„Achemos“ vadovė: dirbti visu pajėgumu ir pelningai tikimės 2026 metais

Įmonės generalinė direktorė sako, jog to leidžia tikėtis nuo 2026-ųjų įsigaliosiantis Europos Sąjungos (ES) anglies dioksido korekcinis mechanizmas (CBAM) bei taršos mokestis į Bendriją trąšas eksportuojančioms trečiosioms šalims, taip pat prognozuojamas dujų pigimas nuo 2026 metų. 

„Mes tikimės grįžti prie pilno pajėgumo 2026 metais. (...) Nuo 2026 metų bus įvestas CBAM'as (ES anglies dioksido korekcinis mechanizmas – BNS) – taršos mokestis trečiosioms šalims, eksportuojančioms į Europos Sąjungą ir manau, kad jis mums turės labai didelę teigiamą įtaką“, – interviu BNS teigė nuo kovo pradžios gamyklai vadovaujanti A. Kuskytė. 

– Pradžioje norėčiau grįžti į 2022-uosius, kai „Achemai“ smogė energetinė krizė, sustojo dviejų amoniako cechų darbas, atnaujintas tik pernai rudenį. Tas neigiamas poveikis atsispindėjo ir praėjusių metų įmonės rezultatuose, kuomet perpus sumažėjo pajamos, o pelną keitė nuostolis.  Ar šiandien „Achemos“ gamykla jau atsistatė po tos 2022-ųjų krizės ir prisitaikė prie jos padarinių?

– 2022 metų krizė smogė ne tik „Achemai“, bet turbūt ir visai pramonei. Jūsų komentaras, kad (gamyba – BNS) atsistatė praėjusių metų gale, tai ji neatsistatė. Iš principo Europos Sąjungoje šiuo metu nėra tokios trąšų gamyklos, taip pat ir mūsų konkurentų, kuri dirbtų 100 proc. pajėgumu. Ta krizė turi savo pasekmes iki dabar. 

– Pernai rudenį „Achema“ pranešė atnaujinusi antrojo amoniako cecho darbą. Tačiau, kaip suprantu, visu ikikriziniu pajėgumu gamykla neveikia. 

– Tikrai ne. Mes turime du amoniako cechus ir jie veikia pakaitomis – arba vienas, arba kitas. Du iškart jie veikia kokį vieną mėnesį per metus, kai reikia juos keisti. 

– Ar tuomet galima tikėtis, kad kada nors „Achema“ vėl veiks visu pajėgumu? Ar turite tokių planų?

– Praėję metai buvo nuostolingi ir čia didžiausia įtaka turbūt buvo būtent tos geopolitinės padėties. Lygiai taip pat ši įtaka tęsiasi iki šiol.

Kitas labai svarbus dalykas, kuris daro įtaką trąšų pramonei Europos Sąjungoje, ir aš čia kalbu ne tik apie „Achemą“, nes mes nesame kažkokie vieninteliai ir išskirtiniai, nes tai vyksta su visa Europos Sąjungos trąšų pramone – mes susiduriame su konkurencingumo problema. Mes mokame visus mokesčius, taršos mokesčius, laikomės visų reguliavimų, kurie yra dabar nustatyti, taip pat ir dekarbonizacijos krypties – visa tai yra gerai. Tačiau pats Europos Sąjungos dekarbonizacijos tikslas turi gerą idėją, bet iki galo neapsaugota rinka. 

Kas šiuo metu vyksta? Mes vykdome reguliacinius reikalavimus, mokame didesnius mokesčius, perkame brangesnes žaliavas, bet rinka neapsaugota. Vadinasi, importas iš trečiųjų šalių, kur žaliavos parduodamos labai žemomis kainomis, kur gamintojai nemoka jokių taršos mokesčių, atvažiuoja į mūsų rinką ir mes turime konkuruoti su šituo produktu. Tai šiuo metu ir nulemia mūsų visų sunkią padėtį trąšų rinkoje.

Kiek mes girdime, ir mūsų didieji konkurentai lenkai – „Grupa Azoty“, patiria išvis didelius nuostolius per savo dydį, didelių investicijų atsipirkimą. Netgi toks mūsų konkurentas, kaip „Yara“ lygiai taip pat Europoje uždarinėja gamyklas, stabdo gamybą. Vis tiek sekame savo konkurentus, todėl nežinome nė vieno konkurento Europoje, kuris dabar dirbtų 100 proc. pajėgumu. 

– Tačiau grįžtant prie ankstesnio klausimo – ar galima tikėtis, kad „Achema“ ateityje vėl grįš prie darbo visu pajėgumu?

