Apie vartotojų trokštamus, ūkininkų neauginamus avinžirnius

Lietuviai bekeliaudami po pasaulį „atrado“ ir į mūsų šalį atvežė avinžirnius, kurie užkariavo daugumos gurmanų širdis bei pelnė dietologų liaupses. Vis dėlto jeigu nuspręstumėte ant savo stalo patiekti gaminius iš Lietuvos ūkininkų išaugintų avinžirnių, tektų nusivilti. Nacionalinė mokėjimo agentūra teigia neturinti duomenų apie avinžirnių augintojų deklaruotus laukus, todėl jų būtų galima rasti tik pavieniuose mėgėjų daržuose. Norėdami atitikti 2015–2020 metų finansinio laikotarpio žalinimo programos reikalavimus, Lietuvos ūkininkai uoliai triūsia augindami pupas, žirnius, vikius, lęšius, už tai gaudami grąžą ES išmokomis, tačiau avinžirniai šioje programoje neminimi. Ko trūksta avinžirniams, kad lietuviai juos ne tik pirktų, bet ir patys augintų?

Trūksta specialistų Lietuvoje plečiantis ankštinių augalų plotams, susidaro įspūdis, kad avinžirniai dar turės sulaukti savo valandos. Ūkininkams žengti pirmuosius žingsnius tektų tik su minimaliu pradžiamoksliu. Mat tie, kurie ieško kvalifikuotų agronomijos specialistų, nusimanančių apie šiuossąlyginai naujus ankštinius augalus ir jų auginimą Lietuvoje, atsimuša kaip žirniai į sieną – tokių specialistų tiesiog nėra. Nei Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto, nei Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistai negalėjo plačiau papasakoti nei apie patį augalą, nei apie jo auginimą. Apie avinžirnių galimybes „įsišaknyti“ mūsų šalyje ryžosi papasakoti tik Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės skyriaus vyriausioji specialistė Virginija Vingrienė.

Žalinimo programoje – tik tradiciniai augalai Vingrienės teigimu, norint avinžirnius įtraukti į žalinimo programą, reikėtų nueiti ilgą kelią, kad jie kartu su kitais ankštiniais galėtų prisidėti prie dirvožemio atgaivinimo. „Pirmiausia dėl to tektų įtikinti Europos Komisiją, nes žalinimo programoje įtraukiami tik tam tikraišaliai būdingi tradiciniai augalai, o kaip žinoma, avinžirniai nėra mūsų kraštui būdingas augalas. Jie daugiau paplitę pietryčių Azijos regione, o Lietuvoje juos savo reikmėms augina tik pavieniai entuziastai ar eksperimentiniai ūkiai. Pavyzdžiui, į žalinimo programą taip pat neįtrauktos ir sojų pupelės, kurios nėra mūsų krašto augalai. Be to, jos subręsta vėliau ir nespėja sukaupti azoto tiek, kiek žirniai ar pupos“, – argumentuoja specialistė. Lietuvoje, pasak V. Vingrienės, yra trumpesnis augalų vegetacijos laikotarpis, klimato sąlygos netinka reikliems augalams, avinžirniams – taip pat. Pašnekovė tikina, kad jie nėra prisitaikę augti Lietuvos klimato sąlygomis: „Avinžirniai pasižymi ilga vegetacija, jų sėklos sudygsta esant 5 laipsnių dirvos temperatūrai, o žydėjimo ir brandos metu reikia bent 24laipsnių. Taip pat jie nepakenčia perteklinės dirvos drėgmės, yra reiklūs šilumai ir jautrūs užmirkimui, todėl labiau prisitaikę augti pietiniuose regionuose“, – su pagrindinėmis avinžirnių auginimo sąlygomis supažindino augalininkystės specialistė.

