Internetas iškenčia ir melą, ir propagandą

Kaip nepasiklysti šiuolaikinių medijų platumose?

„Popierius nerausta (viską iškenčia)“ („Epistula non erubescit“ – lot. )“ – savo draugams kadaise rašė garsus romėnų mąstytojas Markas Tulijus Ciceronas. Tą patį šiandien galima pasakyti apie pasaulinį informacijos tinklą internetą. Jis vienodai abejingai rodo ir skaistų rusų pasaulį nuo supuvusių, nuodėmingų Vakarų bei Ukrainos parsidavėlių ginančio Rusijos prezidento Vladimiro Putino fotosesijas su tigrais, liūtais, ir ukrainiečių pabėgėlių, kurių namus sugriovė rusų samdiniai, ašaras, ir prorusiško Sirijos režimo subombarduotas ligonines sukilėlių kontroliuojamose teritorijose. Kiekvieną žmogų, internete ieškantį reikalingos informacijos, nenorintį atsilikti nuo pasaulio įvykių, kasdien tiesiog užgriūna didžiausi srautai įvairiausių vaizdinių ir rašinių, kurių operatoriai, autoriai, redaktoriai, leidėjai tikina, kad jų informacija patikima. „Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo baltiškosios savimonės puoselėtojų, informacinio karo specialistų, kaip paprastiems žmonėms propagandą atskirti nuo objektyvios informacijos, kai Nyderlandų pareigūnai paskelbia, kad Malaizijos keleivinį lėktuvą numušė rusiška raketa, paleista iš Rusijos samdinių užgrobtos Rytų Ukrainos, o po kelių valandų Rusijos mokslų daktarai, diplomuoti aviacijos inžinieriai ne mažiau autoritetingai pareiškia, esą Rusija tokių raketų neturi, seniai jas pardavė Ukrainai, kuriai dabar vadovauja provakarietiška vyriausybė.

Rytų profesorių fantazijos „Žmonių sugebėjimas atsirinkti teisingą informaciją – labai individualus dalykas. Priklauso nuo išsilavinimo, patirties. Kai kyla įtarimų, ar kieno nors brukami faktai patikimi, geriau nesiremti dviem šaltiniais, kurie vienas kitam prieštarauja. Reikia pasižvalgyti plačiau, pasidomėti išsamiau. Rusijos mokslininkų akademiniai titulai man nedaro jokio įspūdžio. Nepasitikiu jais. Girdėjau daug fantazijų apie rusų kalbos kilmę, Rytų slavų protėvynę. Iš Maskvos, Sankt Peterburgo daktarų, profesorių (bet ne kalbininkų, ne istorikų). Ir į interneto televizijos svetainę „YouTube“ jie netingi įkelti filmuotų savo monologų apie Rusijos didybę“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių kalbos katedros profesorius Alvydas Butkus.

Naujas – nebūtinai teisingas Pasak Informacinio saugumo ir analizės centro direktoriaus Justo Šireikos, ant rusiškos propagandos kartais užkimba net ir patyrę žmonės, seniai braidantys po informacinę erdvę. „Žurnalistai, naujienų portalai kartais nesusimąstydami persispausdina, įkelia į savo tinklalapius įvairių prasimanymų, tariamų „sensacijų“. Nors manoma, kad žmogus pajėgus pats palyginti pateiktus faktus ir atsirinkti tikrą informaciją, interneto naršytojams reikėtų pasitikėti tik žinomais, autoritetingais vakarietiškais informacijos šaltiniais ir nesusivilioti naujais, neaiškiais, „nepriklausomais“ rusiškais interneto puslapiais“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė politologas J. Šireika.

