Lietuviški produktai Kinijai – laivais, lėktuvais

Ekonominė diplomatija jau duoda vaisių. Lietuviškiems maisto produktams atsiveria beribė Kinijos rinka. Pasak Lietuvos statistikos departamento, praėjusiais metais tarp 200 Lietuvos užsienio prekybos partnerių pagal eksportą ši šalis buvo 26 vietoje, eksporto apimtys didėjo 0,2 proc. Iš žemės ūkio ir maisto produktų daugiausia eksportuota šaldytų mėlynių, javų šiaudų ir pelų, šokolado ir produktų su kakava, salyklinio alaus, paukštienos ir jos sub­produktų. Per šiuos metus eksporto struktūra bei vertė turėtų stipriai keistis. Jeigu verslas sugebės pasinaudoti suteikta proga skverbtis į naują rinką, tai galėtų būti sėkmingo starto, proveržio metai. „Ūkininko patarėjas“ pakalbino į Lietuvą trumpų atostogų sugrįžusį Lietuvos Respublikos žemės ūkio atašė Kinijoje Mindaugą KUKLIERIŲ – žmogų, kuris iš arti stebi vykstančius procesus, juose betarpiškai dalyvauja.

Pramoko kiniškai Šiuo metu Mindaugas Kuklierius jau pakeliui į Pekiną, mintys – apie laukiančius susitikimus, kitus darbus. Mintims ir planams rikiuoti laiko per akis: Lietuvos ir Kinijos sostines skiria daugiau nei 6,5 tūkst. km, o praktiškai reikia įveikti dar daugiau, nes tenka skristi su persėdimu – per Maskvą, Kijevą, Stambulą. Ne visuomet skrydžiai būna sklandūs. Yra pasitaikę kelyje užtrukti ir kelias dienas. Žemės ūkio atašė neslepia, jog aklimatizuotis visiškai kitokios kultūros šalyje nėra paprasta. „Apšilimui“ reikia mėnesio, dviejų. Nemokant kinų kalbos nemažu iššūkiu tampa net paprasčiausi buitiniai reikalai. Praėjus metams, dabar diplomatas kiniškai jau šiek tiek susišneka. Žino, kur geriausia apsipirkti, pavalgyti. Pekinas – brangus didmiestis, būsto kainos itin aukštos. Nepigiai atsieina ir maistas, juolab kad europiečiams ganėtinai greitai pabosta kiniška virtuvė, jie pasiilgsta įprastos. Europietiškų restoranų yra, bet jie itin brangūs. Tačiau galimybė susipažinti su savita Azijos kultūra suteikia neįkainojamos patirties.

Apie reikalą – tik trečią kartą susitikus Ekonominės diplomatijos kor­puso narys – tarpininkas tarp abiejų šalių partnerių, institucijų. Kasdienio darbo rutina – tai rūpesčiai dėl leidimų, kurie paprastai derinami su pareigūnais iš Kinijos generalinės kokybės priežiūros, kontrolės ir karantino administracijos (AQSIQ). Ji turi ministerijos statusą ir atitinka mūsų VMVT funkcijas. Beje, liepos pradžioje Lietuvoje lankėsi AQSIQ viceministras Wang Wei, buvo susitikęs su Ministru Pirmininku Algirdu Butkevičiumi. Žemės ūkio atašė taip pat nuolat bendrauja su svarbiais asmenimis – partneriais, platintojais. Glaudūs kontaktai itin svarbūs, bendravimas – savitas. Sėkmę lemia ne vien dalykinė pusė. Vos susipažinus apie reikalus kalbėti nepriimta, joks kinas to nesuprastų, tolesnės pastangos pratęsti pažintį būtų tuščios. Pokalbis paprastai pradedamas iš toli – apie orą, strateginius dalykus, jau paskui galima pereiti prie dvišalių santykių. Tik trečio susitikimo metu, apsikeitus neutraliomis frazėmis, pereinama prie dalykinio pokalbio. Artėjant parodoms, Lietuvos ambasados darbuotojui taip pat tenka būti tarpininku tarp jų organizatorių ir tose parodose ketinančių dalyvauti įmonių – pateikti informaciją, kontaktus. Diplomatai netgi pasirūpina, kad kur nors prie sienos neužstrigtų lagaminai su parodos eksponatais – jie gabenami kaip diplomatinis krovinys. Į parodas Kinijoje išsirengia vis daugiau maisto perdirbimo įmonių. M. Kuklieriaus pastebėjimu, jų įdirbis skiriasi. Aktyvesniųjų perspektyvos visada geresnės, dalyvaujant parodose plečiasi pažinčių ratas.

