Dzūkus gelbsti grūdų supirkėjai iš Lenkijos

Trąšų ir degalų kainoms mušant visus rekordus, Lietuvos žemdirbiai susiduria su didžiuliais iššūkiais. Dar didesni jie ūkininkaujantiems nederlingose žemėse. „Kartais kyla minčių trauktis, tačiau kur, kai visos santaupos sudėtos į techniką? Gal ateis geresni laikai?“, – neprarasdami vilties jų sulaukti, – sako  Lazdijų rajone ūkininkaujantys Dalė ir Juozas Zelenauskai. Jie neslepia, kad dabar juos gelbsti derliaus supirkėjai iš Lenkijos.

Reikia daug ir kantriai dirbti

Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijos (LNŽNA) pirmininkės Danutės Karalevičienės teigimu, mūsų šalyje yra apie 43 proc. nederlingų žemių, kurias dirba apie 2 tūkst. ūkininkų. Daugeliui jų – tai vienintelis  pragyvenimo šaltinis.

Semoškų kaimo (Kapčiamiesčio seniūnija) ūkininkai D. ir J. Zelenauskai priklauso būtent šiai kaimo žmonių kategorijai. Dzūkai pluša 200 ha augalininkystės ūkyje, kurio žemė yra nederlinga. Pernai D. ir J. Zelenauskų ūkis konkurso „Metų ūkis“ Lazdijų rajone buvo įvertintas antrąja vieta, o beveik prieš dešimtmetį – 2013 m., pripažintas geriausiu rajone  ir pelnė pirmąją vietą,

Vyras ir žmona neslepia, kad norint pasiekti gerų rezultatų nederlingose žemėse reikia daug ir kantriai dirbti, tačiau gerai organizuojant darbus galima ir prie jūros kelioms dienoms ištrūkti, ir į kultūrinius renginius nukakti, ir sodybos aplinką išpuoselėti.

Ką sodinti, diktuoja žemė

Ūkininkai įsikūrę Juozo senelių iš mamos pusės sodyboje. Čia jis gimė ir užaugo, išmoko arti ir dirbti kitus ūkio darbus. „Kaimynai juokaudavo, kad tik balta galva matydavosi iš už plūgo“, – pasakoja nuo dešimties metų arti pradėjęs ūkininkas. Savarankiškai ūkininkauti šeima ėmėsi 1995 m., turėdama vos 6 ha nuosavos žemės. Sekėsi neblogai, tad bėgant metams ūkis išaugo. Pagrindinė Zelenauskų veikla – augalininkystė, tačiau šeima savo reikmėms dar augina ir vištų, kiaulių, raguočių. „Nereikia pirkti kiaušinių, mėsos, pieno, daržovių irgi užsiauginame – viskas iš savo ūkio“, – pasakoja J. Zelenauskas.

Jo teigimu, daugiau kaip pusė dirbamos žemės labai prasta – smėlis ir žvyras, todėl derlingumas siekia vos 23–26 balus. Jei žemė būtų geresnė, užtektų 50 ha, kad gautų tokį patį pelną. Dabar žemė diktuoja, ką auginti. Geriausiai nederlingose žemėse  auga ir dera rugiai, avižos, grikiai. Geresnėse žemėse ūkininkas dar sėja 20–30 ha kviečių ir šiek tiek žalinimo mišinio. „Išmokos už nederlingas žemes nedidelės, tačiau  vis šis tas“, – nenusimena ūkininkas.

Šiemet lietaus buvo daugoka. Kloniuose, kur melioruotos ir kiek sunkesnės žemės, javai jau mirksta ir pradeda gelsti, tačiau slėnyje rugiai auga neblogai. „Labai gero derliaus nesitikime, nes dėl kosminių trąšų kainų mažiau tręšėme. Nors šiaudų bus“, – optimizmo nestokoja J. Zelenauskas.

Džiaugiasi radę išeitį

Anot ūkininko, rugių ir avižų supirkimo kainos beveik visada būdavo mažiausios. Pernai už 1 toną mokėjo po 112 Eur,  padarius nuoskaitą likdavo tik 80 Eur. J. Zelenauskas sunkiai galėjo patikėti faktu, kai pridavus grūdus paaiškėjo, jog iš keturių MAN sunkvežimių, kuriais galima gabenti apie 11 t grūdų, jam supirkėjai sumokėjo tik už 3 t.

„Lietuvos supirkėjai taiko dideles nuoskaitas, esą daug tuščių grūdų, nes, užkepinus saulei, jie  nesubrendo, buvo daug lengvesni. Pajuodusių visai nesupirko. Tada atvažiavo lenkai ir pasiėmė pašarui, beje, sumokėdami brangiau, nei pas mus mokėjo už maistinius – po 130 Eur/t. Prieš porą metų buvo dar liūdniau: atvežiau 10 t avižų, 5 užskaitė, kitų – ne, esą daug tuščių grūdų. Galbūt rugių ir avižų supirkimo kainos neadekvačios įdėtam darbui dėl to, kad nėra didelio jų poreikio“, – svarsto ūkininkas.

J. Zelenauskas džiaugiasi susiradęs supirkėją Lenkijoje. Netoli Varšuvos esančio ūkio darbuotojai patys atvažiuoja pasiimti grūdų. „Lenkai prie smulkmenų nesikabina ir nedaro jokių nuoskaitų – kiek sveria, už tiek ir sumoka. Žinoma, stambūs ūkiai, turintys grūdų saugyklas, neskubės sukti į Lenkiją, bet mažesniems tai nebloga išeitis“, – tikina J. Zelenauskas.