Blizganti vizija Rusijos propagandai nemažai lietuvių yra atsparūs, po Rainių žudynių, Sibiro tremčių, katorgų įgiję imunitetą Maskvos demagogijai. Sudėtingiau, kai vidiniai valdiški cenzoriai perrašo mūsų istoriją, liepia netikėti prieškariniu pasenusiu „tautininkišku“ Adolfo Šapokos veikalu, neva „perdėtai aukštinusiu lietuvių išskirtinumą ir kursčiusiu priešiškumą slavams, ypač lenkams“. Politologo J. Šireikos nuomone, lietuviai buvo atsparūs primityviai sovietinei propagandai, bet dabar Kremlius pasimokė iš savo praeities klaidų, posovietinių žmonių protus atakuoja gudriau. „Įvynioja savąjį rusų pasaulio nuo iki Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno „saldainį“ į labai gražų, blizgų popierėlį. Apmaudu, kad šiais Kremliaus propagandos saldumynais pas mus kartais žarstosi garsūs praeities sportininkai, buvę SSRS rinktinių nariai, ir kultūrininkai, V. Putino apdovanoti Rusijos ordinais ir medaliais“, – apgailestavo J. Šireika.

Hamletiška lietuvių būsena „Pataikavimas svetimiesiems – didelė lietuvių bėda ir yda“, – atsiduso profesorius A. Butkus. Jis pavydi latviams tautinio sąmoningumo. „Latviai nuo XIV amžiaus buvo tapę vokiečių baronams bernavusių valstiečių tauta. Bet atėjus XIX amžiui ta „prasčiokiška“ visuomeninė padėtis leido latviams lengviau apsispręsti dėl savo tapatybės – jie yra „latvieši“ (arba iškilmingiau– „latvji“) ir niekas kitas! O Lietuva buvo luominė valstybė iki pat 1795-ųjų, kai atsidūrė dvigalvio rusų erelio naguose. Aukščiausias luomas, „tautos elitas“ buvo visiškai suslavėjęs. Tokia šizofreniška padėtis, kai neretas lietuvis nežino ir nesididžiuoja, kad yra senos, garbingos, savitos indoeuropiečių tautos atstovas, išliko iki mūsų laikų“, – piktinosi prof. A. Butkus. Net šiandien garsūs žmonės, kuriuos mėgdžioja mūsų visuomenė, mieliau kalba apie „lenkišką“, „žydišką“, „gudišką“, „totorišką“ , net „rusišką“, bet ne baltų, aisčių Lietuvą.

Bando atgaivinti vėjo malūnus Šiemet spalio 9 d. sukako 95 metai, kai lenkai, sulaužę Suvalkų sutartį, užgrobė Vilniaus kraštą, tačiau šią datą Lietuvos valdžia, istorikai, TV kanalai, radijo stotys, naujienų portalai droviai nutylėjo, nenorėdami supykdyti artimiausios euroatlantinės sąjungininkės Lenkijos. Lapkričio 18 d. nebus pagerbti Lietuvos kariai, vėlų 1920-ųjų rudenį sustabdę Lenkijos „maištininkų“ puolimą prie Širvintų ir Giedraičių ribos, nes populiariems Lietuvos istorikams šiandien atrodo, kad tada nereikėjo priešintis lenkams, o Varšuvos valdoma, lenkiškiems įstatymams paklūstanti Vidurio Lietuvos provincija buvo geresnė išeitis negu lietuvių tautinė valstybė. „XX a. trečiajame dešimtmetyje bet kokios naujos sąjungos su Lenkija būtų palaidojusios lietuvių tautą. Lenkija pati siekė tapti tautine valstybe, visi jos „globojamų“ kraštų gyventojai turėjo būti lenkai, privalėjo sulenkėti. Prisiminkime Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto lietuvių kančias 1920–1939 metais. Dabartiniai bandymai prikelti iš numirusiųjų Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (tokią, kokia ji pasidarė po 1569 m. unijos su Lenkija) yra visiškas nesusipratimas. Kaip Don Kichoto iš La Mančos troškimas pakartoti viduramžių riterių žygius, virtęs apgailėtina kova su avių bandomis ir vėjo malūnais, kuriuos išsiblaškęs „liūdnojo vaizdo karžygys“ palaikė milžinais ir priešų kariais“, – ironizavo VDU profesorius A. Butkus.

