2020-ieji paskelbti Eugenijos Šimkūnaitės metais

2020-uosius Seimas yra paskelbęs Eugenijos Šimkūnaitės metais. Būtent šiais metais kovo 11 d. sukaks 100 metų nuo E. Šimkūnaitės gimimo. Pasak „Žolinčių akademijos“ vadovės Danutės Kunčienės, habilituota gamtos mokslų daktarė, farmacininkė ir botanikė E. Šimkūnaitė buvo nepaprastai tvirto ir savito charakterio, itin geros širdies, labai dosni ir tikra savo darbo profesionalė. Ir nors žiniuone žmonių vadintos mokslininkės tarp mūsų nebėra jau 24 metai, jos atminimas gyvas iki šiol. Žolintė dalinasi prisiminimais apie savo mokytoją ir autentiškais prof. E. Šimkūnaitės receptais.

E. Šimkūnaitė taip pat dažnai skaitė pranešimus visuomenei, mielai dalyvaudavo įvairiuose susitikimuose. Iš jos gyventojai mokėsi sveikos gyvensenos gudrybių, gamtos reiškinių pažinimo, liaudies medicinos išminties. Apie E. Šimkūnaitę, kurią vietiniai tauragniškiai vadino Gese, vėliau yra išleistos knygos, jose išspausdinti įdomiausi žiniuonės straipsniai, patarimai, prisiminimai apie ją: „Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia…“, „Sveiko gyvenimo receptai“, „Gyvenimas be tablečių“ ir kt.

O kiek profesorė dar skaitė paskaitų studentams, kiek davė išsamių patarimų žmonėms, sudarė individualių gydymosi receptų... Ji rinkdavo vaistažoles labai kruopščiai, jas derindavo, žinodavo, nuo kokių ligų ir kokiomis proporcijomis jų turi būti. Profesorės įsitikinimu, ilgėjant žmonių amžiui seniems žmonėms vaistažolės tinka geriau, negu stiprūs vaistai. Gerokai daugiau dabar yra ir silpnų vaikų, tad juos irgi reikia vaistažolėmis sveikatinti. Daugelis antibiotikus ir kitus stiprius vaistus vartoja netaisyklingai (ne kol liga baigiasi, o tik kol sveikata kiek pagerėja), tad įsivaro chronišką ligą, o kuo ją gydysi, jei ne vaistažolėmis? Ragindavo protingai derinti chemiją su vaistažolėmis, kad viena kitą remtų, o ne pakeistų. „Nei šis, nei tas..., – sakydavo. – Jokios vaistažolės nepadės susirgus cholera, dizenterija, plaučių uždegimu, džiova. Tada reikia tokių vaistų, kurie ne tik aplaužys, bet įveiks ligą.“

Atminimo renginiai

Plane, kuris parengtas bendradarbiaujant su E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondu, numatyta įamžinti Lietuvos nacionalinio kultūrinio paveldo puoselėtojos, knygų, monografijų, straipsnių autorės atminimą, įrengiant informacinius stendus Vilniaus botanikos sode, vaistažolių taką – Vingio parke. Numatyta pristatyti E. Šimkūnaitės gyvenimo darbus konferencijose, įvairiuose švietėjiškuose renginiuose.

Taip pat Tauragnuose esančiame E. Šimkūnaitės Vyšnių sode žadama įrengti 100-osioms gimimo metinėms skirtą suoliuką, o jos tėvų buvusių namų valdoje Tauragnuose – atminimo ženklą.

Pagerbdami E. Šimkūnaitės atminimą, Lietuvos žolinčiai numatė per 20 renginių. Atminimo renginiai vyksta Kretingos rajono bibliotekose.

Vasario 11 d. Kaune Panemunės bibliotekoje vyks renginys profesoriai atminti, kur bus galima iš arčiau susipažinti ir su E. Šimkūnaitės paliktais keliais rankraščiais.

O štai keletas profesorės E. Šimkūnaitės receptų

Erškėčių sėklų aliejus

 (iš E. Šimkūnaitės rankraščio)

Erškėčių sėklas reikia panaudoti protingai, nuvalyti plaukelius, nuplauti ir nusausinti. Po to sėklas reikia sugrūsti arba sumalti kavamle į rupius miltelius. Iš jų galima daryti aliejinę ištrauką arba virti arbatą, kiek sugadinant. 100 g aliejaus (tik ne linų) imti 20 g miltelių, gerai sumaišoma ir laikas nuo laiko suplakant. Laikoma šiltoje vietoje, prie gyvatuko ar radiatoriaus 2 savaites. Norint pagaminti greičiau, indas su mišiniu statomas į puodą su vandeniu taip, kad vandens būtų aukščiau negu mišinio lygis, bet verdant neprisitaškytų į indą su aliejumi. Virinama apie 2 val. nuo užvirimo. Karštai ar šaltai paruoštas aliejus nukošiamas. Tinka sausai veido odai, kad nešerpetotų, ypatingai tinka praguloms, žaizdelėms, nušalimams, nudegimams gydyti, skaistina veido odą, o geriant po arbatinį šaukštelį vieną pusvalandį ar valandą prieš valgį, gali padėti atsikratyti opaligės, jeigu nėra ji linkusi piktybėti.