Derliai Dzūkijoje nedideli   

Kad ir kaip dzūkai besistengtų moderniai ūkininkauti nederlingose žemėse, jiems niekada nepavyks užauginti tokių derlių, kokie būna Kėdainių ar Marijampolės regionuose. „Jei prikuli 3 tonas iš hektaro, tai jau labai gerai, o pernai vidurkis buvo vos 1,5 tonos. Vienuose laukuose derlius ir tonos nesiekė, kituose, kur šiek tiek geresnė žemė, derlingumas yra apie 30 balų, prikūlėme po dvi tonas. Salietros į hektarą bėrėme po 250 kg, tręšėme ir kompleksinėmis trąšomis, iš viso – 400 kg, tačiau žieminių kviečių iš hektaro prikūlėme tik po dvi tonas“, – pasakoja ūkininkas.

Per visą ūkininkavimą J. Zelenauskas daugiausia yra prikūlęs 3,5 t/ha, tad jam kai kurių ūkininkų pasibėdojimai, kad iš hektaro prikūlė po 4 t grūdų, kelia šypseną – jo dirbamuose laukuose tokio derliaus dar nepavyko užauginti.

Surizikavo ir nusipirko

Paklaustas, iš kur semiasi jėgų ir noro ūkininkauti, jei įdėjus daug darbo ir pastangų, rezultatai to neatspindi, J. Zelenauskas be nusivylimo sako,  jog ne visada buvo taip blogai. „2011–2012 m., kai už rugius, avižas mokėdavo po 570–580 litų (165–168 Eur), prikūlus po 3 t galėjai  uždirbti. Tada nusipirkome naują traktorių „Belorus“ ir dar vieną naudotą traktorių. Dirbame su baltarusiška technika, patobulinome ir ji puikiai veikia“, – tikino jis.

Vis dėlto vieną kartą ūkininkas surizikavo. Pagal supaprastintą paraiškų teikimo tvarką 2009 m. gavo paramą ir nusipirko kombainą „New Holland“. „Bijojome, ėmėme paskolą, bet viskas pavyko. Mūsų regione negali labai rizikuoti ir pasitikėti, kad pavyks derlių gerai parduoti ir padengti paskolą“, – aiškino ūkininkas.

Ūkio atsisakyti nežada

„Mes jau negalime to padaryti, beveik trisdešimt metų ūkininkaujame, visos santaupos į ūkį sukištos. Vienais metais ūkininkavimas – „ant nulio“, kitais – net šiek tiek „į minusą“, paskui kokius trejus metus – visai neblogai. Pajamos banguoja, be to, ir poilsio dienų pagal grafiką nebūna, viskas priklauso nuo orų, ypač kūlimo metu“, – kalba ūkininkas.

Želenauskus džiugina, kad patirtį iš jų perima duktė Raminta, su vyru ūkininkaujanti šalimais. Ji padeda tvarkyti buhalteriją, nes yra baigusi šios srities mokslus.

Lazdijų rajone dėl prastų žemių rekomenduojama laikyti galvijus.

„Išbandėme šį variantą. Laikėme 10 galvijų, bet nelabai kas pavyko, nes aplink namus nėra kur šienauti, vien smėlis. Kiek geresnės pievos už kokių poros kilometrų, o besiganančius mėsinius galvijus norėtųsi matyti pro langą. Pas mus kaip dykumoje, kai pavasarį sėji su volu, kad įsispaustų akmenys, taip pusto smėlį, kad kaimynų nesimato“, – apie nenusisekusį bandymą pasakoja J. Zelenauskas. Ūkininkas išbandė ir neariamąją žemdirbystę, bet rezultatas ne tas – piktžolėtumas didesnis, atsirado lauko netolygumas. Traktoriais suarti laukai atrodė gražiau. Sėjo lubinų ir ankštinių kultūrų mišinį, bet neužaugo.

Zelenauskai turi visą reikalingą techniką laukams apdirbti ir derliui nuimti. Visus darbus ūkyje atlieka su šeima ir artimaisiais, samdo tik vieną žmogų.

Laukia nauji iššūkiai

Ūkininkaujančių nederlingose žemėse mažėja. Viena iš priežasčių – ūkių stambėjimas. Manau, kad daug ūkių iki 10 ha neliks, nes, esant tokioms degalų kainoms ir sąnaudoms, neturint nuosavos technikos, išlaidos padidėja 2–3 kartus“, – apie ūkininkavimą nederlingose žemėse pasakoja  LNŽNA pirmininkė.

Jos nuomone, didžiausi iššūkiai nederlingų žemių ūkininkams – mažėjančios išmokos, nes neatsižvelgiama į tai, kad net ir taikant geriausias technologijas, gero derliaus tokiose žemėse išauginti negalima.

 „Nuo kitų metų mūsų ūkininkų laukia naujovės, reikėtų labai gerai išstudijuoti visas taisykles. Stengsimės teikti pagalbą, kad visi būtų susipažinę su taisyklėmis ir galėtų atsirinkti, kas jiems apsimoka, o kas ne, kad neprarastų savo išmokų“, – aiškino D. Karalevičienė.

Asmeninio albumo nuotraukos

ŪP korespondentė Rita KRUŠINSKAITĖ