Laikai keičiasi, o papročiai – ne

Dešimtmečius nesibaigia ūkininkų ir medžiotojų tarpusavio konfliktai, tačiau valstybė iki šiol nepasijudino, kad tai būtų išspręsta. Nedidelis bandymas šia kryptimi yra Seimo nario Eugenijaus Gentvilo pasiūlymai keisti Medžioklės įstatymo 10 ir 13 straipsnius. Į „Ūkininko patarėją“ kreipėsi ūkininkaujantis medžiotojas. Jo manymu, E. Gentvilo siūlymai yra nedidelis žingsnelis pirmyn, tačiau norint problemą išspręsti iš esmės, žingsnis turėtų būti dar didesnis.

Ydinga valstybės praktika

Nuo 1982 metų medžiojantis, 10 metų klubui vadovavęs Skuodo r. ūkininkas Adomas Statkus įvardijo pagrindinę priežastį, kodėl medžiotojų ir ūkininkų santykiuose klesti chaosas bei nesutarimai.

„Mūsų valstybės pagrindas yra privati nuosavybė. Ji įtvirtinta Konstitucijoje, įstatymai ją lyg ir gina. Tačiau medžioklės atveju tai negalioja. Valstybė turi teisę medžiotojams išnuomoti valstybines žemes ar miškus, bet privačių sklypų

išnuomoti ji neturėtų galėti. O šiandien taip yra. Visi medžioklės vienetai sudaromi iš privačių ir valstybinių žemės bei miškų sklypų, visa tai apibrėžiama linija, atiduodama kažkokiam medžioklės klubui ir už tai dar imamas ploto mokestis. Jį pasiima valstybė, ne privatininkas. Klubas su žmogumi, sklypo savininku, neturi jokio ryšio, jam nereikia ateiti ir paprašyti leidimo jo žemėje medžioti. Nereikia sudaryti sutarties, medžiotojas viską gali, tad kodėl jis turi paisyti žemės savininko interesų“, – savo požiūrį į dešimtmečius galiojančią tvarką dėsto A. Statkus.

ŪP pašnekovo manymu, tai yra vienas nesantaikos šaltinių ir jis užprogramuotas įstatymuose. Juos reikėtų keisti, patys žemės savininkai turėtų savo sklypus išnuomoti medžiotojams, tada išnyktų ir nesantaika. „Įsivaizduokime situaciją, kai medžiotojų atstovas atvyksta pas ūkininką tartis dėl medžioklės jo žemėje. Vyks pokalbis, ūkininkas pasakys savo pageidavimus, tai bus apibrėžta sutartyje. Tai jau savaime bus tam tikras medžiotojų ir ūkininkų santykis, ir ūkininkas medžiotojui nebebus tas nieko nereiškiantis sraigtelis, už kurį reikalus tvarko valstybė“, – neabejoja Skuodo r. medžiojantis ūkininkas.

Pradėti iš naujo visiems

Kitas nesantaikos šaltinis, A. Statkaus manymu, yra medžiotojų teisė tęstinumo būdu įgyti medžioklės plotus vis naujam laikotarpiui. „Jei klubas nėra labai prasikaltęs, jei jo neišformavo, o tokių atvejų aplinkui nežinau, jis gali pratęsti sutartį ir toliau naudotis iki šiol naudotais plotais. Ta aplinkybė neskatina klubų atsinaujinti. Jie išvengia bet kokios konkurencijos, tad kam jiems kažką keisti ir keistis?“ – retoriškai klausia A. Statkus.

Ūkininko manymu, tokią konkurenciją paskatintų naujai atsiradę medžiotojų klubai, kuriuos galima sudaryti pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnį, kurio pakeitimus ir siūlo Seimo narys E. Gentvilas.

„Vienas esminių pakeitimo momentų – kad naujas medžioklės ploto vienetas gali būti sudaromas ne tik iš medžiotojams nuosavybės teise priklausančių sklypų, bet ir iš išsinuomotų, gavus sklypo savininko sutikimą. Naujas medžioklės ploto vienetas negali būti mažesnis kaip tūkstantis hektarų, tačiau pataisoje leidžiama, kad bent 70 proc. jo būtų sudaryta iš nuosavos arba nuomojamos žemės. Kadangi visada atsiranda žmonių, kurie nenori, kad jų plotuose būtų medžiojama, naujai įsikūrusiame vienete toks plotas galėtų siekti 30 proc.“, – savo pritarimą pataisai aiškina A. Statkus.

Pašnekovo manymu, E. Gentvilas savo pataisa nori palengvinti tik naujų medžioklės būrelių kūrimą, o reikėtų eiti dar toliau. „E. Gentvilo pataisa apima siaurą šios veiklos dalį, tik naujų medžioklės plotų vienetų kūrimą, bet nepaliečia visų tų senųjų klubų. Manau, kad, pratęsiant plotų naudojimo sutartis, visi naudotojai turėtų remtis nauju principu – turėti arba savo, arba nuomojamą žemę. Miestietis medžiotojas galėtų tartis su žemės savininkais, tada jam, aišku, reikės pakrutėti, pakalbėti su žmonėmis. Bet juk tai sukurtų santykius tarp medžiotojų ir ūkininkų. Kam dabar medžiotojui kalbėtis, jei tokio įpareigojimo neturi?“ – dėsto A. Statkus.

