Išsipildęs gyvenimas – nebūtinai turtingas

Buitis – kuklesnė už kuklią

A. Baltėnas nuo 2007 m. fotoaparatu įamžina Lietuvos etninių regionų žmones, jų gyvenimą. Šio darbo rezultatas – 10 tūkst. nuotraukų, pasakojančių apie dzūkus, žemaičius, Trakų krašto ir Gervėčių – lietuviškos salos Baltarusijoje – gyventojus. Dalis šių nuotraukų tapo ciklu „Namų tyloj“. Jis 2016 m. sugulė į to paties pavadinimo A. Baltėno albumą, o kaip paroda lig šiol rodomas vis kitose šalies vietovėse, sulaukia didelio lankytojų susidomėjimo. Fotomenininkas šiame cikle atspindi pasaulį, kurį baigia pasiglemžti istorija.

Ciklo „Namų tyloj“ žmonės – nuo miestų nutolusių sodybų gyventojai, dauguma garbaus amžiaus. Vieni jų savo namuose plėšo plunksnas, kiti – taiso pakinktus ar pavalkus, muzikos instrumentus, dar kiti – valo iš miško parsineštus grybus, ruošia valgį, skaito, žiūri, kaip lesa viščiukai, glaudžia katę, šunį, rymo vienatvėje, bendrauja su artimaisiais, žvelgia į fotoobjektyvą ar glūdi savyje.

Matyti, kad daugumos būstai labai seni. Sienos aprūkusios, langų rėmai pajuodę. Grindų dažų per laiką nelikę, bet jos švarios. Kambarių, virtuvių interjeras dvelkia senove. Tačiau kuklesni už kuklius būstai neapšnerkšti. Turbūt kai kuriuose šalta, mat jų šeimininkės patalpose sėdi ar vaikšto avėdamos veltinius, vilkėdamos paltus, jų galvas dengia šiltos skaros ar kepurės. Vienos moters, sėdinčios ant lovos ir meiliai, su šypsena veide stebinčios, kaip viščiukai lesa ant grindų pabertą lesalą, baltos kojinės švarutėlės, ant jų kulno – lopas, o tame lope – kitas lopas.

Skleidžia šilumą ir santūrumą

„Nenorėjau atspindėti šių žmonių neturto. Man svarbūs jie patys. Jie nekalba apie pinigus, nesiskundžia jų stoka. Sako, kad gyvena gerai, tik sveikatos trūksta. Džiaugiasi savo gyvenimu ir viskuo, ką turi, kas juos supa. Jų gyvenimo pilnatvė nepriklauso nuo pinigų“, – „Ūkininko patarėjui“ sako A. Baltėnas ir pabrėžia, kad jo ciklo „Namų tyloj“ žmonių gyvenimo pilnatvė – tai susitaikymas su viskuo, kas išgyventa.

„Sodybų šeimininkų aplinka pasako daugiau, nei galėtų pasakyti žodžiai. Viskas, ką lietė jų rankos, net paprasčiausi apyvokos daiktai, skleidžia šilumą ir santūrumą. Tikėjimas pačiu gyvenimu, jo grožiu, išmintimi suteikia jiems stiprybės tą gyvenimą branginti, kad ir koks nelengvas jis būtų, ir tausoti viską, kas juos supa“, – svarsto fotomenininkas. Pasak jo, ciklo „Namų tyloj“ vaizdai tarsi liudija, kad visą amžių galima nugyventi kukliai, paprastai, dorai ir – laimingai.

Cikle įamžinti žmonės – skirtingi, išmintingi, dažnas patyrė daug skausmo. Tai atspindi ir veidai, ir nuotraukas lydintys tekstai. Juose – nufotografuotų asmenų tarmiški pasakojimai ir A. Baltėno arba jį pas juos lydėjusių etnologų, etnografų pastebėjimai. Antai parodoje „Namų tyloj“ šalia nuotraukos, kurioje matyti virtuvėje prie krosnies triūsianti Pranutė Barysienė iš Puvočių, parašytas jos patarimas: „Nikdi nesdairyk atgalio – gyvenk, dzaukis koznu dzieneli ir viskų tep, lyg paskucinioji rytoj... Šypsokis žmonėsna ir paci sau – niekas rypuojančių nemėgsta.“

