1 iš 4 vaikų Lietuvoje patiria patyčias: žmonėms trūksta drąsos reaguoti ir jas stabdyti

Dvidešimt metų su vaikais ir paaugliais dirbanti „Vaikų linijos“ psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė įsitikinusi, kad patyčios vis dar dažnas reiškinys, nes mokyklų bendruomenėse trūksta nuoseklaus darbo sprendžiant patyčių problemą.

„Patyčios yra kompleksinis reiškinys, kuris atsiranda veikiamas labai įvairių priežasčių: individualių asmens savybių, grupėje egzistuojančių normų, visuomenės vertybių ir požiūrio į vaikų tarpusavio elgesį. Pavyzdžiui, yra pastebėta, kad skriaudėjais tampa vaikai, norintys dominuoti, o skriaudžiamais – jautresni, į agresyvų elgesį nemėgstantys atsakyti agresija, vaikai. Tačiau itin svarbi patyčių priežastis yra per menkas visuomenės reagavimas į žeminantį elgesį. Ir nors šiuo metu visuomenėje patyčios yra gana neblogai atpažįstamos, klausinėjami žmonės gali įvardinti bei apibūdinti, kas yra žeminantis elgesys, nepaisant to, net ir pastebėjus patyčias žmonės bijo reaguoti bei jas stabdyti“, – pasakoja psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.

Patyčios suaktyvėja brendimo laikotarpiu

Ji atkreipia dėmesį, kad brendimo laikotarpiu išauga bendraamžių įtaka, o suaugusiųjų vaidmuo tampa nebe toks svarbus. Būtent dėl šių paauglystės raidos pokyčių, patyčios bendraamžių tarpe virsta būdu atstumti ir neleisti pritapti.

„Paauglystėje stiprėja noras pritapti, susirasti draugų grupę. Dėl to visi dalykai, vykstantys tarp bendraamžių, tampa labai svarbūs. Šiuo laikotarpiu paaugliai lyginasi tarpusavyje, nori ne tik išsiskirti, bet ir būti panašūs. Dažnai pagrindu žeminimui tampa tam tikra žmogaus ypatybė: kitoniškumas, nesutampantys skriaudėjo ir aukos pomėgiai, išvaizda, apranga, turimi daiktai, taip pat žmogaus tapatumas, pavyzdžiui, seksualinė orientacija, religiniai įsitikinimai ir lyčių stereotipai“, – atskleidžia Jurgita Smiltė Jasiulionė.

Paaugliai nepasikliauja suaugusiųjų parama

Paauglystėje auga poreikis atsiskirti nuo suaugusiųjų, kurie mato vis mažesnę savo vaikų kasdienybės dalį. Paaugliai į vyresniuosius rečiau kreipiasi pagalbos, nes mano, kad patyčios yra jų pačių tarpusavio problema, kurią spręsti gali tik jie patys, ir dėl to tampa labiau pažeidžiami.

„Vaikų linijos“ psichologės manymu, mokyklų bendruomenėse trūksta nuoseklaus darbo patyčių problemos sprendimui.

„Tyrimai atskleidžia, kad mokykla vis dar yra pagrindinė erdvė, kur vyksta patyčios. Iš darbo „Vaikų linijoje“ patirties galiu pasakyti, kad vaikai nepasikliauja suaugusiųjų parama. Kartu su vaiku ieškodami būdų spręsti patyčias neretai siūlome kreiptis į suaugusiuosius, tačiau dažnas vaikų argumentas į tai būna: „O kuo suaugęs gali padėti?“, „O ką jis gali padaryti, kad tos patyčios liautųsi?“. Tai yra puiki žinutė mums, suaugusiesiems, kad vaikai, patirdami įtampą ir žeminimą bendraamžių tarpe, mūsų, kaip galinčiųjų padėti, nemato“, – pastebi Jurgita Smiltė Jasiulionė.

Mokytojai yra arčiausiai vaiko

Paauglystėje pagrindinė socializacija vyksta mokykloje, kur vaikai praleidžia daugiausiai laiko, ir mokytojas yra tas žmogus, kuris geriausiai pažįsta savo mokinius ir gali žinoti, kaip į netinkamą elgesį sureaguoti.

„Kuo efektyviau suaugusieji mokyklose reaguoja ir stabdo patyčias, tuo yra didesnė tikimybė, kad patyčių mastas toje mokykloje mažės. O jeigu suaugęs praeina ir nemato, nepastebi, nesureaguoja, tai patyčios yra linkusios kartotis“,– apie svarbų mokyklos suaugusiųjų vaidmenį stabdant patyčias kalba „Vaikų linijos“ psichologė.

Svarbiausia – pamatyti ir sustabdyti

Pasak jos, bet kuris mokykloje dirbantis specialistas gali sustabdyti patyčias ir pasirūpinti pagalba vaikams.

„Kartais užtenka tik pažiūrėti į vaikus ir aiškiai parodyti, kad jų elgesys yra matomas, kitose situacijose yra labai svarbu, kad suaugęs asmuo prieitų ir labai aiškiai sustabdytų žeminantį elgesį. Antras labai svarbus žingsnis – informaciją perduoti atsakingiems mokyklos darbuotojams, kurie toliau aiškinsis, kas įvyko, ir suteiks reikalingą pagalbą. Jeigu yra galimybė, suaugęs asmuo gali ir pats iškart padėti išsiaiškinti, kas nutiko, pranešti klasės auklėtojui, mokyklos administracijai ar perduoti atvejį pagalbos mokiniui specialistams“, – teigia Jurgita Smiltė Jasiulionė.

Partnerio turinys

Unsplash nuotr.