Žalia šviesa avinžirnių augintojams

Vis dėlto anksčiau buvo manoma, kad ir kukurūzai nėra prisitaikę augti atšiauriomis lietuviško klimato sąlygomis, tačiau, pritaikius tinkamas mūsų sąlygoms veisles, dešimtis metų imami derliai įrodė, kad yra kitaip. „Yra ir sojų veislių, tinkamų auginti mūsų klimato sąlygomis. Jų auginimo plotai kasmet plečiasi, šiuo metu sojų pupelėmis apsėta 2000 ha“, – puikiais pasiekimais džiaugiasi ŽŪM darbuotoja. Sėkminga patirtis su sojomis leidžia optimistiškiau žvelgti ir į avinžirnių įsitvirtinimą Lietuvos laukuose. Jeigu žemdirbiai susiviliotų šalia pupų ir žirnių auginti ir naujus ankštinius augalus, Žemės ūkio ministerijos atstovai rimtai svarstytų galimybę jiems uždegti žalią šviesą. „Manau, kad avinžirnių įtraukimas į žalinimo programą yra labai svarbus klausimas pasvarstymams. Mes visuomet padėtume atverti kelius naujoms galimybėms. Juolab kad Lietuvoje dirvos vis prastėja, o situacijai suvaldyti būtina papildoma sėjomaininė alternatyva“, – avinžirninkystės perspektyvą motyvavo V. Vingrienė.

Didėjanti paklausa Prekybos tinklo „Iki“ viešųjų ryšių vadovės Bertos Čaikauskaitės teigimu, avinžirnių populiarumas Lietuvoje didėja itin sparčiai. „Lygindami avinžirnių pernykščių metų pardavimus su 2014 m. matome, jog jie didėjo net apie 90 proc. Taigi Lietuvos gyventojai atranda avinžirnius ir juos dažnai naudoja savo mitybos racione“, – apie žaibiškai didėjančią avinžirnių paklausą pasakojo B. Čaikauskaitė. Pašnekovės nuomone, avinžirnių populiarumą lemia ir tai, jog žmonės daug keliauja, domisi naujomis sveikos mitybos tendencijomis, nes avinžirniai vertinami dėl juose esančio gausaus baltymų kiekio. Be to, iš jų galima paruošti gausybę patiekalų, tad tai universalios kruopos. Daugiau nei dvigubai padidėjusiais avinžirnių kruopų pardavimais gali pasigirti ir prekybos tinklas „Maxima“. Komunikacijos atstovės Mildos Januškevičienės teigimu, pernai per šešis mėnesius buvo parduota daugiau nei 40 tūkst. pakuočių šių kruopų, o šiemet – beveik 100 tūkst. „Maxima“ atstovė sakė, kad stebėdami kintančius klientų mitybos pokyčius ir didėjantį susidomėjimą avinžirniais, teko savo asortimentą papildyti marinuotais avinžirniais ir įvairiais gaminiais iš jų, kaip, pavyzdžiui, humuso užtepėlės.

Pirktų iš vietos ūkių Bendrovės „Skanėja“ pardavimo vadovas Šarūnas Motiejūnas pasakojo, kad vartotojai į prekių krepšelį vis dėlto dažniau dedasi pamėgtus ir lietuvių skoniui labiau įprastus žirnius. Nors avinžirnių paklausa šalyje didėja, tačiau ji dar kol kas gerokai nusileidžia platų vartotojų ratą užsitikrinusiems žirniams. Anot pašnekovo, bendrovė „Skanėja“ avinžirnius importuoja iš Turkijos ir tolimosios Kanados, o jeigu atsirastų ir Lietuvos ūkininkų, auginančių šiuos augalus, būtų svarstoma galimybė produkciją pirkti iš vietos augintojų. „Jeigu mums bus palankiau pirkti čia, nesidairysime kitur. Juk ir žirnius perkame iš vietinių, ne iš užsienio ūkininkų, tad jeigu ir Lietuvoje avinžirnių derlius užderėtų, nematome kliūčių supirkti lietuvišką produkciją“, – tikino bendrovės „Skanėja“ pardavimo vadovas.

