2023-ieji žemės ūkiui bus kitokie. Kaip atlaikyti iššūkius?

Ko išmokė 2022 metai?

Pernai Lietuvos žemės ūkis aiškiai pajuto, kad yra globalios rinkos dalis, o geopolitinių įvykių pasekmės žemdirbių pajamas gali paveikti taip pat stipriai kaip vietinis force majeure. Augančios palūkanų normos, energetikos krizė, trąšų stygius ir kiti veiksniai rinkai buvo ir vertinga pamoka, ir iššūkis, ir naujos galimybės.

Taigi toks ūkio rizikų valdymas ir veiklos planavimas, kuris leistų laiku ir vietoje priimti pamatuotus sprendimus, tapo konkurenciniu pranašumu. Lankstūs, planuojantys, statistika besiremiantys ūkiai galėjo balansuoti tiek užtikrindami tvarų finansinį verslo modelį, tiek ilgalaikę sveiką dirbamos žemės būklę.

Tačiau šiemet tai taps dar svarbiau. 600–900 eurų pelnas iš hektaro, parduodant kviečius pernai gegužę, gerokai viršijo įprastą pelningumo vidurkį. Palyginti, parduodant grūdus šiandien pelnas būtų maždaug 3 kartus mažesnis. Prognozės rodo, kad 2023 metais grūdų supirkimo kainos nesugrįš į pernykštes aukštumas. Atvirkščiai, jau kurį laiką stebima kainų mažėjimo tendencija. Dėl to ūkininkai vis dažniau iškelia klausimą, kaip išgyventi 2023-iuosius.

Daugiau dėmesio duomenims ir matavimui

Nelengvų metų žemės ūkiui būta ir anksčiau – dirbame sektoriuje, kuris iš principo turi nemažai išorinių rizikos faktorių. Susitvarkydavome anksčiau, susitvarkysime ir dabar. Tiesa, geriau pasiseks tiems ūkiams, kurie pakankamai dėmesio skirs rizikų valdymui ir nepasiduos emocijoms. Kaip tai padaryti?

Pasitelkti skaitmeninius įrankius. Kokio pelno arba nuostolio galima tikėtis? Kokios investicijų ribos nereikėtų peržengti? Tokie klausimai kasdien kyla ir dideliems, ir mažiems ūkiams. Tikslesnius atsakymus padeda rasti duomenys ir skaičiavimai. Stebime, kad užsienyje nemažai ūkių preciziškai seka savo metinius rodiklius, turi savo formules ir naudojasi skaičiuoklėmis, į kurias užtenka įrašyti kelis skaičius, susieti juos su dabartinėmis biržų kainomis ir iškart matosi, ko galima tikėtis: pelno arba nuostolio, investicijų dydžio ir jų grąžos santykio. Įvairiems skaičiavimas Lietuvoje dar trūksta rinkos duomenų, tačiau vertinga sekti užsienio svetaines, pavyzdžiui, www.ahdb.org.uk – jose pateikiami istoriniai derlingumo ir supirkimo kainų svyravimai, kurie gali padėti orientuotis ir Lietuvos ūkiams.

Tiksliai skaičiuoti finansų balansą. Tam, kad ūkininkai galėtų nuolat sekti situaciją ir išlaikyti savo ūkio finansinį stabilumą, labai svarbu teisingai interpretuoti savus duomenis. Pavyzdžiui, skaičiuojant grynąjį pelną būtina nepamiršti išskaičiuoti paties ūkininko mėnesio atlyginimą, technikos amortizaciją ir net nuosavos žemės nuomos vertę. Būtent pastaruosius tris rodiklius Lietuvos ūkininkai vis dar pamiršta įtraukti į savo balansą.

Atidžiai vertinti išlaidų-naudos proporcingumą. Pasigirsta kalbų, kad šiemet dalis ūkių tręš mažiau arba net sės mažiau. Tačiau pasvertą sprendimą padėtų priimti aiškūs paskaičiavimai, kiek investicijos į auginamas kultūras atneša prieaugio. Kiekvieną išlaidų eilutę – trąšų, degalų, įrangos – galima pasverti, pritaikant paprastą kaštų ir naudos analizę. Tarkim, fungicidai lemia 8–10 proc. derliaus prieaugį. Taigi, jeigu visas derlius parduodamas už pusę milijono eurų, fungicidams tenka 40–50 tūkst. eurų vertės nauda. Ar ši nauda didesnė negu fungicidams išleisti pinigai? Jeigu taip, balansas yra teigiamas. Kokių ir kiek augalų apsaugos priemonių bus nupirkta, kiek trąšų naudojama, priklauso tik nuo paties ūkininko sprendimų. Tačiau tinkamai taikomas priemonių kompleksas gali lemti iki 30 proc. didesnį derlių. Atitinkamai, sprendimai apkarpyti investicijas į augalą derlių proporcingai mažins. Panašu, kad geriausias sprendimas didelių svyravimų laikotarpiu – išlaikyti investicijų į augalą stabilumą ir taip užsitikrinti tam tikrą saugiklį rizikos valdymo procese.

Pasverti didelių investicijų būtinybę. Sėkmingi praėję metai ir didesni pelnai Lietuvos ūkininkams galimai sufleravo naujų investicijų planus, pavyzdžiui, gal verta įsigyti daugiau žemės, atsinaujini techniką ir t. t. Ir iš tiesų, ekonomikos nuokalnėje tam tikroms investicijoms laikas gali būti palankus. Tačiau tokiu atveju viskas turi būti net kelis kartus pasverta ir pamatuota. Per didelė investicijų našta augant kapitalo kainai ir kitiems kaštams, gali sukelti daugiau rūpesčių nei naudos.

Fiksuoti būsimo derliaus dalies kainą. Tokia praktika mums ne naujiena, ją naudoja ir ūkiai Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, kitur. Esant neapibrėžtumui, galima fiksuoti iki pusės ūkio vidutinio derliaus, taigi, jei vidutinis žieminių kviečių derlius yra 6 t, tai fiksuoti saugu apie 3 t, o žieminių rapsų – iki 1,5 tonos. Siekdami teigiamo metinio balanso žemės ūkiai užsienyje, pavyzdžiui, Skandinavijoje, yra įpratę skaidyti dalį derliaus ir atskirais laiko intervalais fiksuoti kiekvienos porcijos kainą. Ilguoju laikotarpiu šis rizikos valdymo būdas ūkininkams suteikia daugiau grąžos negu bandymai atspėti, kada grūdų kaina pasieks piką, o kada – žemumas.

Nors visi suprantame, kad metai išties bus sunkesni, tačiau neverta vienų metų vertinti be konteksto. Jei orientuotumėmės į 2–3 sezonų vertinimą, atslūgtų įtampa, kurią paprastai sukelia dideli trumpalaikiai kainų svyravimai ir euforiją keičia neviltis. Kitaip tariant, dveji geri metai ūkininkų galvose nesukelia tokios didelės sumaišties kaip vieneri rekordiniai, o kiti – prastoki.

Aurimas MARŠALKA, žemės ūkio bendrovės „Scandagra“ agronomas