Nauja prisitaikymo prie klimato kaitos strategija – lazda ar saldainis žemės ūkiui?

Kartais susidaro įspūdis, kad žemės ūkiui skirtoje nacionalinėje klimato politikoje dedamos neproporcingai didelės pastangos, kuriomis siekiama sumažinti neigiamą poveikį klimatui, ypač taikant priemones, mažinančias ar ribojančias ir taip nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio atsiliekančią gamybą. Tačiau klimato kaita vyksta šiandien, todėl būtina rasti būdų, kaip išgyventi iki nuostabiųjų 2050 m., kai ekonominė veikla taps neutrali klimato atžvilgiu. Tai aptariama ir vasario 24 d. priimtoje naujoje ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje.

Didžiausią impulsą klimato kaitos politikai suteikė 2015 m. pabaigoje pasirašytas Paryžiaus susitarimas. Pristatymuose viešojoje erdvėje jis visuomet siejamas su šalių įsipareigojimais mažinti klimato kaitos grėsmes, siekiant, kad temperatūros didėjimas neviršytų 1,5 °C (2 °C), palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu. Tačiau dažnai nutylima, kad šalys, pasirašydamos šį dokumentą, susitarė ne tik dėl būtinybės imtis klimato kaitą mažinančių priemonių, bet ir dėl prisitaikymo prie neišvengiamos jo kaitos, taip pat įsipareigojo užtikrinti finansavimą, atitinkantį šioje srityje dedamas pastangas.

Kadangi ankstesnės kadencijos Seime Paryžiaus susitarimas buvo ratifikuotas be diskusijų per keletą minučių, naudinga prisiminti jo 2 straipsnį:

„2 straipsnis

  1. Šiuo Susitarimu, norint geriau įgyvendinti Konvenciją ir jos tikslą, siekiama sustiprinti pasaulinį atsaką į klimato kaitos grėsmes atsižvelgiant į darnų vystymąsi ir pastangas išnaikinti skurdą, imamasi, be kita ko, šių veiksmų

      a) užtikrinti, kad vidutinės pasaulio temperatūros didėjimas būtų gerokai mažesnis nei 2 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, dedant pastangas, kad temperatūros didėjimas neviršytų 1,5 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, suvokiant, kad tai gerokai sumažintų klimato kaitos pavojų ir poveikį;

      b) didinti gebėjimą prisitaikyti prie neigiamo klimato kaitos poveikio ir skatinti atsparumą klimato kaitai ir mažu išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu pasižyminčią plėtrą tokiu būdu, kad nekiltų grėsmė maisto gamybai;

      c) užtikrinti, kad skiriamas finansavimas atitiktų išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekio mažėjimo trajektoriją ir klimato kaitai atsparią plėtrą.

      2. Šis Susitarimas bus įgyvendinamas remiantis lygybės ir bendros, bet skirtingos atsakomybės ir atitinkamų galimybių principu, atsižvelgiant į skirtingas nacionalines aplinkybes.“

Kaip matyti, Paryžiaus susitarimo 2 straipsnio 1 dalies b punkte maisto gamybos, kartu ir žemės ūkio, sektoriui jį pasirašiusios šalys išskyrė specifinį ir prioritetinį prisitaikymo prie klimato kaitos tikslą, tuo pat metu užtikrinant aprūpinimo maistu saugumą. Tai dar kartą akcentavo Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis Vyriausybės organizuotoje nacionalinio lygmens diskusijoje „Žaliasis kursas“, sakydamas, kad žaliasis kursas neturi „nužudyti“ maisto pramonės ir žemės ūkio, kuris ne tiek išskiria, kiek absorbuoja ŠESD, bei melioracijos, be kurios žemės ūkio sektorius žlugs. „Apeliuoti į Europos Komisijos (EK) dar 2018 m. pateikto strateginio plano reglamente 15 proc. sumažintas Kaimo plėtros programos (KPP) lėšas, įgyvendinant naujas žaliojo kurso priemones, yra šventvagiška“, – pabrėžė J. Sviderskis.

Strateginio plano reglamente KPP lėšos buvo numatytos konkretiems jame iškeltiems bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslams pasiekti – konkurencingumui, produktyvumui didinti, modernizuojant gamybą, maisto tiekimui ir stabilumui rinkose išlaikyti,

Tai visiškai logiška. Strategijoje pateikiami faktai, kaip nuolat auga ekonominiai nuostoliai dėl padažnėjusių klimato kaitos sukeltų ekstremalių meteorologinių reiškinių. Vien tik ES jų suma yra vidutiniškai didesnė kaip 12 mlrd. Eur per metus. Ekstremalios 2018 m., 2019 m. ir 2020 m. sausros padarė didžiulę žalą ES. Vien tik žemės ūkio nuostoliai 2018 m. Prancūzijoje siekė apie 2 mlrd., Nyderlanduose – 1,4 mlrd. Vokietijoje – 770 mln. Eur. Visuotiniam atšilimui pasiekus 3 °C temperatūrą, sausros įvyktų dvigubai dažniau, o absoliutūs metiniai sausros nuostoliai Europoje padidėtų iki 40 mlrd. Eur per metus, todėl maisto gamybos sektoriaus atsparumas klimato kaitai tampa pirmaeilis.