Daug vargo ir skausmo patyrė

„Jau pavargta, tai pavargta – visas viekas pavargta. Dešimc metų slūžijau, karves ganiau par žmones. Tadu teko arc: trisdešim šešis aktarus arkliu viena vienintelė apardavau. Iš to gaspadoriaus namų ir ištekėjau. Vyras buvo be rankos, be liežuvio, nepilno proto. Jėjau, kad pas jį ciktai žemės buvo. Be rankos žmogus veikt nieko negali. A pinigynų tai nebuvo. Vertiaus visokiom madom, kad cik kap nor išsikapscytau. A many geriau nepavadzydavo: ubagė i ubagė – užtat, kad aš buvau iš labai biednų namų. Oi, sunkus gyvenimas buvo, ojojoi“, – cituojama nufotografuota Vladzia Galadylec iš Adutiškio.

„Tiek skausmo ir ilgesio žmoguje nesu matęs. Dieve, padėk“, – apie nuotraukoje įamžintą Eugeniją Jackevičiūtę-Grinevičienę iš Uoginių kaimo rašo A. Baltėnas. Kai moterį gabeno į šiaurę Obės upe, ji norėjo šokti į prie laivo šono besisukantį vandens verpetą. Bet nematoma ranka sulaikė. Moteris tuomet išgirdo žodžius: „Tu turi vaikų.“ Ji atsisuko, tačiau neišvydo, kas taip sakė. Aplink nieko nebuvo. „Kitą kartą atvažiavau, vaišino ką tik melžtu karvės pienu. Ir šypsojosi“, – bendrystę su E. Jackevičiūte-Grinevičiene mena A. Baltėnas.

Jo nufotografuota Birutė Bileckienė iš Kapiniškių sėdi ant lovos basa, šalia šuo. „Gyvenau ir augau palei Ulioko ravų, o nuog Šlavintų kalnėlio nat Merkinė buvo regėc. Oi, seniai buvau – dar tį miškai suaugį. Jau gal ir nerastau, nebenuveitau ir neinkoptau. Kojelės pavargo. Aš visas gyvenimas basa. Žiemų vasarų. Man tep gerai, nuog vaikystės inpratau“, – parodoje „Namų tyloj“ cituojama moteris. 

Grįžta mintimis

Senolei Elenai Augulienei iš Rimdžiūnų kaimo, esančio Gardino srityje, Astravo rajone, Baltarusijoje, „gorodas“ (miestas) baisus nuo vaikystės. Ji jau tada nesuprato, „kap tį seni gyvena, man striokas apėmė. Nu, kap gyventie? Mašina ant mašinos. Aš tada vobščie, gorodas nė iš tolo.“ 

Šiaurės Žemaitijos vienkiemyje, netoli sienos su Latvija gyvenanti, beveik nevaikštanti Valė Engelmanienė sėdi ant lovos, supama pačios tapytų paveikslų, kuriuose pavaizduoti Kristus ir Mergelė Marija tarp gėlių. Ji piešti, tapyti pradėjo būdama devyniolikos, po to, kai skendo, bet išsigelbėjo. „Kol širdis nusibaigs, aš piešiu. Monei gamta neįdomi, aš dėrbu iš galvos. Ka nier Kristaus, Marijos, man tušts paveikslas“, – sakė moteris.

A. Baltėnas teigia mintimis dažnai grįžtantis į atokias sodybas su senomis obelimis ir bijūnais prie lango, pas žmones, gyvenančius toli nuo miestų sumaišties ir tarsi anapus istorijos. Labiau nei žymios krašto vietos jį traukia šių žmonių namų šviesa ir ramybė. Pasak fotomenininko, aplankyti atokių sodybų gyventojai, kaip ir knygos, muzika, kita sandūra su tikrove, lėmė jo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Jie žavi gebėjimu atsispirti išoriniam poveikiui, skatina susimąstyti, ar reikia visko, ko trokšta naujojo laiko žmonės. Kai kurių fotografuotų sodiečių nebėra tarp gyvųjų.

ŪP korespondentė Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

Arūno BALTĖNO nuotrauka

Iš nuotraukų ciklo „Namų tyloj“.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.