Pirkinys planuotas, bet netikėtas
Šių augalų gimtinė yra Pietvakarių Azija, tad nieko nuostabaus, kad jiems lietuviškas klimatas ne itin palankus. Vis tik selekcininkų išvestos hibridinių lauko kinrožių veislės, kurios pridengtos gali peržiemoti ir pas mus, leidžia pasidžiaugti jų stambiais žiedais. Tai gana greitai augantys ir gausiai žydintys puskrūmiai. Kai Anastazija ir Igoris prekyvietėje išvydo 30–40 cm aukščio krūmelius, apie šiuos augalus žinojo visai nedaug. Sodybos šeimininkė prisimena, kad juos anuomet eksperimentui sugundė prekiavusio gėlininko rekomendacijos ir paveikslėlis su augalų žiedais.
„Turime Aleksote, Kaune, mėgstamą gėlininką, iš kurio dažnai perkame augalų. Tądien apžiūrėjome keletą, į akį krito lauko kinrožių krūmeliai, tad išsirinkome dvi sirijines kinrožės ‘White Chiffon’ baltais pilnaviduriais žiedais. Iškart žinojau, kur juos sodinsiu – labai norėjau papuošti taką prie namo ir pagražinti vaizdą pro kambario langą“, – pasakojo A. Krivorotova apie ir planuotą, ir spontanišką pirkinį. Augalais prekiavęs gėlininkas patikino, kad, nors pasodinti augalai tą pačią vasarą žiedais nepradžiugins, po metų ar dviejų apdovanos mus už kantrybę. Ir jis nė kiek neklydo – vienas krūmelis pražydo po dviejų metų.
Vis tik viena klaidelė įsivėlė. Kai pražydo ir antrasis krūmas, Krivorotovai sunerimo, nes jo žiedai buvo nei balti, nei pilnaviduriai. Žiedai, iš pradžių buvę violetinio atspalvio, ilgainiui išbluko ir tapo balti su tamsiai rausva dėme viduryje. Toks pokytis nustebino šeimininkus, bet dabar širdį džiugina abu augalai.
Stambūs, egzotinės išvaizdos žiedai ne tik privilioja drugelių, bičių, kamanių, kitų vabaliukų, kuriais mielai pasidžiaugia ir šeima. Jais sumani šeimininkė kartais pradžiugina ir svečius: „Pas mus užsuko draugai, ta proga iškepiau tortą, bet neturėjau jokių pabarstukų jam papuošti. Praeidama pro kinrožes žvilgtelėjau į žiedus ir kilo mintis pasitelkti juos dekorui. Koks svečiams buvo siurprizas, kai išvydo baltais žiedais papuoštą tamsų šokoladinį tortą! Po žiedą įdėjau ir į lėkšteles – regis, smulkmenėlė, bet labai miela.“
Ant vieno krūmo – per 100 žiedų
Kinrožės iki šiol nėra dažnas augalas sodybose Lietuvoje, tad ir informacijos apie juos nėra gausu, o prieš dešimtmetį buvo dar sunkiau jos gauti. „Mūsiškės auga jau apie dvylika metų ir matau, kad joms parinkta vieta labai patiko. O juk iš pradžių beveik nieko apie jas nežinojome: nei kokia vieta, koks dirvožemis patinka, nei kaip prižiūrėti, kaip paruošti žiemai, ar genėti ir kada tai daryti, – prisipažino pašnekovė. – Sodyboje vyrauja priešsmėlis, tad prieš sodindami pirmiausia į iškastas duobes įpylėme šiltnamiams skirtos žemės ir mums pasisekė – augalai nesunkiai prigijo.“
Kieme parinkta saulėta vieta šiems šilumamėgiams augalams taip pat labai tiko. Iš dviejų pusių kiemą juosianti tujų gyvatvorė, o iš trečiosios vėjus užstojantis namas apsaugo juos nuo skersvėjų. Tad žydi taip gausiai, kad sykį, apsišarvavusi kantrybe, Anastazija pabandė suskaičiuoti vieno krūmo žiedus ir užfiksavo ne mažiau nei šimtą.