Avinžirniai – baltymų šaltinis Lietuvos dietologų draugijos prezidentė Rūta Petereit sakė, kad jos pacientai,išgirdę apie avinžirnius, dažnai gūžčioja pečiais: „Vieni nustemba, kas gi yra avinžirniai, o kiti vis dėlto nedrįsta jų įtraukti į savo mitybą. Maždaug tik vienas iš dešimties pacientų juos valgo reguliariai“, – pasakojo gydytoja. Nors daugumai kraštiečių šie ankštiniai dar neatrastas delikatesas, gydytoja dietologė, vardydama jų naudingąsias savybes, akcentuoja, kad avinžirniai – tai baltymų šaltinis. „Netgi dauguma vegetarų ir veganų juos valgo pakeisdami mėsos produktus ir taip kompensuodami trūkstamas medžiagas, esančias gyvulinės kilmės produktuose“, – sakė dietologė. Nors neįgudusiam valgytojui avinžirniai ir žirniai gali pasirodyti vienodi, R. Petereit sakė, jog skirtumų tarp šių augalų esti išties nemažai. „Avinžirniai, palyginti su paprastais žirniais, yra maistingesni. Juose yra daugiau angliavandenių, skaidulinių, mineralinių medžiagų, A, E, C, P vitaminų, tiesa, pastarųjų kiekis nedidelis, avinžirniai daugiausia pasižymi B grupės vitaminų gausa. Taip pat į mane besikreipiantys pacientai sako vengiantys valgyti ankštinių – pupų, žirnių dėl pilvo pūtimo, todėl jiems kaip geriausią alternatyvą siūlau avinžirnius, nes jie nesukelia diskomforto pilve, – patarimu dalinasi dietologė. – Taip pat valgant avinžirnius, vienus ar su daržovėmis, greitai pajuntamas sotumo jausmas, juos visuomet rekomenduoju antsvorio problemų turintiems pacientams.“

Mityba įvairinama ankštinėmis daržovėmis Petereit pasakojo, kad daugumos jos pacientų dažniausia problema – skurdi mityba. Ją gydytoja siūlo įvairinti į savo maisto racioną įtraukiant įvairių ankštinių, kurių per savaitę patariama suvalgyti beveik pusę kilogramo, apie 400 g. Šią porciją, anot dietologės, galima skelti pusiau ir valgyti du kartus per savaitę po 200 g. Petereit džiaugėsi, kad pacientai, pirmą kartą paragavę avinžirnių, juos pamėgsta ir šeimos narius sudomina naujais receptais. „Keičiasi tėvų požiūris ir į vaikų mitybą. Nuo mažens vaikus reikia supažindinti su įvairiais skoniais, o vėliau jie patys tegu nusprendžia, skanu jiems tai ar ne. Net ir vaikai nuo 2,5–3 metų gali pradėti skanauti avinžirnių“, – kalbėjo gydytoja.

Avinžirniai – ne „greitas“ maistas Nusprendusiems čia ir dabar pasigaminti avinžirnių troškinį, humusą ar falafelius,dėl kurių jau seniai seilė tįsta daugybei avinžirnių gerbėjų, R. Petereit draugiškai įspėjo, jog avinžirniai nėra „greitas“ maistas, o norint juos tinkamai paruošti, reikia kantrybės. „Avinžirniai yra kieta kruopa, geriausia juos nuplikyti karštu vandeniu ir užmerkti visai nakčiai. Reikėtų nepamiršti, kad jų masė mirkstant dvigubėja. Užmerkus vieną saujelę, atsiras dvi. Tik kitą dieną galima juos virti, kepti ar troškinti bei patiekti pietums, vakarienei ar netgi valgyti kaip sveiką šaltąužkandį“, – kulinariniais patarimais dalijosi dietologų draugijos prezidentė R. Petereit. Avinžirnius taip pat galima pavadinti dietiškiausiaišvisų ankštinių daržovių, mat 100 g avinžirnių turi 275 kalorijas, žirniai – 294, pupelės – 338 ir kaloringiausieji lęšiai – 348.

Monika KAZLAUSKAITĖ Autorės nuotrauka