Mintis graži, bet gyvūnų gerovės problemos – labai žemiškos

Seimo narių grupė įregistravo teisės aktų projektus, kuriais siūloma steigti Gyvūnų gerovės kontrolieriaus tarnybą, atskaitingą tiesiogiai Seimui, ir taip esą imtis sisteminių pokyčių gyvūnų teisių srityje. Pavasario sesijoje Seimas nutars, ar šiuos projektus svarstys. Sumanymą steigti dar vieną tarnybą, besirūpinsiančią gyvūnų gerove, komentuoja nevyriausybinės Gyvūnų apsaugos teisių organizacijos (GATO) vadovė Brigita KYMANTAITĖ.

Mes visada palaikome geras iniciatyvas. Siūlymas steigti Gyvūnų gerovės kontrolieriaus tarnybą parodo visuomenės brandą, rodo politikų požiūrį, norą kurti pažangesnę teisinę sistemą. Idėja man labai patinka, jos nekvestionuoju vertybiniu lygmeniu. Tik kyla abejonių, ar tarnyba būtų pajėgi išspręsti realias problemas.

Dabar turime ne vieną valstybės instituciją, kuri turi pareigą dirbti su teisės aktais, kontroliuoti jų įgyvendinimą, atlikti stebėseną, analizuoti problematiką. Deja, nėra pakankamai tos srities specialistų, jie turi daug įvairių kitų darbų. Yra žmogiškųjų išteklių ir kompetencijos problema. 15 metų dirbu šioje srityje ir žinau, koks nedidelis ratas žmonių, kurie yra kompetentingi ir supranta praktiką, kad formuotų realią situaciją atitinkančius teisės aktus.

Teisinė aplinka Lietuvoje gana gera, sauganti gyvūnus, bet žemesnioji grandis – neveiksni. Trūksta gebėjimo tinkamai pritaikyti teisės aktus, taip pat teisinių žinių, elementarių praktinių priemonių.

Žiauraus elgesio su gyvūnu atvejais, kai reikia jį paimti, būtina turėti daug dalykų: transportą, specialistą (veterinarą ar gyvūno elgesio specialistą), patalpą gyvūnams saugiai laikyti, žmonių jiems prižiūrėti (teisiniai procesai gali tęstis ilgai, per tą laiką gyvūnai turi būti tinkamoje valstybinėje priežiūroje). Šių praktinių dalykų mes neturime. Ganėtinai skurdžiai besiverčiančioms prieglaudoms, kurias kuria visuomenininkai, yra didelis krūvis papildomai priimti 10–20 gyvūnų, kuriuos norėtų konfiskuoti valstybė. Laikymo išlaidos nekompensuojamos, nėra jokios valstybinės infrastruktūros, kuri tokiais atvejais padėtų.

Bijau, kad valstybės įkurta Gyvūnų gerovės kontrolieriaus tarnyba gali būti ta institucija, kurioje vyktų teorinis darbas, būtų analizuojamos problemos, bet dėl to praktinių sprendimų neatsiranda. Problemos ir dabar yra žinomos. Svarbiausia, kaip dirbti „ant žemės“.

Praėjusį savaitgalį vykdyta lūšių, krokodilo, beždžionės paėmimo operacija. Gyvūnai valstybės vardu konfiskuoti iš neteisėtai juos laikiusių asmenų. Gyvūnų išvežimo, perkėlimo klausimai griūna ant nevyriausybinio sektoriaus, nes valstybė neturi kur jų padėti ir perkelti, neturi specialistų, kurie galėtų saugiai užmigdyti gyvūnus, paruošti juos transportuoti. Kvietėme užsienio specialistus, iš italų organizacijos pasitelkėme transportą, ieškojome jiems vietos užsienio rezervatuose. Štai kokie ištekliai reikalingi, norint įgyvendinti teisės akto nuostatą. Deja, dabar visi jie yra mūsų – nevyriausybininkų.

Lietuvoje turi atsirasti valstybiniai pagalbos centrai, prieglaudos. Jeigu jų nenorima steigti, valstybė turėtų rasti lėšų sumokėti už konfiskuotų gyvūnų perkėlimo į kitus centrus Europoje operacijas. Diskutuojama apie Laukinių gyvūnų globos centrą (remiantis Aplinkos ministerijos birželio mėnesio pranešimu, jis Kauno rajone turėtų atsirasti 2022 m. pabaigoje – red. past.), bet jis dar nepradėtas statyti, kyla aibė praktinių problemų, pavyzdžiui, trūksta laukinių gyvūnų veterinarijos gydytojų. Tokios specializacijos veterinarijos gydytojai Lietuvoje nerengiami, o Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos studentai neturi kur atlikti praktikos, kad sukauptų nors menkos patirties.

Gyvūnų gerovės kontrolieriaus tarnyba, aišku, pamatytų šias problemas. Bet kaip ji galėtų prisidėti prie praktinio jų sprendimo? Tai labai žemiški, paprasti dalykai, su kuriais šiandien susiduriame.

Rudenį, kilus gyvūnų dauginimo skandalui, per kelias savaites iš laikytojų buvo paimta, gyvūnų globėjams perduota apie 400 šunų. Tai didžiulis krūvis nevyriausybininkams, o jų veikla grįsta žmonių aukojamomis lėšomis.

Į prieglaudas kasmet patenka apie 15 tūkst. šunų, kačių. Dauguma jų yra suaugę gyvūnai ir mes nežinome, kaip jie atsidūrė gatvėje. Kaimo vietovėse pro vartelius išbėgęs šuo rujos metu nuklysta ne vieną dešimtį kilometrų. Kas nors važiuodamas keliu pamano, kad jis pamestas, nuveža į prieglaudą. Vyresnio amžiaus gyvūno savininkas nesinaudoja internetu ir nežino, kur dingusio augintinio ieškoti. Paženklintam šuneliui ar katinėliui nereikėtų kentėti prieglaudoje, identifikavus savininką, jis per dieną ar kelias būtų grąžintas į namus.

Praktinių problemų sprendimas nėra populiarus. Šunų, kačių dauginimo problemas sukuria žmonės, kurie yra kažkieno rinkėjai. Seimo nariai pataikauja tas problemas sukuriantiems žmonėms, teigia, kad ženklinimo išlaidos (10–15 Eur gyvūnui) savininkui – per didelė našta. Politikai vengia pasakyti, kad ne kažkas kitas, o savininkai yra atsakingi už savo laikomus gyvūnus. Nežinau, ar Gyvūnų gerovės kontrolierius galėtų pakeisti šitą situaciją.

Gyvūnų gerovės srityje turime gana daug problemų. Net ir tuomet, kai kada nors bus sukurta reikalinga infrastruktūra su vienu ar keliais valstybiniais pagalbos centrais gyvūnams, nevyriausybininkai visuomet ras kuo padėti ir prisidėti. Turime dar tiek daug netinkamomis sąlygomis laikomų laukinių gyvūnų ir veisiamų gyvūnų augintinių, kad darbo ateinantį dešimtmetį tikrai pakaks. Būsiu laiminga, kai kada nors tapsiu bedarbe. Turi praeiti nemažai laiko ne tik gyvūnų apsaugos teisiniam mechanizmui sukurti, bet ir tam, kad visuomenė tai suprastų.

Parengė ŪP korespondentė
Irma Dubovičienė

 

2021-01-14