„Mielelė putojo, apynį kilnojo…“

Apynys, o tiksliau Lietuvoje seniai augintas paprastasis apynys (Humulus lupulus), liaudies dainose apdainuotas net dažniau nei rūta“, – pastebi Kęstutis Obelevičius, vyr. botaninių kolekcijų kuratorius VDU Botanikos sode. Kai šalys skirstomos į vyno ir alaus šalis, Lietuva neabejotinai priskiriama prie pastarųjų. Kai prabylame apie alų, būtinai pagalvojame ir apie apynį.


Giedrė RYMEIKĖ

apyniai, apynys, apynio spurgai, paprastasis apynys, apynynas, alus

Lietuviška veislė „Kauno gražieji“.

Nuo Babilono iki Lietuvos

Apynio spurgai suteikia alui savito skonio ir kvapo. Jie, vanduo ir salyklas – pagrindinės alaus sudedamosios dalys – kuo aukštesnės kokybės, tuo geresnis alus! „Literatūroje rašoma, kad alus pasaulyje gaminamas daugiau kaip 2 000 metų. Jį gėrė jau senovės babiloniečiai. VIII–XIX a. rašytiniuose šaltiniuose randama žinių apie vienuolynų apynių sodus, augintus dabartinės Vokietijos ir Prancūzijos teritorijose“, – pasakoja K. Obelevičius.

XVI a. alus ir apyniai Lietuvoje taip pat žinomi. Gėrimas legaliai gamintas bravoruose, o kai kurios seniūnijos

XVIII a. duoklę iš valstiečių imdavo apyniais! Šis augalas augintas gausiai. XIX a. viduryje apynius net eksportuodavo į Daugpilį ir Sankt Peterburgą. Gaila, bet vėliau plantacijų plėtra baigėsi, o per karus lietuviški apynynai sunyko.

„Sakoma, kad apynys – taikos ir geros ekonomikos augalas. Tarpukariu Lietuvoje buvo 11 alaus daryklų, o apynynų – tik apie 25 ha, dažniausiai naudoti importuoti spurgai. Sovietmečiu ši sritis nebuvo plėtojama, planinės ekonomikos santvarkoje apynius pramonei augino kitos respublikos, o Lietuvoje žmonės pasodindavo nebent po kelis kerus prie namų asmeninėms reikmėms“, – pastebi botanikas. Apynius tyrinėjo tik prof. Kazys Grybauskas Kauno botanikos sode, jo darbą tęsęs dr. Stasys Gudanavičius pildė pradėtą kolekciją skirtingomis veislėmis. Buvo sukurtos ir penkios lietuviškos.

Apynių entuziastas K. Obelevičius atskleidė ir darbo patirtį: „Kauno botanikos sode apynynas pradėtas sodinti prieš beveik 90 metų. Nuo 1991-ųjų stengėmės jį atkurti. Išlikusios senosios veislės papildytos kitomis, derančiomis mūsų klimate, parvežtomis iš svetur: Žitomiro, Lenkijos. Kadangi prie namų auginami apyniai, kurių spurgai naudojami vaistams ir naminiam alui gaminti, pripažinti Šiaurės Rytų Lietuvos kultūriniu paveldu, tai 2003 m. buvo organizuota ekspedicija šiam paveldui saugoti. Mokslininkai į kolekciją parvežė dar dvi dešimtis laukinių, sukultūrintų apynių pavyzdžių, augusių Kupiškio, Rokiškio, Biržų, Anykščių rajono sodybose. Šiuo metu kolekcijoje sukaupta didžiausia Baltijos šalyse paprastojo apynio veislių ir laukinių pavyzdžių kolekcija!“

Specialistas apgailestauja, kad didžioji dalis apynių žaliavos dabar įsivežama iš užsienio, nors Lietuvoje auginti kokybiškus apynius puikiai pavyksta. Jie gausiai auginti tarpukariu, gamtinės sąlygos tai leidžia, tik būtina gerai parinkti veisles. K. Obelevičius pastebi, kad apynių auginimo šalyje bėda – brangokas apynyno įrengimas. Kainuoja sodinukai, džiovyklos, purkštuvai, kita įranga, o derėti apynys pradeda tik 2–3 metais nuo pasodinimo. Investuotos lėšos atsipirktų tik po 3–4 metų nuo derėjimo pradžios. Jei taisyklingai prižiūrimi, apyniai vienoje vietoje dera 15–20 metų, vėliau apynyną reikia atnaujinti.

Apynio ciklas

apynynas, apyniu augalai, apynys, apyniai, alus

Apynynuose augalai – tarsi žali stulpai.

Kaip ir kiti augalai, apynys turi metinį vystymosi ciklą – nuo to priklauso ir augintojo darbai. „Iki ankstyvo pavasario, kol pradeda brinkti pumpurai, būna apynio ramybės laikotarpis, trunkantis apie penkis mėnesius. Pavasarį požeminiai pumpurai išbrinksta, susidaro ūgliai – augintojas turi genėti požeminę apynio dalį. Kitas etapas – ūgliai pasirodo, susiformuoja pirmoji lapų pora, prasideda fotosintezė. Augintojas vėl geni, paliekama ne daugiau kaip 4–6 ūgliai, kurie bus vyniojami ant atramų. Taip pat tuo metu tręšiama mineralinėmis trąšomis“, – darbų seką dėsto specialistas.

