Kaimui reikia ne pažadų, o veiklos

Nyksta, sensta, prasti keliai, vasarą dulkantys, žiemą užsnigti, nėra gatvių apšvietimo,  vandentiekio ir kanalizacijos.  Mažėja žmonių, jaunimas išvažiavęs.  Taip pastaraisiais metais kalbama apie kaimą. „Daugelyje gyvenviečių tikrai likome vieni. Viską uždarė – mokyklas, kultūros namus, paštą, medicinos punktus. Atviros buvo tik mūsų krautuvės durys. Įsitikinome – esame reikalingi“, – sako verslininkas, UAB „Bočiupis“ direktorius Vilius Valintėlis,  daug metų Kupiškio rajone sėkmingai plėtojantis  parduotuvių tinklą.

kaimas, seimas

Viena iš tinklo parduotuvių Kupiškyje su kaimiškais lauko akcentais.

Duonos, pieno, dujų ir knygų

– Prieš kelerius metus nustebino žinia, kad jūsų kaimo parduotuvėje yra knygų mainų skyrelis, biblioteka. Juk tai papildomas vargas, naudos ar pelno iš to neturite?

– Negaliu sakyti, kad specialiai tas bibliotekas kuriam, bet man kyla ūpas tai padaryti ten, kur valdžia optimizuodama  ką nors vis panaikina.  Salamiestyje prieš kelerius metus uždarė šimtametę mokyklą, neliko nieko, o gyvenvietė nemaža. Atliko biblioteka, daug knygų. Paprašiau mokytojų, pažįstamų, draugų, kad mums atiduotų. Paskyrėm visą sieną palei langus. Yra mažesnės bibliotekėlės Antašavos, Virbališkių parduotuvėse. Pardavėjos seka, kas ir kada knygą pasiima, kad sugrįžtų, kad tvarka būtų. Čia nėra didelė naujiena, yra knygų skyreliai Lietuvoje ir kitose „Aibės“ tinklo parduotuvėse („Bočiupis“ jam priklauso), tik mes kiek anksčiau pradėjom.

– Ar žmonėms tai patinka?

– Iš pradžių, kol naujiena buvo, labiau domėjosi. Mes ne tik švietimu rūpinamės. Dujų balionais prekiaujame jau gal kokius 6–7 metus. Nes kaimo žmogui to reikia, niekam kitam jo bėdos nerūpi. „Perlo“ terminalais pasirūpinom, kad galėtų žmonės mokesčius sumokėti, pinigų išsigryninti. Valdžia užsimojo sugaudyti šešėlį, sumažinti grynųjų pinigų naudojimą, pensijas į korteles pervesti, o kad kaime pinigų reikia daugeliui dalykų – niekam nerūpi. Įsakyta surinkti tarą, mieste pasirūpinta pastatyti taromatus, o kaimui jų pritrūko, sukitės kaip išmanot. Turėjom turgų, miestiečiai pirko, prekiautojai pardavinėjo. Bet žemės ūkio ministras pokytį sugalvojo, kad mažieji  prekeiviai turi  teikti kasdienes ataskaitas mokesčių inspekcijai. Išsivaikščiojo prekiautojai kas sau, pasibaigė turgus Kupiškyje. Neliko.

Beveik sėkmės istorija

– Kaimo parduotuvėmis verčiamasi nuo pat atkurtos nepriklausomybės. Bandė ir nemažai jaunimo. Jiems nepasisekė. O jūs išsilaikėte, kaip tai pavyko?

– Mes pradėjome, kai dar buvo investiciniai čekiai, turto aukcionai, dalyvavo daug žmonių, kooperavosi. Bet greitai daugelio entuziazmas išgaravo. Niekam tai nerūpėjo, valdžia nusišalino. Įkūrėme antrąją komiso parduotuvę mieste. Gal po 4 metų ėmėmės prekybos kaime, Adomynėje buvo pirma parduotuvė, nuomojomės patalpas. Dabar jau trečioje vietoje gyvenvietėje įsikūrėm, nuosavame pastate. Iš viso dabar turime 19 prekybos vietų, iš jų 16 – kaime.

– Tai tikra sėkmės istorija.. Kaip keitėsi jūsų akyse pirkėjas, vartotojas, vartojimo įpročiai, pajamos?

– Ar tai yra sėkmė, nežinau, labiau kentėjimas belaukiant gerų poslinkių. Valdžia vis žada – plėtosim regionų politiką, neapleisim kaimo. Visų partijų rinkimų programose tai įrašyta. Paskui – tyla ir ramybė. Iki kitų rinkimų. Periferijos verslą reikia skatinti diferencijuotais mokesčiais, lengvatomis, o jaunus žmones motyvuoti geresnėmis įsikūrimo ir darbo sąlygomis. Bet proveržio kol kas nematyti, nebent maži daigeliai.

