Mažieji agurkėliai – puikus sprendimas

Kupiškio rajono Naivių kaime gyvenanti Audronė Žeimantaitė-Kedienė, daugybę metų užauginanti gausų sveikų agurkų derlių, šį sezoną sėkmingai išbandė mažutėlių agurkų hibridus ir nenusivylė. „Nedidukai agurkai netgi gardesni už įprastus, be to, nėra pavojaus, kad peraugs“, – pastebi agronomė, pasidžiaugdama, kad derlius auga kaip ant mielių ir be chemijos.

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Pirmenybė – hibridams

„Kai prasideda didelių agurkų sezonas, tik spėk juos konservuoti – vieną dieną per mažas, o kitą – jau peraugęs, – teigia agronomės mokslus krimtusi A. Žeimantaitė-Kedienė,  vis dažniau besidairanti į nedidukus agurkus. – Jie skanesni už stambiuosius ir niekada nebus dideli kaip kumeliai.“

Kasmet kupiškėnė ne tiek dėl naudos, kiek dėl malonumo auginti šeimai ir dalytis su kitais išbando vis naujas veisles, savo vaisiais džiuginančias dar ir lapkritį, iki pat šalnų, ilgiau negu pomidorai. Ji per dieną agurkų netgi pasiilgsta – grįžusi po darbo pirmiau užsuka apsidairyti po šiltnamį, tik tada peržengia namų slenkstį.

Nors ir šiemet neatsisakė stambesnių agurkų hibridų (augina ‘Pasalimo H’, ‘Sibiro girlianda F1’, ‘Pasamonte H’), pirmąkart nepagailėjo vietos ir vadinamiesiems kornišonams (prancūzų k. „cornichon“ – mažas (marinuotas) agurkėlis). Šiltnamyje pasėjo hibridų ‘Komponist F1’, ‘Taganay F1’, ‘MĖLC F1’, ‘Potuo Fnache F1’, ‘Kekiniai Puikieji F1’, o ‘Tytus H’ sėkmingai augina lauke. Rugpjūčio mėnesį kasdien skinant daugumos šių agurkėlių ilgis buvo apie 8 cm.

Kodėl renkasi hibridus? Tokie agurkai neskilinėja, atsparesni ligoms, įvairioms gamtinėms sąlygoms. Auginti agurkus iš savo sėklų pernelyg rizikinga – jeigu taupyti, tai tik ne tokiu būdu. „Kai perku sėklas, man svarbiausi trys dalykai: kad agurkai būtų hibridai, savidulkiai ir derlingi“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.

Jokios chemijos

Mažutėlius agurkus A. Žeimantaitė-Kedienė į indelius namuose pasėjo dar kovo pradžioje. Sudygus daigams, mėnesio pabaigoje indelius sustatė į polistireno dėžes ir išnešė į nešildomą polikarbonatinį šiltnamį. Tiko paprasčiausios  žuvies dėžės iš parduotuvės: netgi ir dangtis pravertė, daigams šviesos užteko. Kadangi tuo metu dar buvo šaltoka, iš pradžių teko dangstyti  daržo plėvele.

„Agurkų daigams tik šilumos ir trūksta, kad pradėtų augti kaip išprotėję“, – pastebėjo pašnekovė. Gegužę juos persodino į šiltnamio žemę. Į duobutę nebėrė jokių cheminių trąšų, kaip ir augindama didžiuosius agurkus. Tiesa, duobes iškasė didokas, maždaug 5 l talpos. Didžiąją jų dalį užpildė žoliapjove pjautos žolės kompostu, paskui dėjo po žiupsnelį granuliuoto galvijų mėšlo (beje, juo tręšia ir pomidorus), truputį durpių – ir iš indelio išimto agurkėlio daigą įstatė visiškai nepažeistą, su žeme. „Daigelis net nepajunta, kad yra persodintas, ir niekam nereikia žiūrėti į mėnulį“, –  pranašumais dalijosi A. Žeimantaitė-Kedienė.

Agurkus ji laisto vien tik tvenkinio vandeniu – nuo pat pirmos dienos, kai daigelius išneša į šiltnamį. Atšilus orams, vandeniu pagirdyti tenka kasdien: „Laistau, maudau augalus nuo šaknų iki viršūnėlių čiurkšlėmis, su žarna iš viršaus, bet neplukdau.“ Ir nieko daugiau, išskyrus mulčiavimą šviežiai nupjauta žole.

Anot A. Žeimantaitės-Kedienės, ypač svarbu negailėti skabyti agurkų: ir ūsus, kuriuos gražiai vadina suktukais, ir pažastėles, mat jos iš augalo atima daug energijos. Negana to, išskina visus lapus, trukdančius matyti augalą, reikalaujantį kuo daugiau šviesos.

Audronės Žeimantaitės-Kedienės nuotraukos

2021-08-24