Vėliau išauga lapai, susiformuoja šoninės šakutės, intensyviai auga stiebai (gali ūgtelėti net 40 cm per parą). Stiebai užvyniojami ant atramų. Kai pasiekia 1,5–2 m, antrą kartą tręšiami ir pirmą kartą apkaupiami. Iki žydėjimo pradžios trumpinamos šoninės šakutės, apkaupiama dar kartą, prieš pat žydėjimą tręšiama azoto trąšomis.

Apyniams žydint, augimas sulėtėja, intensyviau auga ir šakojasi šoninės šakutės. „Tuo metu augintojui reikia pataisyti nukritusius ir blogai užsivyniojusius stiebus. Peržydėję apyniai formuoja spurgus, juose kaupiasi karčiosios medžiagos ir eteriniai aliejai. Šis etapas trunka 15–20 dienų. Subrendę, geros kokybės spurgai nuskinami, o palikti pradeda ruduoti, brandinti sėklas, juose sumažėja veikliųjų medžiagų, nes augalas kaupia maisto medžiagas požeminėje dalyje – ruošiasi žiemai, – supažindina apynių entuziastas. – Orams atvėsus, antžeminė jo dalis nunyksta, augalas pereina į ramybės periodą. Nudžiūvusią antžeminę dalį reikia pašalinti, jei oras leidžia, galima išgenėti ir požeminę dalį nelaukiant pavasario.“

Botanikas primena, kad paprastasis apynys – dvinamis augalas, yra vyriškieji ir moteriškieji. Spurgus formuoja tik moteriškieji, tad juos ir reikia sodinti apynyne. Sėklas brandinantys spurgai bus prastesnės kokybės, todėl net 1,5 km iki apynyno neturėtų augti vyriškųjų augalų.

„Pats apynys daugiametis, nors antžeminė dalis vienmetė, per metus išauga iki 12 m ir gali sverti 10 kg ar daugiau. Požeminė dalis – šakniagumbiai – gyvybingi išbūna net 50–100 metų, – teigia specialistas. – Augintojams labai svarbu taisyklingai jį suformuoti: kuo didesnis ir sveikesnis, tuo stipresnis ir derlingesnis visas keras. Suformuoti šakniagumbius galima tik taisyklingai genint.“

Ne vien alui

apynys, alus

Lietuviška veislė „Fredos derlingieji“.

Dar senovėje apynių spurgus naudodavo ne vien alaus gamybai. „Apynio spurgai turi unikalią veikliųjų medžiagų sudėtį. Ši žaliava iki šiol nesusintetinama ir niekuo nepakeičiama alaus, farmacijos, kosmetikos, parfumerijos ir maisto pramonėje“, – akcentuoja botanikas.

Vienuolynuose viduramžiais auginti apyniai naudoti ir medicinos tikslams: kaip šlapimą varanti priemonė, vaistas karščiuojant. „XX a. ištirtos apynio antiseptinės savybės, preparatai su eteriniu apynio aliejumi naudojami įvairioms opoms gydyti. Spurguose besikaupiantys flavonoidai slopina uždegimus, o fitohormonai gerina odos kraujotaką, funkcines savybes, todėl naudojami kosmetikos pramonėje. Taip pat randamas itin didelis vitamino E kiekis – spurguose jo daugiau nei grūdų gemaluose! Yra ir C, B1, B3, B6, PP, H vitaminų, kitų veik­liųjų medžiagų – gydomasis spektras išties platus. Gaminami preparatai, raminantys centrinę nervų sistemą, gerinantys miegą, malšinantys skausmą, gydantys sąnarių skausmą ir sumušimus, stiprinantys kapiliarus, mažinantys uždegimą, spazmus, gastritus, palengvinantys skausmingų menstruacijų ir menopauzės simptomus, varantys šlapimą, kirmėles, gerinantys apetitą, stabdantys chronišką viduriavimą, gydantys odos ligas, taip pat apynių spurgais stiprinami plaukai“, – negalavimus vardija K. Obelevičius ir priduria, kad be gydytojo žinios gydytis žolelėmis nereikėtų.

Tiesa, apynius bandyta naudoti ir kitur, pavyzdžiui, gaminti pluoštą iš stiebų. Deja, jo apdirbimas gana ilgas, o pluoštas palyginti grubus, taigi šiandien tuo užsiima tik entuziastai. Apynių atliekų dėta į gyvūnų pašarus, tik nedideliais kiekiais sumaišant su kukurūzais ar runkeliais. Deja, nors jos maistingos (prilygsta liucernai!), bet karčios. Išradingieji vokiečiai jau 1795 m. iš alaus gamyboje panaudotų apynių spurgų gamino popierių! Tačiau kilo kliūtis, nes toks popierius sunkiai balinamas, todėl lieka rudas ir tinkamesnis pakuotėms.

 

Kęstučio Obelevičiaus nuotraukos

2022-09-22

Susijusios temos – skaitykite: apynys, apynio spurgai, apynynas, alus