Lietuvos pieno sektorius: kryžkelę keičia žiedinė sankryža

Pieno gamybos ūkiai maitina šalies biudžetą, kuria darbo vietas, gaivina regionų socialinę struktūrą, produkcijos eksportu skatina valstybės žinomumą. Tokie ir panašūs motyvai į viešąją erdvę iškeliami keičiantis Briuselio ir Vilniaus politikų kadencijoms. Ta proga svarstomos konkurencingo, atsiperkančio, o nūnai ir tvaraus nacionalinio žemės ūkio vizijos, ieškoma paralelių Baltijos regiono ir kitų ES šalių kontekste.

Tvaraus ūkio modelio paieškos

„Tvarus gali būti tik mišrus ūkis, būtent tokios yra laiko egzaminą išlaikiusios žemės ūkio bendrovės, – kalba LŽŪBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis, – pertvarkų metais jos dirbo pelningai, nes turėjo gyvulininkystės, augalininkystės, paslaugų, žaliavos perdirbimo ir prekybos sektorius. Šalyje atsiradus didiesiems prekybos tinklams, iš paskos atskubėjo politikų priimti teisės aktai. Buvo uždaryti nedideli bendrovių pajamas generavę pieno ir mėsos perdirbimo cechai, duonos kepyklos, mobiliosios parduotuvėlės. Dabar vėl imtis trumposios maisto grandinės nėra nei lėšų, nei noro, nei prasmės.“

Pasak J. Sviderskio, mišriam ūkiui pieno gamyba du kartus per mėnesį teikia apyvartinių lėšų, tačiau dėl mažų žaliavos supirkimo kainų patiriamus nuostolius kompensuoja pajamos iš bendrovės augalininkystės sektoriaus. Praėjusiais metais ES ir valstybės parama gyvulininkystės ūkiams kurti bei modernizuoti buvo daugiau nei kukli – apie 50 tūkst. Eur, o mūsų kaimynams latviams gyvulininkystės kompleksų statyboms buvo skiriama po milijoną eurų. „Metus neinvestuoji į gyvulininkystę – ketverius prarandi, – sako LŽŪBA generalinis direktorius J. Sviderskis, – technologijos sensta, joms atnaujinti lėšų nėra.“

Pasak J. Sviderskio, Lietuvos pieno gamybos sektorius silpsta – produktyvių karvių bandas kaimynams lenkams pardavė ne tik pavieniai ūkininkai, bet ir kai kurios bendrovės.

Kaip ir Nyderlanduose

„Stambiems pieno ūkiams už žaliavą mokame pasaulio tendencijas atitinkančią kainą, – tvirtina UAB „Vilkyškių pienas“ vadovas ir trišalės Pieno tarybos pirmininkas Gintaras Bertašius. – Šalies viduje suvartojama tik 40 proc. Lietuvoje pagamintų pieno produktų, 60 proc. – eksportuojama. Tai ir lemia nacionalinę kainodarą.“

Pasak G. Bertašiaus, iš Baltijos šalių Lietuva turi daugiausia pieną parduodančių ūkių (16,5 tūkst.), vidutinė banda – 12 karvių, per metus superkama 1,4 mln. t pieno. Latvijoje yra 6 tūkst. pieno ūkių, Estijoje – 500, latvių banda – 20 karvių, estų – 180, superkamo pieno kiekis atitinkamai 0,8 mln. t ir 0,7 mln. t. Praėjusių metų lapkričio mėn. natūralaus pieno supirkimo kainos stambiems ūkiams siekė 348 Eur/t (Lietuvoje), 354 Eur/t – ES vidurkis, 355 Eur/t – JAV ir 303 Eur/t Naujojoje Zelandijoje.

Nacionalinio pieno sektoriaus rūpestis – smulkūs ūkiai, supirkėjų nuo seno vadinami pieno statytojais. Praėjusiais metais šalyje pieną perdirbti pardavė 11 998 ūkiai, laikantys po 1–5 karves, dar 3 106 ūkiai laikė po 6–14 karvių. Pirmieji sudarė 67 proc. pieną parduodančių ūkių, antrieji – 17 proc. Lietuvos pieno gamintojų asociacijos duomenimis, šalyje pieną perdirbti parduoda 43 ūkiai, laikantys daugiau nei 500 karvių, ir 254 ūkiai, laikantys daugiau nei 100 karvių.

„Būtina patvirtinti nacionalinę pieno strategiją, – įsitikinęs G. Bertašius, – prieš kelerius metus parengtos tik strategijos gairės. Antras žingsnis – ES direktyvų perkėlimas į Lietuvos teisę. Trečias – bazinių pieno rodiklių priartinimas prie natūralių. Ketvirtas – pieno ūkių palaikymas tikslinėmis investicijomis, gamybos efektyvinimas, tikrosios kooperacijos skatinimas, vidaus rinkos ir eksporto palaikymas.“

Pieno tarybos pirmininkas G. Bertašius neiškentė nepasigyręs, jog Lietuva iš trijų Baltijos šalių pagamina ir perdirba du trečdalius pieno žaliavos, sukuria apie 2 proc. BVP, pieno perdirbimo sektoriuje turi apie 65 tūkst. darbuotojų. Pajamų valstybei teikia eksportas. Pavyzdžiui, „Vilkyškių pieninė“ 80 proc. savo produkcijos eksportuoja į 60 pasaulio šalių.