Kaip apmokestinti?

Prie svarbiausių medžioklės problemų A. Statkus priskiria ir jos apmokestinimą, kuris, ūkininko manymu, yra ydingas.

„Valstybė neabejotinai turi gauti kažkokios naudos iš medžioklės tam tikrų mokesčių pavidalu. Šiandien ji ima mokestį už plotą, kuris, kaip kalbėjome, ne visas jai priklauso. Ji galėtų imti tik už valstybinius plotus. Ir iš medžiotojo, ir iš sklypų savininko pozicijų manau, kad medžiotojai ploto mokestį turėtų mokėti sklypų savininkams. Kadangi valstybė savinasi laisvėje gyvenančius žvėris, už juos mokestį ir turėtų gauti. Kitaip sakant, už tai, ką medžiotojai sumedžioja. Dabar duodamos kvotos elniams, briedžiams, tačiau galėtų grąžinti licencijas šernams, stirnoms. Visi tie gyvūnai turėtų būti įvertinti pinigų sumomis, medžiotojų organizacija pagal kvotą ar kitaip tas licencijas išsipirktų, sumokėtų pinigus, o medžiotojai tarpusavyje atsiskaitytų pagal vidaus tvarką“, – tokį kelią mato Skuodo r. ūkininkas A. Statkus.

Ūkininko manymu, medžioklę reglamentuojantis įstatymas tam tikroje dalyje nepasikeitė nuo sovietmečio, kai privačios žemės apskritai nebuvo. „Medžioju keturis dešimtmečius. Sovietmečiu medžiotojams jokių reikalų su žmonėmis turėti nereikėjo, nes viskas – ir žemė, ir miškai – buvo valdiški. Sutvarkė popierius – ir klubas gali medžioti. Dabar atsirado trečia suinteresuota pusė, sklypų savininkai, o tvarka liko sena. Reikia sulaužyti rėmus, tai ir yra sunkiausia“, – mano A. Statkus.

Keičiasi ne tik santvarkos

Per tuos dešimtmečius, sako A. Statkus, keitėsi ir medžioklės metodai, ir ūkininkavimas, ir žvėrių gyvensena.

„Nesu medžioklės fanatikas, į kitus kraštus dėl medžioklės nekeliauju. Pakanka pasėdėti bokštelyje, pabendrauti su gyvūnais. Iš esmės pasikeitė medžioklės sąlygos, atsirado karabinai. Pasikeitė ir mano požiūris į medžioklę. Kai būdavo medžioklė su varovais, išgeni tą gyvulį, pataikai, nepataikai, ir tiek to kontakto. Dabar, kai per optinį taikiklį žiūri ir matai to žvėries akių spalvą, atsiranda visiškai kitas santykis su gyvūnu, gaiduką paspausti kartais būna sunku. Ypač jei jis ateina prie bokštelio ir su juo bendrauji mėnesį ar du. Vienas zuikis prie mano bokštelio trejus metus tais pačiais maršrutais, vis tuo pačiu laiku pro šalį prabėgdavo“, – pasakoja medžiotojas.

A. Statkus mano, kad medžioklės bokštelis nebėra tik šaudymo vieta. „Medžiotojas gali savo vaikus čia atvesti stebėti laukinius gyvūnus. Jei žmogus turi savo sklypą, bet nėra medžiotojas, pasistatys bokštelį, pasidarys šėryklą, į kurią galės pilti augalines atliekas ir jaus malonumą stebėdamas žvėris. Kitas gal mėgsta juos fotografuoti arba su termovizoriumi stebėti naktinį žvėrių gyvenimą. Tačiau ne visi medžiotojai tai supranta“, – sako ŪP pašnekovas.

Dėl pasikeitusių ūkininkavimo sąlygų žūsta daug žvėrių, neretai tų aukų išvengti neįmanoma. „Pastaraisiais metais kyla bėdų dėl stirnų jauniklių. Pradėjome sėti ankstyvesnius žolynus, anksčiau juos pjauname, o kaip tik tada stirnos atsiveda jauniklius. Dažniausiai jos veda vaikus žolynuose, bet prasideda šienapjūtė. Kai pjaudavo vėliau, stirniukai būdavo mėnesio amžiaus, jau atsistodavo, jį galima buvo pastebėti arba jis pats pabėgdavo. O kai mažas, net vaikščiodamas tankioje žolėje neaptiksi“, – skaudžią aplinkybę įvardija A. Statkus.

Tad gyvenimo aplinkybėms keičiantis, mažiausiai laikui pasiduoda įstatymai.

Autoriaus nuotrauka

ūkininkų ir medžiotojų konfliktai, medžioklės ploto mokestis, Medžioklės įstatymas, medžioklės vienetai