Ūkininkauti – įdomu, jei tik gamta kojos nepakiša

Ko nemoki – išmoksi

Nei Remigijus, nei jo žmona Ligita apie ūkininkavimą ne ką teišmanė. Jų šeima, kol tėvai nenusipirko ūkio Eigirdžiuose, gyveno Telšiuose. Į ūkį persikėlė, kai Remigijus jau buvo dvyliktokas. Ligita taip pat miestietė – gimė, augo ir mokyklą baigė Tauragėje. Juodu susitiko Rietave, tuometėje Žemaitijos kolegijoje. Abu krimto buhalterijos mokslus. „Kai reikėjo rinktis specialybę, su draugu pasirinkome mechaniką ir buhalteriją. Jau studijuodamas supratau, kad tai – ne mano kelias“, – ŪP pasakojo eigirdiškis. Todėl be didelės graužaties, vos baigusi mokslus, jauna pora nusprendė emigruoti. Pasirinko Airiją, kur jau buvo išvažiavęs Remigijaus pažįstamas.

Jiems pasisekė – ieškant darbo nereikėjo blaškytis po svetimą šalį. Ligita įsidarbino parduotuvėje, o Remigijus dengė stogus. „Kalbos nemokėjau, bet dirbau vien su airiais, net ir nenorėdamas ją išmokau. Man ypač padėjo vienas airis, tad netrukus dėl kalbos problemų nebekildavo. Nors ir kaip gerai būtų, kad ir kiek pinigų beuždirbtum, vis tiek jautiesi svetimas atsidūręs ne savame krašte. Ligita irgi tą patį jautė, tad mums užteko poros metų, kad suprastumėme, kur norime būti. Atsakymas aiškus – Lietuvoje. Nieko nelaukę patraukėme namo.“

Grįžę abu susirado buhalterių darbus. Tarsi ir gerai, bet vis kažko trūko. Kai apsisprendė įsikurti šalia tėvų, viskas sugulė į savo vietas. Šalia tėvų namo pasistatė savąjį, tad dabar ne tik giminės, bet ir artimiausi kaimynai. Ligita su Remigijumi susilaukė dviejų sūnų. Penkiolikmetis Eimantas mokosi Telšių „Džiugo“ gimnazijoje, o vienuolikmetis Dovydas – Telšių „Kranto“ progimnazijoje. L. Japkinienė sakė, kad su trimis vyrais darbų netrūksta. Anksčiau mėgo megzti, dabar tam laiko vis pritrūksta. Tačiau nei ji, nei vyras nesigaili, kad grįžę iš Airijos ne pasiliko mieste, o įsikūrė čia, Eigirdžiuose.

Be trąšų – gero derliaus nelauk

Nusprendęs ūkininkauti, R. Japkinas nenorėjo to daryti bet kaip. Todėl jis dalyvavo jaunųjų ūkininkų programoje, kur nemažai ko išmoko, lankė seminarus, bendravo su tais, kurie ūkininko duoną krimto jau ne pirmą dešimtmetį, internete ieškojo reikalingų straipsnių, tarėsi su konsultantais. Viską gerai apsvarstęs nusprendė užsiimti grūdininkyste. Tiesa, žemės aplink nėra labai derlingos – vertinamos 36–40 balų, tad dideliais derliais nelabai ir pasigirsi. Jo mama Virginija Japkinienė ir jaunesnysis ūkininko brolis Mantas dar augina ir mėsinius galvijus. Remigijus šia „liga“ neužsikrėtė. O ir tuodu, greičiausiai, jau paskutiniai metai, kai tuos jaučius laiko.

Ūkininkas – gamtos vergas. Gerai, kai ji maloningai nusiteikusi, tad ir derlius geras, ir uždarbis neblogas. O jei ne? Tada tik laikykis!.. „Ar tik ne 2019-aisiais buvo sausra?.. Nuostolių netrūko, tačiau po blogų metų ateina geri... Taip viskas ratu ir sukasi. Anksčiau, jei kas nepasisekdavo, gerokai susikrimsdavau, dabar mažiau imu į galvą: jei iššals, išdžius ar paskęs, atsėsiu, – ramiai dėstė ūkininkas. – Svarbiausia, kokius tikslus pats sau keli. Kai kainos buvo pastovios, galėjome ir prognozuoti, o dabar...“

Tėvas ir sūnus Japkinai iš 420 ha valdomos žemės apie pusę apsėja kviečiais, 30 proc. likusio ploto – žieminiais rapsais, o į išgedusias vietas įsėja vasarinių rapsų. Likusią žemę skiria ankštinėms kultūroms. Dabar, kai trąšų kainos vos ne dangų siekia, ūkininkai nemažai dėmesio skiria žemei atnaujinti. Tam tinka garstyčios, ridikai, kitos kultūros. Anksčiau iš netoliese esančio komplekso imdavo srutų, gal ir vėl teks prie to grįžti, nes trąšų vis dar neperka – sakė laukiantys, kas pavasarį su jų kainomis dėsis.

