Gamtininko pasvarstymai rugsėjui pasibaigus

Puikiai prisimenu atsitikimą Varčios miško palaukėje, kai žinomas medžiotojas naktį, nuėjęs atlikti gamtinių reikalų, iki mašinos parsirado tik ryte. Rūkas buvo toks, kad per jį matėsi tik keli metrai, o laumės savo dūsavimais ir voratinklių gausa po mišką ir laukus vedžiojo visą naktį, telefono neturėjo. Paslaptingai gražu, tačiau jam liūdna prisiminti ir nelabai kam gali pasigirti...

Rūkų, voratinklių ir miško pievų dievai rugsėjo mėnesį yra elniai. Savo baubimu drebina sielas, atrodo kaip tikri visatos valdovai – išmintingi, protingi, gražūs ir galingi. Reikia tik pamatyti, kaip 250 kg sveriantis gyvūnas be garso įveikia tankmes, jo judėjimo greitis stebina. Iš lėto bandau prisėlinti prie pelkėje baubiančio elnio, tačiau prieš mane iš rūko už 40 metrų išnyra apie 5–6 metų amžiaus elnio patinas ir nustebęs sustingsta, nesupranta, kas čia vyksta, koks padaras prieš jį. Elnio akys išsprogusios, ausys stačios, kaklas ištemptas, žengia kokius 10 metrų link manęs ir tada garsiai sušunka: „H-o-o!“ Pakartoja kokius 6 kartus, bėgdamas aplink mane ratu, ir dingsta. Jausmas nesvietiškai geras. Beveik visą elnių rujos laikotarpį buvau šalia jų. Nors visada turėjau ginklą, niekada nekilo noras juo pasinaudoti. Paprasčiausiai vis ieškojau, žiūrėjau, klausiausi ir džiaugiausi. Šiemet elnių ruja Dzūkijoje ypatinga. Varčios miške, panašu, trūksta patelių, todėl patinai juda iš savo rujos teritorijų. Šiemet elnių judėjimui daug įtakos turėjo elektriniai piemenys, kuriais ūkininkai apjuosė elnių mėgstamus bruzgynus. Tai užkirto jų įprastinius kelius ir sujaukė nusistovėjusias rujos vietas. O rugsėjo 27 d. jau mačiau du ramiai besiganančius 6–7 metų elnius. Vadinasi, jiems ruja jau baigta. Pritrūko jaunimo. Matyt, vilkų keturiom ar dviem kojomis darbas.

Rujos metu gamtininkui svarbu rasti elnių pateles, nes šalia jų visada yra patinas, arba reikia nustatyti patinų užimtas teritorijas. Varčios miške – didelis patinų skaičius, todėl patelės galėjo rinktis pačius gražiausius ir stipriausius. Vienas gražuolis turėjo net 13 patelių haremą, atrodė laimingas ir baubė retai, bet galingai. Aplink panašaus patino nebuvo, tad kam jam gadinti gerklę...

Mane, kaip medžiotoją, liūdina tikro europinio elnio kraujo linijos išnykimas. Prieš 8–10 metų Radviliškio, Panevėžio ir Šiaulių rajonų miškuose paslaptingai atsirado tauriųjų elnių, turinčių zelandiško porūšio kraujo liniją. Šie patinai didesni, jų ragai masyvesni, karūnose gausiau šakų (6–8 normalu), įprastas pentinas (vilkinė atauga), kuris dažnai dar turi šakų. Šie patinai daug galingesni ir jau 4–5 metų turi medalių vertus ragus. Tai visiškai sujaukė atrankos kriterijus ir, manau, atėmė vietinio (įprasto) porūšio išlikimo galimybę. Reikia tik įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei Lietuvoje būtų neišmedžioti pabandymui atvežti Sibiro stirninai... Tačiau šie klausimai niekam neįdomūs. Šiuo metu dar vyksta briedžių ir danielių ruja, tačiau ji paslaptingesnė ir mažiau triukšminga.

Rugsėjo 20 d. ankstyvą rytą mane pažadino varnėnų švilpavimai, laukuose dar slampinėjo pempių būriai. Pirmuosius gervių atsisveikinimo klykavimus išgirdau rugsėjo 28 d. Spalio pirmomis dienomis brandūs stirninai pradėjo mesti ragus. Šiaip miške labai smagu, ypač kai karaliauja nuostabus sutvėrimas – briedmusė. Sėdi sau ramiai ir staiga pradeda šiauštis galvos plaukai, kažkas tikrina bambikės formą ar dar kai ką žemiau... Linksma iki ašarų.

Mane stebina kova prieš naktinių matymo taikiklių įteisinimą ir viešai sakomi išgalvoti argumentai. Šiandien žmonėms reikia sakyti tiesą – naktinių taikiklių naudojimas užtikrina medžioklės kultūrą, gerina šūvio saugumą, mažina gyvūnų kančias (mažėja sužeidimų skaičius), leidžia geriau reguliuoti populiacijos kokybę ir kiekį, o garso slopintuvai mažina šūvio aštrumą ir saugo žmonių sveikatą. Ir tai visiškai nesusiję su vaizdais iš populiarių kovinių filmų, kuriuose be garso šaudoma, o viskas krenta. Žmonės neturi teisingų žinių apie šiuos medžioklės įrankius. Jie naudojami beveik visose ES valstybėse ir niekur nebuvo išnaikintos jokių žvėrių populiacijos. Tačiau mane stebinai tai, kad politikai nepasitiki savo tauta, medžiotojus prilygina vos ne banditams. Keista, visa Europa pasitiki, o Lietuvos valdžiažmogiai – ne. Net kandidatuojanti į šalies aukščiausiąjį valdžios postą premjerė. Kur ji nueis pamindama daugybės gamtą mylinčių ir ją išmanančių žmonių nuomonę?

Atsibuskite, politikai ir rinkėjai. Jeigu šiandien šiurkščiai ribojate medžiotojams suteiktą galimybę reguliuoti gyvūnų populiacijos kokybę ir gausą, tai gal būkite garbingi ir prisiimkite nors dalį žalos padarymo miškams ir žemės ūkio pasėliams atlyginimo naštą?

Panaši situacija buvo 1996 metais, kai reikėjo įteisinti ginklus savigynai. Tada buvo tėškiami tie patys argumentai: tauta dar nepribrendusi, išsišaudys, brakonieriaus, plėšikaus ir t. t. Neišsišaudė. Pabėgo iš tokios geros protingos šalies. Įdomu, kas užsako muziką tokiems politiniams šokiams?

Šiuo metu galima medžioti tauriuosius elnius, briedžius, šernus, stirnas, danielius, kiaunes, šeškus, barsukus, bebrus, lapes ir t. t. Žodžiu, beveik viską, kam yra nustatyti medžioklės terminai, išskyrus vilkus ir pilkuosius kiškius. Labai prašau nemedžioti elninių žvėrių patelių, likusiems vieniems jaunikliams bus labai sunku išgyventi.

Nei plauko, nei tauko!

Redakcijos nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.