Šiuo metu augalai kol kas tik krauna lapelių pumpurus, nėra išvaizdūs, bet gegužės viduryje ar pabaigoje, kai išsiskleis karpyti lapai, krūmai taps dekoratyvūs, o sužydėję liepą, grožio nepraras iki pat spalio. Pašnekovė neslėpė, kad sodybai ieškojo iki vėlyvo rudens žydinčio augalo: „Mums labai pasisekė. Kai kiti augalai jau nekrauna žiedų, kinrožės vis dar būna aplipusios pumpurais. Ir tik visai orams atvėsus, matyt, dėl šalčio jie jau neišsiskleidžia.“
Besigrožėdama augintinėmis pašnekovė yra pastebėjusi, kad žiedas žydi neilgai, vos dieną ar dvi, ir nuvysta. Bet per tą laiką formuojasi ir skleidžiasi kiti pumpurai, todėl augalai nuolat skendi žieduose. Tačiau akivaizdu, kad jie išeikvoja daug maisto medžiagų, ir sodybos šeimininkai pasirūpina juos reguliariai tręšti. „Pirmą kartą pamaitiname pavasarį, gegužę, kai vidutinė oro temperatūra nusistovi 10–15 °C. Antrąkart pastipriname vasarą birželį, o kompleksinių trąšų dar įterpiame rugsėjį. Be to, kartais pavasarį, kai išsklaidome žiemai užpiltą nemenką durpių sluoksnį, užpilame šviežios rožėms skirtos žemės. Stengiamės, kad mūsų kinrožėms nieko nestigtų“, – pasakojo A. Krivorotova.
Pasiteiravus, kokias trąšas renkasi, pašnekovė atkreipė dėmesį, kad kinrožes prižiūri taip pat, kaip ir sodyboje augančias rožes: „Ir vienoms, ir kitoms tinka tie patys dalykai – tiek žemė, tiek trąšos, tiek apsauga nuo kenkėjų ir ligų. Tik aš su chemikalais „nedraugauju“, todėl šiais darbeliais užsiima vyras. Jau dabar, kol dar nesiformuoja žiedų pumpurai, reikės prevenciškai purkšti nuo kenkėjų. Pastaruosius kelerius metus pastebime, kad kai kurie pumpurai nukrenta neišsiskleidę. Patyrinėję, pamatėme jų viduje esančius vabaliukus, kurie ir pragraužia pumpurus.“
Su meile sodybą prižiūrintys šeimininkai pastebėjo, kad kuo daugiau krenta pažeistų pumpurų, tuo gausiau augalai jų mezga, išeikvodami ir daugiau energijos, maisto medžiagų. Todėl bent du kartus (pirmąkart – susiformavus lapų pumpurams ir antrąkart – susiformavus žiedų pumpurams) kinrožes, tuo pačiu ir rožes, prevenciškai nupurškia. „Jei matome, kad to nepakako, purškiame papildomai“, – paaiškino pašnekovė.
Svarbu paruošti žiemai
Anastazija nepritaria nuomonei, kad kinrožės kaprizingos ir reikalauja išskirtinės priežiūros: „Rožes prižiūrėti sunkiau!“ Vis tik yra niuansų, kurių negalima pamiršti. Šie augalai mėgsta drėgnesnę žemę, todėl, nusistovėjus karštesniems ir sausesniems orams, juos reikia palieti dažniau nei kitus, tačiau negalima ir perlieti.
Dar vienas svarbus darbas – genėjimas. Pasodinę kieme naujokes ir sulaukę žiedų, Krivorotovai iš pradžių dvejojo, genėti ar ne, nes pabijojo, kad gali mažiau žydėti arba visai nekrauti žiedų. Tad per kelerius metus krūmeliai išaugo į maždaug 2 metrų krūmus, tapo netvarkingos formos, pagrindinės šakos labai sustorėjo, augalai trukdė praeiti. Štai tada Igoris ir ryžosi imti į rankas sekatorių: apkarpė viršūnę, išpjovę trukdžiusias šakas.