Morkų aliejinė ištrauka

 (iš „Sveiko gyvenimo receptų“)

Gerai nuplautas morkas sutrinti smulkia trintuve, vienai stiklinei morkų košės reikia pridėti po 1 valgomąjį šaukštą jonažolės, dilgėlės lapų, medetkos žiedų. Gerai išmaišyti. Jeigu žolės nedžiovintos, galima tuoj pridėti aliejaus. Jeigu žolės sausos, tai reikia kelias valandas palaikyti, kad žolės subrinktų. Kiek košės, tiek pridėti aliejaus. Tinka bet koks, tik ne linų. Gerai sumaišytą košę sukrėsti į emaliuotą siaurą indą arba dar geriau – į stiklainį siauresniu kaklu. Indą su koše įstatyti į didesnį puodą su vandeniu. Vandens turi būti tiek, kad apsemtų tą košę. Virinti apie 2 val. (nuo užvirimo). Išgaravusį vandenį papildyti galima tik verdančiu. Aliejus turi pasidaryti skaidrus ir nebesiskirti iš košės oro burbuliukai. Kiek pravėsusį mišinį reikia perkošti. Pagamintą aliejų reikia laikyti vėsioje vietoje. Geriau vienu kartu daug jo neruošti. Aliejumi tepti žvynėtas vietas vieną kartą per parą.

Nuo reumato ir podagros

 (iš „Sveiko gyvenimo receptų“)

Sąnariuose gali būti reumato ar podagros procesas, paūmėjimo metu reikalinga ramybė, o kai procesas sulėtės, galimas ir vidutinis ar intensyvus masažas. Gali būti druskų – ataugų. Jeigu nepažeista kremzlė, galima ir gan intensyviai masažuoti, o jei kremzlė pažeista, masažas turi būti labai ribotas. Labai ribotas masažas turi būti ir tada, kai kaulų galai išretėję, netekę kalcio. Sąnariuose gali būti ir tuberkuliozinis, ir piktybinis procesas, šiais atvejais reikalingas tik lengvas patepimas, paglostymas, bet jokiu būdu ne intensyvus trynimas, sąnario lankstymas.

Jei tikrai nežinome priežasties, bet stipriai skauda, tai trukdo judėti ir miegoti dorai neleidžia, visada būkime atsargesni, pasirinkime ką švelnesnio. Galime pasidaryti kramtalo, susimaišyti valerijono šaknų su kmynų ar krapų sėklomis. Valerijonų turi būti 3–4 kartus daugiau, galima dar pridėti kiečio šaknų, kelis kartus per dieną prieš miegą sukramtykime ir iščiulpkime po žiupsnį, kol nebus nei skonio, nei kvapo, liekanas galima išspjauti. Pasitepimui galima padaryti degtinės ar aliejaus ištrauką iš gailių, kiečių ir apynių. Keturis šaukštus mišinio, prie kurio galima pridėti ir mėtų, užpilame 0,5 l skysčio, šiltokoje vietoje kartais suplakant laikoma savaitę.

Trombozių atvejais

(iš „Sveiko gyvenimo receptų“)

Ištraukoje turėtų vyrauti barkūnas (geriau geltonžiedis) arba stumbražolė, gardunytė. Gali praversti ir kaštonų kompresas, tik gerai atsiminkite, kad iš kaštonų reikia daryti tik vandens ištraukas ir tik 1–2 kartams. Degtinės ir spirito ištraukos – tai skysčio ir kaštono gadinimas. Gali praversti ir bulvių sulčių ar tarkuotų bulvių kompresas.

Piktybinių sąnarių pakitimų atvejais geriau tiks drignių, ugniažolės, apynių ištrauka, galima pridėti mėtų ar katmėtės. Gali praversti šiluma, lengvas nešutinantis (be klijuotės ar plėvelės) sausas aprišimas.

Tuberkuliozinių sutrikimų atvejais gali tikti lengvi trynimai su jonažolėmis, nuskausminančiomis žolelėmis ir lengva sausa šiluma.

Žinoma, visi šie patarimai tik pagalbiniai, gydyti negydo, tik šiek tiek padeda, o gerai išsiaiškinti ir tiksliau pasirinkti turėtų padėti gydytojas.

D. Kunčienės arbata

(ši arbata sukurta E. Šimkūnaitei atminti)

Pavasario pražioje, kai trūksta vitaminų ir energijos, galite pasiruošti stiprinančios arbatos. Nedidelę kadagio šakelę ir 4–5 šaldytas vyšnias užpilkite stikline karšto vandens (95–98 °C), uždenkite. Po pusvalandžio nukoškite ir dieną per du kartus išgerkite. Vietoje šaldytų uogų galite imti ir džiovintų vyšnių, tada, kad būtų ryškesnis skonis ir spalva, galite užplikyti termose.

Kadagys ir vyšnia – prof. E. Šimkūnaitės labai mėgti augalai.

Parengė Rūta Antanaitienė