Kalėdinė tradicija dovanoja džiaugsmą

Kuria džiaugsmą

Kalėdų dvasia iš Mikaliūnų namų padvelkia tik atvėrus duris – groja kalėdinė muzika, kambarius puošia kalėdinės dekoracijos.

Kalėdinį kaimelį namuose R. Mikaliūnienė įkurdina jau šeštus metus. Pirmąjį sukūrė anūkui, jam tuomet buvo dveji. Dabar vyresniajam jau nebe taip įdomu, tad kuria mažesniajam.

Šeima neseniai persikraustė, tad šių metų kaimelis – pirmasis naujuose namuose. Šeima įsikūrė senelių žemėje, ten, kur bėgo R. Mikaliūnienės vaikystės vasaros, kur likę daug prisiminimų.

Kaip kilo idėja kasmet prieš šventes kurti kalėdinį kaimelį? Ogi viskas prasidėjo nuo meilės kalnams. Mikaliūnų šeima – dideli kalnų slidinėjimo mėgėjai. Viena dukra yra kalnų slidinėjimo instruktorė, gyvena Šveicarijoje, dirba Austrijoje. Pirmieji nameliai į Šiaulius ir atkeliavo iš Austrijos. O pagrindiniai kalėdinių kaimelių dekoracijų gamintojai yra olandai, jų gamyklos žinomiausios.

„Tokie kaimeliai, miesteliai prekybos centruose, miestų aikštėse, namų languose ten labai populiarūs. Ši tradicija ir užbūrė, – sako R. Mikaliūnienė. – Pas mus Kalėdos – dovanos, prekybos centrai, o pas juos – buvimas lauke, žaidimai, emocijos, renginiai. Pavyzdžiui, buvome Šiauliuose prie eglutės – net muzikos nėra. Tai kaip galima sukurti kalėdinę nuotaką?“ – retoriškai klausia šiaulietė. Ir kalėdinę dvasią prisikviečia į savo namus.

Savo kaimelį R. Mikaliūnienė pavadino angliškai – Wonderland, kad į „YouTube“ įkeltais įrašais sudomintų ir žento gimines užsieniečius.

Šiemetinis kaimelis užima 2,30x1,30 metro plotą. R. Mikaliūnienė, tarsi gidė, „vedžioja“ apie Wonderland.

„Čia yra kaimiečiai, jie nuomoja gyvenamąjį plotą slidininkams – kas išsinuomoja pirtį, kas kubilą, kas šiaip sėdi su arbatos puodeliu. Čia yra paštas, čia geležinkelio stotis. Šis pastatas – seniausias viešbutis Vokietijoje, tai tikras jo maketas. Jį pirkome Niurnberge. O čia – austriškas viešbutis. Ši mokykla stovi Austrijos kaimelyje.“ Išvardyti pastatai – R. Mikaliūnienės mėgstamiausi, jie turi istoriją ir yra sukurti keramikų.

Kaimelyje nesustodamas kursuoja keltuvas, rieda traukinys, sukasi karuselė. Šviečia Kalėdų eglutės girliandos, gatvių žibintai, mirksi šviesoforai. Gyventojai ir turistai slidinėja, čiuožinėja, žaidžia ledo ritulį, romantiškai vaikštinėja ar šnekučiuojasi ant suolelio, dalijasi geromis naujienomis. Iškilmingai žygiuoja kalėdinis orkestras, o prie policijos pastato stovi pats meras su žmona. Stotingas meras vilki paltą kailine apykakle.

Turgelyje prekiaujama eglutėmis, skrudintais kaštonais, bandelėmis. Veikia paštas, picerija, kavinės, viešbučiai, mokykla, parduotuvės. Kažkas valo sniegą, kažkas įsivėlė į sniego mūšį, skuba namo su eglute ar skaito laikraštį.

Šviečia senovinių pastatų langai, atrodo, kad šiltuose namuose gyvena laimingi žmonės. Ko gero, miestelio oras kvepia imbieriniais sausainiais ir karštu vynu.

Kurdama kaimelį, R. Mikaliūnienė kuria ir džiaugsmą: „Dabar žmonės mažai bendrauja, mažai išeina, o čia žmonių daug, miestelis gyvas.“

Fone – Austrijos Alpių vaizdas, o žiemiškas peizažas už lango tarsi pratęsia kaimelio erdves.