Pirkimo įgūdžius šiuo metu reguliuoja piniginė. Dabar žmogui reikia ne tik duonos, druskos, bet jau ir pieno, mėsos, bulvių, morkų, svogūnų, nes patys nebeaugina. Kadaise kaimuose prie parduotuvių turėjom 7 veikiančius alaus barus. Kai kur pastatai tebėra, bet užrakinti, nebėra poreikio. Nėra vartojimo kultūros, o nuvažiuok kur į Čekiją, kiekviename kaime  – baras, ten vakarais susirenka žmonės pabūti, pabendrauti. Kitokios tradicijos. Pastarieji dveji – pandemijos ir karantino metai. Jie gerokai paveikė apyvartą.

Salamiesčio parduotuvėje – solidus bibliotekos skyrelis.

– Sumažėjo, sumenko?

– Ne, išsilaikė ir net išaugo. Buvome namuose uždaryti, paskui reikėjo galimybių pasų, bet ne visur. Taigi kelionės galas –  kaimo parduotuvė. Prekyba joje – kaip ir žemdirbystė, yra sezoninė. Pakyla gegužę ir trunka iki spalio ar lapkričio. Visa Lietuva rieda iš miestų į savo sodybas, poilsiavietes, vaikai pas tėvus, vaikaičiai pas  senelius vasaroti prie upių, ežerų. Ir jei ko nors reikia, pritrūksta žmogui – kaimo parduotuvė turi būti pasirengusi jam padėti.

Dėkoti reikia ne valdžiai

– Jūs turite dar vieną veiklos sritį – Kupiškio marių vilą, poilsiavietę Uošvės Liežuvio salos kaimynystėje. Ten vyksta veikla, projektai, stovyklos, apie jus žino poilsiautojai, žygeiviai, žvejai, irkluotojai, rengiamos treniruotės. Bet, atrodo, to negana, užsiminėte apie dar vieną projektą.

– Tai yra sėkmė ir nesėkmė – viskas viename sumanyme. Čia reikia blogai kalbėti apie valdžią, tai nėra malonu. Man tikrai skausmingos tokios temos, nes rūpi, natūralus patriotizmas kirbina mintis. Regionų politika, vietinio verslo skatinimas – gražios intencijos ir deklaracijos. Per Užimtumo tarnybą yra vykdomi  vietinio užimtumo iniciatyvų projektai. Dalyvavom keturis kartus, laimėjom dukart. Nedideli sumanymai. O pastarasis projektas didesnis, pradėtas gal prieš trejus metus. Pritrūkom dviejų balų. Būtų sukurtos 4 darbo vietos iš projekto lėšų ir 6 mūsų pačių. Mus pralenkė kiti dalyviai su projektais didelių miestų kaimynystėje, tiesiog priemiesčiuose, kurie ir taip turi natūralių privalumų. Ir tai vadinama regionų skatinimu?

– Tai projektas žlugo, atsisakėte?

– Ne, darome savo jėgomis, žinoma, su draugiška banko specialistų pagalba. Planavom atidaryti šią vasarą, bent jau pirmąjį etapą. Tai bus laisvalaikio ir pramogų centras su koncertų, edukacijų, maitinimo erdvėmis, o kitąmet dar numatyta atidaryti SPA ir viešbutį. Šiaurės Lietuvoje tai būtų išskirtinis ir gana solidus paslaugų kompleksas vienoje vietoje. Bet dabar stringa tiekimo grandinės, laukiame įrangos, karas kaimynystėje stabdo visus ir visur. Nepaisant to, gyvenam, dirbam. Štai, ką tik atėjo įsidarbinti jauna moteris, sugrįžo iš Airijos visa šeima. Atsiranda vilčių, kad nenumarins dar mūsų taip greitai.

– Ir kam dėkoti reikia?

–Tikrai ne valdžiai. Be koronaviruso pandemijos kažin ar būtume pasiryžę nuotoliniam darbui, ar iš viso žinotume, kas tai yra? Adomynėje mačiau, gražinamos sodybos prie dvaro teritorijos, prie tvenkinio, kuriasi jaunos šeimos. Važinėja žmonės dirbti į Anykščius, ten daugiau aktyvaus verslo susitelkę sėkmingai plėtojant turizmą ir visą jį aptarnaujantį paslaugų kompleksą.

Keičiasi žmonių poreikiai ir mąstymas. Jeigu galima dirbti nuotoliu, kurių galų dusti miestų transporto kamščiuose, gyventi ankštuose butuose. Trūksta miestuose būsto, kainos nežmoniškos, o regionuose viskas pigiau, sveikiau ir natūraliau. Sąlygos irgi kinta, palaipsniui tvarkomi keliai, susisiekimas geresnis. Nuolat asfaltuojami, atnaujinami žvyrkeliai, čia valdžia verta pagyrimo, mes tai labai jaučiam, po savo kaimų parduotuves važinėdami. Internetas pasiekiamas ir spartus.

– O tada vaikams reikės darželių, mokyklų, lavinimo galimybių.

– Kas uždaryta, galima atidaryti. Tik reikia ne pažadų, kalbų, bet ir veiklos. Daugiau ambicijų, ryžto.

 

Autorės ir Vilijos Leščinskienės nuotraukos

2022.05.16

ŪP korespondentė – Virginija JUŠKIENĖ

Susijusios temos – skaitykite: gyvenimas kaimeKupiškio r.Seimaskaimo plėtraSeimo kaimo reikalų komitetas;