„Be trąšų sunku tikėtis gero derliaus, – kalbėjo ūkininkas. – Ir dabar mūsų derliai nėra dideli: kviečių iš hektaro gaunam po 6–7 t, žieminių rapsų – 2,5–2,6 t. Kol kas šiemet laukai neblogai atrodo. Matysime, kaip bus toliau.“ Į klausimą, kodėl ūkininkas didžiąją žemės dalį skiria kviečiams ir rapsams, šis atsakė, kad ne kartą yra galvojęs ir apie kitas kultūras, tačiau tuomet iškyla sandėliavimo, kitų problemų. Dabar derlių tėvas ir sūnus supila į arkinį sandėlį, kur žiemą laiko techniką. Likutį, jei toks būna, perkelia į P. Japkino anksčiau pastatytus pastatus, kurie tinka grūdams laikyti.

Ar sūnūs pasirinks tėvų kelią?

R. Japkinas sako, kad dabar jų ūkis yra tokio dydžio, kokio jis ir norėjo. Tiesa, ne visa žemė jų nuosavybė, šiek tiek nuomojasi iš kitų savininkų. „Dalį nuomojamės, o jei atsiranda norinčiųjų ją parduoti, perkam, – ŪP aiškino eigirdiškis, – tik, kad tų parduodančių beveik nėra. Klausiat, kas išmokė dirbti su technika? Pats. Taip jau susiklostė, kad tėtis valdo kombainą „Claas“, o mes su broliu vežiojame grūdus. Aš dažniau dirbu traktoriais. Turime 4 užsieninius, su kuriais beveik viską ir pasidarome, yra keli seni, bet jų retai prireikia. Samdomų darbininkų neturime – išsiverčiame savomis jėgomis. Girdžiu, kaip kiti ūkininkai dejuoja, kad sunku rasti gerą darbininką. Man labiausiai patinka arti, nors dabar dažniausiai to neprireikia – sėjame po dirvų skutimo.“

Ūkininkas prisipažino, kad pernai jį nustebino vyresnėlis Eimantas, panoręs padėti nuimti derlių. Jis prikibo ir tręšiant, ir purškiant laukus. „Į kelius išvažiuoti neleidau, juk tik penkiolikmetis. Ko reikėjo, pats atvežiau, o jis tik po laukus sukinėjosi. Su dideliu noru tai darė, žiūrėsiu, kaip toliau bus, – šypsodamasis pasakojo Remigijus. – Gal ir jam patiks ūkininko gyvenimas...“

Apie R. Japkiną pirmą kartą išgirdau iš Eigirdžių bendruomenės pirmininkės Aušros Macienės. Šiemet per pirmąjį didelį snygį ji papasakojo apie savo miestelio bendruomenės žmones, kurie neraginami valo miestelio gatves, šaligatvius, parką. Tarp kitų paminėjo ir Remigijų, kuris su savo keturračiu jau antrą žiemą valo šaligatvius, prižiūri į autobusų stotelę vedantį takelį. Tąkart, kai ŪP jo pasiteiravo, kodėl tą daro, šis ne juokais nustebęs atsakė: „Matau, kad žmonėms sunku vaikščioti, ir nuvalau...“

Sakoma, kad visi bitininkai – geri žmonės, nes, stebėdami savo augintines, norom nenorom išvalo širdį nuo blogio. O gal tą patį galima pasakyti ir apie duoną auginančius? Juk geriausia jų mokytoja – gamta, išmokanti kantrybės, atsidavimo savo tikslui, suvokimo, kad ne tu vienas čia esi svarbiausias – padėk kitam ir pats pagalbos sulauksi.

ŪP korespondentė Roma MĖČIENĖ

Ligitos ir Remigijaus JAPKINŲ nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.