„Tada nežinojome, kada ir kaip taisyklingai genėti. Todėl kartais tai darėme rudenį, kartais – pavasarį. Vieną rudenį pagrindines šakas buvome nupjovę beveik iki pat žemės... Ataugo, sužydo taip pat gausiai, kaip ir ankstesniais metais. Esu skaičiusi, kad galima taip daryti, bet daugiau nerizikuojame, tik paformuojame krūmus, iškerpame senesnes šakas“, – sėkmingai pasibaigusius eksperimentus prisiminė pašnekovė.
Ir žiemai paruošti lauke augančias kinrožes šeimai pavyksta nesunkiai. Aplink krūmus užpila nerūgščios durpės ir suformuoja kauburėlį, o pačius augalus apriša agroplėvele. Deja, vieną žiemą augalai šiek tiek nukentėjo nuo šalčio, kai kurias šakeles pavasarį teko nukirpti. Po šio įvykio Krivorotovai juos apsuka šilčiau – dviem agroplėvelės sluoksniais.
Sprendimus diktuoja širdis ir praktiškumas
Iš Kauno daugiabučio į sodybą užmiestyje pamažu persikraustę Krivorotovai labai vertina čia tvyrančią ramybę ir natūralios gamtos prieglobstį. Sodybos ilgai nesirinko – ji buvo primoji, kurią šeima apžiūrėjo, deja, vėliau paaiškėjo, kad laukiantys pokyčiai nebus lengvi. Vis tik ilgainiui namai įgavo norimą išvaizdą, o kiemas prisipildė akiai mielų augalų. Anastazija neslepia, kad ypatingo kiemo želdinimo plano neturėjo, vienus sprendimus diktavo širdis, kitus – praktiškumas.
Įsigytoje sodyboje buvo nemažai vaismedžių, tačiau medžiai ilgus metus augo negenimi, išsikerojo, dalis šakų nudžiūvo. Teko pasidarbuoti iš peties: apgenėti šakas, sausas išpjauti, deja, kai kurias obelis ir visai pašalinti, kad atsirastų daugiau erdvės ir šviesos kitiems augalams. Dabar po viena obelaite stovi staliukas su kėdėmis ir suoliuku – čia šeimai jauku pavakaroti ar pasišnekučiuoti su į kiemą užsukusiais svečiais, pasimėgauti arbata.
„Prie vienos tvoros stovi ne itin išvaizdus, belangis kaimynų sandėliukas. Pasitarėme su jais ir savo kieme pasodinome tujų, kurios dabar beveik visiškai užstoja tą pastatą. Tujų gyvatvorę pasodinome ir prie kelio. Iš pradžių neturėjome ketinimų užsitverti, bet dabar matome, kad kiemas jaukesnis, privatesnis, be to, ir augalams daugiau užuovėjos, – pasakojo pašnekovė, prisimindama, kad gėles norėjosi sodinti arčiau namo. – Labai patinka bijūnai. Parduotuvėje nusipirkau raudonų, baltų, rožinių ir, dar nespėjusi jų pasodinti, kitoje prekyvietėje pamačiau kitokių, nepilnavidurių, ramunes primenančiais žiedais – neatsilaikiau, nusipirkau ir jų.“
Ilgai žydinčius augalus mėgstanti Anastazija turi dar vieną numylėtinį – didžiulį rožinį flioksą. Jos nuomone, jau laikas iškasti kerą ir padalyti, bet jis toks didelis ir įspūdingas, kad rankos nekyla tai daryti. „Pernai nusipirkau violetinį flioksą, bet dar noriu balto, – svajonėmis dalijosi pašnekovė. – Iki šiol augalus pirkome daug negalvodami, bet dabar kai kuriuos nusižiūrėtus pirkinius atidedame. Kartais atsisėdusi prie obels pasižiūriu ir apima noras viską pertvarkyti. Bet gal dar ne šiemet, tikriausiai kitais metais... O ir pavėsinę susimeistrauti būtų ne pro šalį. Jauku prisėsti prie staliuko po obelimi, tačiau lyjant tenka ieškoti mažiau skylėto stogelio.“
„Rasų“ redaktorė Rūta VAITKEVIČIŪTĖ
Anastazijos Krivorotovos ir Rūtos Vaitkevičiūtės nuotraukos
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.