Reikia pastebėti, kad prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje maisto gamybos, įskaitant žemės ūkį, sektoriui neskiriamas išskirtinis dėmesys. Žemės ūkiui pateikiama keletas tokių prisitaikymo prie klimato kaitos receptų kaip precizinis ūkininkavimas, atsparesnių kultūrų auginimas, pabrėžiama taupaus vandens išteklių naudojimo būtinybė, tačiau neatkreipiamas dėmesys į galimą vandens režimo valdymą, pavyzdžiui, taikant išmaniosios melioracijos sistemas. Be to, EK numato parengti anglies dioksido pašalinimo sertifikavimo mechanizmą ir žada skatinti ūkininkavimą, didinantį anglies dioksido kiekį dirvožemyje. Strategijoje siūloma imtis veiksmų, kurie gerokai išplėstų žinias apie prisitaikymą prie klimato kaitos, kad būtų sukaupta daugiau ir geresnių duomenų apie su klimatu susijusią riziką ir nuostolius. Taip pat EK teigia, kad, planuojant nacionalinius biudžetus, būtina iš anksto atsižvelgti į galimą stichinių nelaimių žalą. Daug dėmesio skiriama draudimo nuo stichinių nelaimių schemų platesniam taikymui. Nors strategijoje nurodoma keletas prisitaikymo prie klimato kaitos finansavimo šaltinių ir fondų, žemės ūkiui ir ateityje realiausiai pasiekiamos, atrodo, išliks BŽŪP lėšos – mažiausios Lietuvos žemdirbių tiesioginės išmokos ir 2021–2027 m. laikotarpiui sumažintas Kaimo plėtros programos ramsčio finansavimas.

Strategijoje pateikiamos išvados turėtų stipriai atšaldyti siekiančiųjų įvairiais suvaržymais ir apribojimais sumažinti žemės ūkio gamybos poveikį klimatui įkarštį. „Visų ŠESD išlakų sustabdymas vis tiek neapsaugos klimato nuo esamo poveikio. Atšilimas tęsis dešimtmečius, net jei ir būtų efektyvios pasaulio bei Europos pastangos sumažinti ŠESD išlakas. Net drastiškas laikinas išmetamų teršalų sumažėjimas, panašus į tuos, kuriuos sukėlė 2008 m. finansų krizė arba COVID-19 pandemija, mažai keičia bendrą globalaus atšilimo trajektoriją“, – teigiama komunikate.

Naujų Briuselyje surašytų argumentų kontekste tenka priminti nuolat Lietuvos žemės ūkio tarybos užduodamą klausimą, kodėl vis dėlto buvo užkrauta žemiausius ES produktyvumo rodiklius turinčiam Lietuvos žemės ūkiui privaloma 9 proc. ŠESD išlakų mažinimo našta. Ypač įvertinant komunikato teiginį, kad „lėtas jūros lygio kilimas taip pat kelia vis didesnį nerimą pakrančių teritorijose, kurios sudaro apie 40 proc. ES BVP ir kuriose gyvena apie 40 proc. jos gyventojų“. Kur turės persikelti iš jūros apsemtų teritorijų beveik 180 mln. ES piliečių, kas ir kaip galės juos išmaitinti? Nekalbant apie pasaulinio masto aprūpinimo maistu saugumo problemą.

Analogiško pobūdžio klausimai turėtų būti adresuojami ir EK, kurios anksčiau paskelbtoje Biologinės įvairovės strategijoje numatomas saugomų teritorijų ploto išplėtimas, žemės ūkio gamybos ekstensyvinimas, trąšų naudojimo mažinimas, 10 proc. ariamos žemės skyrimas bioįvairovei klestėti ir pan.

Komunikatas „Klimatui atsparios Europos kūrimas – naujoji ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija“ yra skirtas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų bei Europos regionų komitetams. Nuo šių institucijų pataisų, pasiūlymų ir sprendimų priklausys, kurie prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos elementai turės teisinę galią.

Eimantas PRANAUSKAS

ŪP apžvalgininkas

 

2021-03-04