Durys pieno produktų eksportui atviros Po ilgo ir rūpestingo parengiamojo darbo pieno produktų eksporto startui pasiruošta. „Visi leidimai gauti, dabar Kinijoje registruojasi įmonės. Dar savaitė kita, ir įmonės registraciją turėtų baigti. Dabar registracijai pateikta 16 Lietuvos pieno perdirbimo įmonių“, – naujausia informacija dalijasi žemės ūkio atašė Kinijoje. Taigi durys atviros. Įmonėms tereikia susirasti partnerius ir pradėti vežti prekes. Lietuviškus produktus planuojama tiekti didiesiems miestams: Pekinui, Šanchajui ir kt. Prekybos sėkmė daug priklauso nuo platintojo – jo ryšių, pasirinktos kainodaros, kitų veiksnių. Kol kas kalbama apie trijų produktų eksportą: pieno miltų, kondensuoto pieno ir ilgo galiojimo (ultraaukštoje temperatūroje pakaitinto) pieno. Bandomosios partijos jau derinamos, nors jų apimtys taip pat daro įspūdį. Pasirinktas prekių asortimentas rodo, kad iš pradžių ir kinai, ir mūsų gamintojai yra atsargesni. Neskuba su šviežiais produktais, kurių pelno marža yra didesnė, tačiau ir rizika didesnė. Atsargumo moko ne vien logistika, kuri taip pat turi įtakos: transportuojant laivais, produktai į rinką patenka maždaug per pusantro mėnesio.

Reikia įtikinti, kad verta pirkti Švieži lietuviški produktai – jogurtai, sūreliai, sūriai – Kinijos rinkoje atsiras šiek tiek vėliau, nors nedidelės partijos pabandyti gali būti įvežtos ir rugsėjo mėnesį. Pasak M. Kuklieriaus, kinai mėgsta varškės sūrelius, juos noriai valgo, perka vaikams. Tačiau pasiekti masinį pirkimą – tai kas kita. Reikalinga reklama, kuri įtikintų kinus. Pradėjus prekiauti šviežiais produktais, reikės įmonių nuolatinių atstovų, tartis su kinais ir dalytis pelno marža. Kol kas kinai, palyginti su europiečiais, suvartoja išties nedaug pieno ir jo produktų (vienas kinas – 8 kg per metus), o rinkoje siūlomas nedidelis jų asortimentas. Įprastuose prekybos centruose, kuriuose apsiperka kinai, galima rasti tik pieno ir jogurto. Visi kiti pieno produktai – jau išskirtiniai, jų galima įsigyti specializuotuose, gurmanams skirtuose skyriuose, vakarietiškuose turguose. Pienas ir jo produktai yra palyginti brangūs, juos sau gali leisti ne kiekviena šeima. Antai už litrą pieno tenka pakloti kainą, lygią 3 eurams. Pekine daugiausia galima išvysti įvežtinius pieno produktus: pienininkystė ir apskritai gyvulininkystė labiau plėtojama šiaurinėse provincijose, kur tam yra palankesnės sąlygos. Kinijoje iki šiol ir nebuvo pieno vartojimo tradicijos. Ji formuojasi kylant pragyvenimo lygiui, augant naujai kartai.

Konkurencija skatina vienyti pajėgas

Jau anksčiau Kinijos rinkoje įsitvirtino Naujoji Zelandija, Australija. Iš Europos – Nyderlandai, Vokietija, Airija. Naujoji Zelandija turi bendrus su kinais  itin šiuolaikiškus pieno ūkius, bendras perdirbimo įmones. Kinijos rinka milžiniška. Ne veltui čia eksportuoti nori visas pasaulis. Parduotuvėse visko galima rasti, tačiau augimo potencialas grandiozinis. Tiesa, reikia labai pasistengti jį išnaudoti. Olandai iš europiečių bene pirmieji įvertino šios rinkos teikiamas galimybes. Šviežius produktus jie transportuoja lėktuvais. Pernai vien tik kūdikių maisto išvežė už 1,2 mlrd. dolerių. Nyderlandų eksportuotojai veikia vieningai, su olandiška vėliava. Jau senokai ir Lietuvoje svarstoma apie tai, kad mūsų eksportuotojams tikslinga būtų į naujas rinkas keliauti su vienu, lietuvišku, prekės ženklu. M. Kuklierius to labai norėtų, apie tai kalba ir kinai. Tačiau priversti „iš viršaus“ komercinių įmonių neįmanoma, jos turi savo strategijas. „Manau, kai pradės vežti, pamatys tos rinkos specifiką, pačios įmonės padarys išvadas. Matyti tam tikras bendradabiavimas jau ir dabar“, – įžvalgomis dalijasi pašnekovas. Milžiniška rinka bei konkurencija skatina vienytis ir nesiblaškyti. Gaminant dideliais kiekiais ir sumažinus asortimentą, pasiekiama masto ekonomija, laimima mažesnė savikaina.