„Šiemet, kai yra sniego, miestelis neatrodo toks fantastiškas, bet kai sniego nėra, jis sukuria nepamirštamą atmosferą. Šiemet didelė konkurencija vaizdas už lango, žiemos grožis“, – šypsosi R. Mikaliūnienė.

Kaimelyje – visa šeima

Kurti šių metų kalėdinį kaimelį R. Mikaliūnienė, talkinant vyrui, pradėjo lapkritį. Įprastai „statybos“ užtrunka 3–4 savaites, nes darbuojasi po darbo – R. Mikaliūnienė yra draudimo bendrovės vadovė.

Itin didelio atidumo, juvelyriško tikslumo reikalaujanti kūryba padeda atsipalaiduoti, pamiršti rūpesčius.

„Reikia didžiulio kruopštumo – visi šviestuvai su laideliais, reikia įleisti į jūros putą, užklijuoti, kad nesimatytų. Čia yra daug elektros, bet laidai kruopščiai paslėpti. Darbe daug streso, o čia atsijungi, nieko negalvoji, nei apie reikalavimus, nei apie tikslus, nei apie planus.“

Daugiausia darbo – pačioje pradžioje. R. Mikaliūnienė telefone parodo, nuo ko viskas prasideda – jokia kalėdine romantika nedvelkia. Pirmiausia ant stalo deda medžio drožlių plokštę. Tada pjausto putų polistirolą ir formuoja kalną. Sunkiausias darbas – sukurti padą, o dekoruoti – jau vienas malonumas.

Po kalno, keltuvo, traukinio ateina eilė namukams. O tada po truputį įgyvendinama visa idėja. Kaskart kaimelis būna vis kitoks. Naujausia įsigyta dekoracija – pernai pirktas keltuvas.

„Vizija – šis kaimelis sujungia mūsų šeimą. Viena dukra gyvena kaime, augina gyvulius, todėl būtinai įrengiu kaimą. Čia – instruktoriaus mokykla, o čia, mes taip įsivaizduojame, yra mano vaikas, – R. Mikaliūnienė parodo instruktorės figūrėlę. – Viena dukra gyvena kaime, kita kalnuose, o mes, tėvai, mieste, per vidurį.“

Kalėdos – buvimas kartu

„Šis kūrinys tapo Kalėdų tradicija. Atrodo, kad turiu vaikams padaryti džiaugsmo. Dabar atitraukti vaikus nuo telefono ar kompiuterio yra didelis darbas, o kai atvažiuoja pas mus, jie būna čia, prie kaimelio“, – sako R. Mikaliūnienė.

Kalėdos R. Mikaliūnienei – emocijos, jausmai, kepamų sausainių kvapas. Tik labai nemėgsta pirkti dovanų.

„Man svarbiausia – kad vaikai gali atvažiuoti, praėjusią savaitę kolektyvą buvau pasikvietusi. Svarbiausia, kad gali pasėdėti, pabendrauti, pasijuokti. Buvimas kartu – tai man yra Kalėdos. Visus suburti į vieną ratą labai sudėtinga, žmonės turi begales reikalų, darbų, didžiausias džiaugsmas, kai pavyksta.“

Iš vaikystės R. Mikaliūnienei atmintyje išlikusios Kūčios, Kalėdų sovietmečiu nešvęsdavo. Kūčias Zokniuose, pas močiutę, prisimena, valgydavo prie užtrauktų užuolaidų.

„Kai atėjo galimybė švęsti Kalėdas, kažkuriuo metu buvo nueita į vartotojišką, amerikietišką šventimą, bet su metais supranti, kad šventė yra visai kiti dalykai – kai kažką darai dėl kitų, sukuri kitiems, gali dovanoti džiaugsmą, o ne daiktą, man šie dalykai svarbesni. Patinka duoti, patinka dalytis – vien sau kurti nelabai norėčiau, bet džiugina, kad ir kažkam įdomu, kažkas gali pažiūrėti, bent minutę kartu pasidžiaugti.“

Vienais metais šeima kaimelio neišardė iki pat kovo mėnesio, tik nusiurbė sniegą. Kiek gyvuos šių metų kalėdinis gyvenimas, dar nežino, bet sausį išsaugo visada.

Skrastas.lt

Artūro Staponkaus nuotraukos