Ylos maiše nepaslėpsi Neseniai LRT televizija pradėjo transliuoti laidą „Misija: Vilnija“ (ją galima žiūrėti ir internete), kuri supažindina Didžiąją Lietuvą su Pietryčių Lietuvos „lenkų gyvenimu, kultūra ir papročiais“. LRT vadovybė ir laidos vedėja Katarzyna Niemyćko pabrėžia, kad tai pažintinė, o ne propagandinė laida. Jau parodyti keli reportažai iš Pietryčių Lietuvos, tačiau žiūrovams nepasidarė aiškiau, kaip šalia Vilniaus, kurį pagal baltų žynio Lizdeikos pranašystę įkūrė didysis lietuvių kunigaikštis Gediminas, pačiame baltų arealo viduryje, atsirado net 200 tūkst. „šimtaprocentinių“ lenkų, rusų ir gudų. „Labai nenorima užgauti žmonių, kurie dedasi lenkais. Laida nesistengia nuvainikuoti senų prasimanymų, kad Vilnija neva nuo seno lenkų kraštas, jokių lietuvių čia niekada nebuvo. Bet ylos maiše nepaslėpsi. Tada šio krašto vietovardžiai būtų lenkiški. O jie visi lietuviškos kilmės, kad ir fonetiškai aplenkinti. Štai lenkai, kaip ir kiti slavai, Neries upę vadina Vilija. O Vilniaus miesto pakraštį Panerius – „Ponary“. Vadinasi, jie šį vietovardį perėmė iš lietuvių, o ne patys sukūrė. Bet vieną gerą šios laidos bruožą matau. Korespondentai pakalbina Vilnijos žmones. Jiems Lietuvos dėmesio labai trūko. Teisę valdyti Pietryčių Lietuvos gyventojų protus iki šiol buvo pasivogusi Lenkų rinkimų akcija“, – aiškino kalbininkas ir visuomenininkas A. Butkus.

Vinys į sąmonę O gal neverta bandyti perkalbėti žmonių, kurie nuoširdžiai tiki, kad Lietuvos Sąjūdį sukūrė CŽV ir KGB? Gal kai kuriuos žmones tokios Kremliaus uoliai kurstomos sąmokslų teorijos paguodžia, palengvina jiems gyvenimą, suteikia dvasinį komfortą? Juk daugelis amerikiečių įsitikinę, kad pirmasis jų prezidentas George`as Washingtonas turėjo medinius dantis, nors mokslininkai odontologai seniai įrodė, kad G. Washingtonas nešiojo iš dramblių, begemotų kaulų, aukso, švino, kitų žmonių, arklių ir asilų dantų pagamintus protezus. „Rusijos rašytojas Antonas Čechovas apie savo tautiečių įsitikinimus, prietarus sakė: jie – kaip vinys, kuo labiau daužai, tuo giliau lenda į rusų sąmonę. Lietuvio savimonei Kremliaus propagandos nuodai būtų dar pavojingesni“, – samprotavo VDU profesorius baltistas A. Butkus.

Reikia kautis dėl protų Anot politologo J. Šireikos, sąmokslų teorijos dažniausiai būna nekaltos, juokingos (galima netikėti, kad amerikiečiai buvo nuskridę į Mėnulį), bet viešasis geopolitinis melas, nuolatinė primygtinė ideologinė dezinformacija kai kuriems visuomenės sluoksniams sukelia įkyrų, nenykstantį nepasitenkinimo jausmą, kritiniais atvejais labai pavojingą valstybės nacionaliniam saugumui. J. Šireikos manymu, jokių svetimos propagandos apraiškų internete negalima praleisti negirdomis. „Neleiskime Kremliui į savo stovyklą įtraukti svyruojančių, besiblaškančių Lietuvos piliečių. Valdžios įstaigos, atsakingos už Lietuvos informacinę gynybą, pilietiška žiniasklaida turėtų pasipriešinti bet kokiam bandymui perrašyti mūsų istoriją, apjuodinti lietuvių tautos didvyrius. Būtina užkirsti kelią visiems mėginimams priversti visuomenę suabejoti 1990 m. pasirinkta euroatlantine Lietuvos raidos kryptimi“, – tvirtino Informacinio saugumo ir analizės centro direktorius J. Šireika.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS „ŪP“ korespondentas

Algimanto SNARSKIO piešinys

Rašinių ciklą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros tarybos administruojamas Kultūros rėmimo fondas

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.