Kuo esame išskirtiniai Žemės ūkio atašė Kinijoje įvardija tris kertinius dalykus, dėl kurių lietuviški produktai rinkoje gali išsiskirti, būti pripažinti ir atpažįstami. Pirmiausia – tai, palyginti su Kinija, kuri yra didžiausias pasaulio fabrikas, švari Lietuvos aplinka. Švarus oras, pievos ir laukai, kuriuose cheminės priemonės naudojamos itin saikingai, – švarūs ir mūsų produktai. Antra, esame Europos Sąjungos šalis, kurioje ES standartų laikomasi visoje gamybos grandinėje, nuo lauko iki stalo. Technologijos užtikrina produktų švarą, kontrolę, atsekamumą. Dėl to europietiški produktai kinų yra labiau vertinami nei kitų. „Be to, manau, nacionaliniu mastu turėtume išnaudoti krepšinį. Jonas Kazlauskas treniravo kinų rinktinę, ten puikiai žinomas, gat­vėje atpažįstamas. Jis galėtų tapti lietuviškų produktų reklaminiu veidu“, – pastebi M. Kuklierius.

Ilgėjančiame eksportoprekių sąraše – ir veisliniai gyvuliai Kinijos rinką rengiamasi atverti ir kitoms lietuviškoms eksporto prekėms: jautienos produktams, grūdams, gyviems galvijams, pašarams, medaus ir bitininkystės produktams, pieno pakaitalams. Diplomatas pastebi, jog ilgėjantis eksporto prekių sąrašas reiškia naujas galimybes tiek ūkiams, tiek ir verslui, gali paskatinti kurti darbo vietas ir net naują verslą: „Turime šansą tapti vieninteliais ES gyvulių eksportuotojais. Pasaulyje būtume ketvirti, turintys teisę į Kinijos rinką įvežti gyvus gyvulius. Galėtume tapti Europos langu į Kiniją.“ Kinijos rinkos poreikių patenkinti viena Lietuva jokiais būdais neįstengtų, tačiau ji gali veislinius gyvulius įsivežti iš kitų Europos valstybių. Pagal kinų reikalavimus, gyvulius reikėtų išlaikyti šešis mėnesius. Tokiam verslui pievų turime užtektinai. Svarstant apie tokio verslo riziką, atstumai nėra didžiausia problema. Veislinius gyvulius, kurie Kinijoje daug brangesni nei Europoje, apsimoka gabenti ir lėktuvais. Kinai veislinius gyvulius dabar perka iš Urugvajaus, Australijos ir Naujosios Zelandijos. Svarbiausias iššūkis teks Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai – užtikrinti, kad į Lietuvą nebūtų įvežta ligų. Iš visos Europos superkant gyvulius, ligų rizika gerokai padidėtų. Planuose – ir lietuviško šienainio eksportas. Kinijoje, kurioje daug fabrikų, aplinka užteršta, o karvėms reikia sveiko pašaro. Vytintos žolės ritiniai šiuo metu importuojami iš JAV, Ispanijos. Pasak M. Kuklieriaus, žolė turi būti kultūrinė, atitikti reikalavimus – tam tikros specifikacijos su atitinkamu baltymų, kitų medžiagų kiekiu. Dvi Lietuvos įmonės jau ruošiasi kinams tiekti šienainį.

Galėtų sukrusti ir ožkininkai Dabar naujausia Kinijos pieno produktų rinkos mada – ožkų pienas. Jo daug importuojama. Olandai pradėjo gaminti ožkų pieno miltus. Jie maišomi su karvių pienu. Toks produktas pasiūlytas atsižvelgus į tai, kad daug kinų neturi laktozę skaidančio fermento, netoleruoja laktozės. Lietuvos ožkininkai galėtų suskubti reaguoti į šią paklausą, plėsti savo bandas... Tačiau eksportui reikia pasiekti veislinių gyvulių kritinę masę. Pasak M. Kuklieriaus, yra kinų įmonė, kuri per metus pirktų 80 tūkst. ožkų. O Lietuvoje šių gyvūnų daugiausia surinktume 10 tūkst.

Ateitį vertina optimistiškai Kinijos ekonomikos augimas pastaraisiais metais nors yra sulėtėjęs, tačiau vis tiek tęsiasi. Rinka – milžiniška, inertiška, vartojimas nemažėja. Tačiau ar ši tolima rinka gali kompensuoti tradicinės Rusijos rinkos praradimą? „Atsivėrusi Kinijos rinka praradimų greitai nekompensuos – ji gana toli, mūsų verslui visai nepažįstama, kinų mentalitetas nesuvokiamas. Rusijos rinka buvo gerai pažįstama, turėjome konkurencinį pranašumą – mokame kalbą, žinome rusų mentalitetą“, – situacijos nepervertina M. Kuklierius. Tačiau į ateitį jis linkęs žvelgti optimistiškai. Perspektyvoje ši didžiulė rinka gali pranokti praradimus Rusijoje. Tačiau, kad taip būtų, reikės labai daug įdirbio ir investicijų. Pašnekovo pastebėjimu, reikalai pajudėtų sparčiau, jeigu su savo investicijomis į Lietuvą atvažiuotų kinai. Tuomet užsimegztų daugiau ryšių, taptų lengviau eksportuoti.

Irma DUBOVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Asmeninės M. Kuklieriaus nuotraukos