A. Adomavičienė. Kodėl savivaldybėms mielesnė vergystė nei darbo santykiai?

Dar nė nespėjus įsigalioti Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo pakeitimams, apribojantiems savivaldybių teisę išnaudoti pažeidžiamus žmones, seniūnai sukilo: kaip gi mes liksime be nemokamos darbo jėgos?

Lietuvos savivaldybių asociacija netgi nusprendė kreiptis į Seimą, Vyriausybę, Socialinės apsaugos ir darbo bei Finansų ministerijas ragindama išsaugoti teisę savivaldybių administracijoms lanksčiai taikyti visuomenei naudingą veiklą.

Kodėl kilo triukšmas? Nuo birželio įsigalioję pakeitimai numato, kad piniginę socialinę paramą gaunančiam asmeniui pirmiausia turi būti siūloma dalyvauti užimtumo programose ir tik jam atsisakius ar neįsidarbinus per 3 mėnesius, gali būti siūloma visuomenei naudinga veikla.

Kas toji visuomenei naudinga veikla? Kitaip dar vadinama „atidirbimu“ už piniginę socialinę paramą, kuri šiuo metu vienam gyvenančiam asmeniui yra 256–326 eurų per mėnesį. Dažniausiai tai įvairūs fiziniai, kvalifikacijos nereikalaujantys aplinkos tvarkymo, teritorijų ar pastatų saugojimo, valymo, remonto ar kiti darbai.

Jokių garantijų ir stigma

Tamsioji tokio „atidirbimo“ pusė: žmonės už tokį darbą negauna atlygio, nekaupia stažo, neįgyja socialinių garantijų, o sulaukę pensijos toliau skursta, nes gauna tik šalpos senatvės pensijas.

Seniūnai argumentuoja, esą visuomenei naudingas darbas ugdo praktinius darbo įgūdžius, motyvuoja integruotis į darbo rinką, plečia socialinius ryšius, augina „atidirbančiųjų“ pasitikėjimą savimi.

Kaip manote, kokius praktinius darbo įgūdžius ugdo ar kaip socialinius ryšius plečia lapų grėbimas arba gatvių šlavimas metai iš metų? Kyla klausimas, kiek metų  reikia šluoti tuos pačius šaligatvius, kad išugdytum praktinius darbo įgūdžius? Gal jau po savaitės žmogus galėtų būti vertas įdarbinimo?

Tokia veikla neskatina integracijos, veikiau atvirkščiai – augina stigmatizaciją. Niekam ne paslaptis, kad socialinės paramos gavėjai kasdienėje kalboje ir net viešajame diskurse apibūdinami tokiais epitetais kaip „pašalpiniai“, „veltėdžiai“ ar „bedarbių armija“. Būtent dėl to, net 39 proc. pažeidžiamų žmonių nesikreipia pagalbos, nors tokią socialinę teisę jie turi.

„Atidirbti“ reikalaujama ir darbai skirstomi neatsižvelgiant į žmonių darbinę patirtį, turimą kvalifikaciją ar kitas reikšmingas aplinkybes, ribojančias jų galimybes.

Ši veikla organizuojama taip, kad turi visus nuolatinio darbo požymius: žmonės privalo ateiti reguliariai ir konkrečiu laiku, atlikti tų pačių darbų, pavaduoti sergančius darbuotojus, dirbti nustatytą valandų skaičių. Neretai „atidirbimas“ išskirstomas po kelias valandas kasdien, kad žmonės kuo daugiau dienų būtų „pririšti“.

Gal visuomenei naudingą veiklą liaupsinantys apologetai  galėtų pasidalinti statistika, kiek žmonių po tokios „atidirbimo“ praktikos grįžo į darbo rinką? Mūsų turimi duomenys rodo, kad iš šio ydingo skurdo rato ištrūksta vos vienas iš dešimties.

Neravėtų gėlynų problema

Viename portale pasirodžiusiame straipsnyje rašoma, kad šiltuoju metų laiku „atidirbančiųjų“ už pašalpas poreikis labai išauga, pavyzdžiui, Tauragės seniūnijoje per mėnesį fizinius darbus už pašalpas atlieka apie pusšimtį žmonių.

Seniūnai nerimauja: praktikoje ką tik įsigalioję pakeitimai gali reikšti, kad gatvės liks nešluotos, o gėlynai – nelaistyti.

Betgi, mieli seniūnai, ar žinojote, kad nekvalifikuotiems darbams taip pat galima įdarbinti žmones? Netgi ir iš tų pačių pašalpų gavėjų! Visiškai nebūtina ieškoti vergų.

Kodėl savivaldybės nenori įdarbinti žmonių? Nes tai kainuoja. Reikia mokėti ne tik darbo užmokestį, bet ir draudimo įmokas, mokesčius. O štai menkas pašalpas pažeidžiamiems žmonėms seniūnijos paskirsto iš valstybės biudžeto gautų asignavimų.

Pašalpa ar darbas?

Seniūnai argumentuoja, esą neįpareigoti „atidirbti“ už paramą, jos gavėjai tiesiog naudosis socialine gerove ir nebus motyvuojami dirbti.

Ar jus minėta pašalpa motyvuotų geriau gyventi iš jos nei dirbti? Manau, kad ne. Nemotyvuoja ir pažeidžiamų žmonių.

„Atliekant visuomenei naudingą veiklą, stažas nesiskaičiuoja. Aš norėčiau dirbti, tačiau darbo nėra“, – yra sakęs skurdo patirtį turinčių žmonių susitikimo dalyvis.

Jam antrina ir kita dalyvė, vaikų turinti mama: „Gaunu už vaikus 190 eurų. Nemėgstu vaikščioti į tas įstaigas ir prašyti pašalpų. Noriu susirasti darbą.“

Žingsnis į priekį, du – atgal? 

Prieš metus, inicijuodama Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo pakeitimus, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlė visuomenei naudingos veiklos apskritai atsisakyti.

Tačiau sukilus savivaldybėms, sutarta dėl kompromisinio varianto. Būtent jį, prabėgus vos pusmečiui nuo priėmimo Seime ir nė nepabandę taikyti praktikoje, savivaldybės vėl bando ginčyti.

Ką tik įsigalioję pakeitimai yra proga ištaisyti ydingą per metų metus susiformavusią praktiką, niekaip nepadedančią spręsti skurdo problemos, o dargi ją gilinančią.

Žvelgiant iš žmogaus ir socialinių teisių perspektyvos, ilgalaikėje perspektyvoje derėtų grįžti prie siūlymo atsisakyti visuomenei naudingos veiklos. Tačiau kol kas leiskime įstatymui veikti, po poros metų vertinkime poveikį ir ieškokime geriausio galimo sprendimo pirmiausia sunkumus patiriantiems žmonėms, o ne galios pozicijoje esančioms savivaldybėms.

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo informacija