G. Bertašiaus pastebėjimu, Europoje Lietuvos pieno sektorius lyginamas su Airijos ir Nyderlandų pieno sektoriais. Panašios istorinės tradicijos, verslo reikšmė šalies ekonomikai. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra 16,5 tūkst. pieno ūkių, juose laikoma 220 tūkst. karvių, vidutinis ūkis – 12 karvių, per metus superkama 1,4 mln. t pieno. Nyderlanduose – 16,3 tūkst. pieno ūkių, 1,6 mln. karvių, vidutinė banda – 98 karvės, per metus pagaminama 14 mln. t pieno. Airijoje – 18 tūkst. pieno ūkių, 1,4 mln. karvių, vidutinė banda – 80 karvių, per metus superkama 7,5 mln. t pieno.

Kainų variantai

UAB „Vilkyškių pieninė“ vadovas G. Bertašius iškėlė beveik du dešimtmečius pieno gamintojų ir perdirbėjų svarstomą klausimą dėl bazinės kainos. Esą tai sovietinis reliktas. „Viešojoje erdvėje dažnai manipuliuojama ES šalyse mokama natūralaus pieno kaina ją lyginant su Lietuvoje skelbiama bazinių rodiklių kaina, – kalba G. Bertašius, – nuo to pinigų pieno gamintojui nepadaugėja, tačiau, atsisakius pasenusio standarto, aiškumo ir teisingumo būtų daugiau.“

„Rengiant pieno supirkimo taisykles, buvo nutarta nustatyti tokius bazinius pieno rodiklius: 3,4 proc. baltymų ir 3 proc. riebalų, – pastebi LŽŪBA generalinis direktorius J. Sviderskis, tuomet dalyvavęs svarstyme. – Tuo buvo siekiama objektyvumo superkant pieną. Susitarime tarp pieno pardavėjo ir pirkėjo arbitru tapo nepriklausoma ir akredituota „Pieno tyrimų“ laboratorija. Jeigu pienas riebesnis, baltymingesnis, pagal nustatytą formulę kaina perskaičiuojama. Atsisakius bazinės kainos, pieno perdirbimo įmonės imtų reikalauti, kad pieno sudėtis ir kokybė būtų tiriama pačiose įmonėse, o ne sertifikuotoje laboratorijoje.“

Verslo galimybės

„Mūsų pieno sektorius – lašas jūroje, – sako LŽŪBA generalinis direktorius J. Sviderskis. – Nyderlandų, Airijos, Naujosios Zelandijos pieno gamintojai ir perdirbėjai priklauso tarptautiniams kooperatyvams, diktuoja žaliavų ir produktų kainų tendencijas. Turime daugiau dėmesio skirti nacionaliniam sektoriui – reklamuoti, populiarinti lietuviškus pieno produktus, atidaryti jiems vartus į biudžetinių įstaigų valgyklas. Nei ūkininkas, nei bendrovė lėšų tokiam tikslui neturi, o valstybė gali ir turi rasti būdų, kaip šioje srityje padėti žemdirbiui. Kodėl mūsų vartotojas prekybos centre renkasi lenkišką maisto produktą? Kaimynų ūkininką valstybė remia, dėl to jis gali Lietuvoje pieną, mėsą, vaisius ir daržoves parduoti pigiau.“

„Lietuviškų pieno produktų populiarinimo, skatinimo vartoti, reklamos iniciatyva priklauso valstybei, – įsitikinęs Pieno tarybos pirmininkas G. Bertašius, – vėliau prie to galėtų prisidėti ir pieno perdirbėjai, ir tiekėjai, tačiau pirmiausia tai turėtų būti valstybės interesas.“

Pasak G. Bertašiaus, trumpoji maisto grandinė nuo lauko iki stalo – ne panacėja. Tai tinka italui, austrui, olandui, gaminantiems išskirtinės kokybės pieno produktus ir parduodantiems juos gerokai didesne kaina nei prekybos centre. Lietuvoje taip pat yra nedidelių šeimos ūkių, gaminančių išskirtinės kokybės pieno produktus. „Tokių ūkių segmentas šalyje nedidelis ir pieno sektoriaus problematikos nepakeis, – sako „Vilkyškių pieninės“ vadovas G. Bertašius. – Prieš dešimtmetį buvo kilusi žalio pieno automatų iniciatyva, bet gana greitai išblėso, pridariusi nuostolių valstybei ir ūkininkams.“

Pasirinkimas

Šalies pieno gamintojų pasirinkimas – didelis. Didžioji dalis smulkiųjų ir net vidutinių ūkių tebėra pieną surenkančių įmonių bei kooperatyvų įkaitai. Verslą modernizuoti delsė, neinvestavo į melžimo, pieno šaldymo įrangą, dabar patys moka už pieno surinkimą, atvėsinimą, punktų išlaikymą ir pan. Iš pieno perdirbimo įmonės mokamos kainos jiems lieka tik nuošimtis. Stambesni ir stambūs ūkiai taip pat turi daug problemų dėl pieno gamybos kaštų ir žaliavos kainos skirtumų. Kas toliau?

Pieno gamintojas latvis renkasi vokiečių ūkininko kelią – racionalumas, efektyvumas, atsiperkamumas. Mūsų pieno perdirbėjai savo kainų politika kaimynams padėjo apsispręsti.

Lietuviams, neturintiems nacionalinės pienininkystės strategijos, siūlomas lenkų modelis – kooperuotas, pieninės akcijų turintis šeimos ūkis. Pieno ūkio (didelio, vidutinio, mažo) šeimininkas šiandien atsidūręs tarsi žiedinėje sankryžoje: važiuoja ratu, bet taip ir nežino, į kurį kelią sukti.

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas

2021-02-03