– Jeigu mes nesitikėtume, tai tada turbūt nedirbtume. Mes tikimės grįžti prie pilno pajėgumo 2026 metais. Vis tiek ir mes, ir mūsų konkurentai dabar jau tampame partneriais ir visi siekiame tam tikrų pokyčių būtent reguliavime ir prašome apsaugoti mūsų rinką, kad mes galėtume joje išlikti ir vykdyti savo funkciją. Nuo 2026 metų bus įvestas CBAM'as (ES anglies dioksido korekcinis mechanizmas – BNS) – taršos mokestis trečiosioms šalims, eksportuojančioms į Europos Sąjungą ir manau, kad jis mums turės labai didelę teigiamą įtaką. 

Kitas geras ženklas, kurį prognozuoja visi analitikai – būtent nuo 2026 metų turėtų labai smarkiai atpigti dujos. Čia yra keli faktoriai – Kataras didina savo dujų eksportą, Amerika žada labai smarkiai padidinti dujų gavybą. Kadangi dujų paklausa nedidėja ir pačioje Europoje, ir Azijoje, tai reiškia, kad dujų pasiūla bus labai didelė ir tikrai turėtų būti logiška, kad kainos turėtų kristi žemyn. Ir mes vėl būsime konkurencingi. 

– Pernai „Achema“ pirmąkart per pastaruosius kelerius metus dirbo nuostolingai, ankstesnių metų pelną keitė 47 mln. eurų grynasis nuostolis. Kokie finansiniai rezultatai „Achemai“ prognozuojami šiais 2024 metais?

– Šiais metais mes tikrai dėjome labai daug pastangų ir pavyko su kai kuriais iššūkiais susitvarkyti. Tačiau pelningumo pasiekti mums dar nepavyko. Tikrai nebus toks didelis nuostolis, kaip praėjusiais metais, bet pelno irgi nebus. 

– O kada būtų galima tikėtis pelningos gamyklos veiklos?

– Mūsų tikėjimas yra, kad nuo 2026 metų. Aišku, mums iki tol reikia išgyventi. 

– Iki 2022 metų „Achema“ buvo priklausoma nuo žaliavos tiekimo iš Rusijos, iš kurios pirko gamybai reikalingas  gamtines dujas, taip pat kitą reikalingą žaliavą. Ar šiandien gamykla dar įsigyja kokios nors rusiškos ar baltarusiškos produkcijos ar žaliavų? Nebūtinai tiesiogiai iš tų šalių, bet galbūt per tarpininkus, nes, pavyzdžiui, nėra kitų alternatyvų?

– Ne, mes turime keletą kontraktų – dujas perkame iš Europos Sąjungos pagal TTF kainą, taip pat turime kontraktą su vienu tiekėju, iš kurio perkame amerikietiškas dujas. 

– Gal galite atskleisti, kas tas tiekėjas?

– „Equinor“.

– O iš kur importuojate kitą žaliavą, be gamtinių dujų?

– Šiuo metu nieko neimportuojame. 

– Kalbėjome apie konkurenciją trąšų rinkoje. O kas šiandien yra pagrindinės „Achemos“ eksporto rinkos?

– Eksporto rinkos tai visa Europos Sąjunga – Vokietija, Prancūzija, Anglija. Dabar planuojame susirasti naują klientą Norvegijoje, taip pat eksportuojame į Kanadą ir Australiją. 

– Rugsėjį „Achema“ pranešė, kad atideda žaliojo vandenilio gamybos projektą ir atsisako jai skirtos 122 mln. eurų paramos, dėl kurios buvo derėtasi pastaruosius du–tris metus. Patikslinkite, ar projektas sustabdytas, ar tik atidėtas, ir jei atidėtas, tai iki kada? 

– „Achema“ buvo vieni iš pionierių, vieni iš pirmųjų, kurie iškėlė tą vėliavą ir užsibrėžė įdiegti vandenilio projektą. Aišku, kaip ir visiems pradedantiesiems, vystant tą projektą atsirado papildomų klausimų ar nenumatytų aplinkybių. Mūsų atveju, tas projektas atidėtas dėl trijų pagrindinių priežasčių: pirma, dėl elektros kainos nepastovumo ir nenuspėjamumo ateityje. Antras dalykas – būtent pasikeitęs europinis reguliavimas. Pradedant tą projektą, buvo numatyta, kad žaliuoju vandeniliu yra laikomas toks, kuris pagaminamas pasiekiant tam tikrus rodiklius – 88 gramai CO2 pėdsako.

Bet buvo pakeista visa reguliavimo sistema. Jeigu pagal pradinį projektą mes skaičiavome šį vidurkį už mėnesį, tai dabar buvo pakeista, kad nuo 2030 metų reikės skaičiuoti vidurkį už valandą. O jūs suprantate, kad Lietuvoje vėjas tai pučia, tai nepučia, saulė tai šviečia, tai nešviečia. Tai pasiekti tą numatytą valandos rodiklį, kad tai būtų 88 gramai CO2 pėdsako, yra pakankamai sudėtinga.

Tada mes vykdėme pakartotinas studijas, bandėme visaip pasižiūrėti, kaip technologiškai tai būtų galima įgyvendinti, bet tai išaugina viso projekto vertę tris–keturis kartus iki 1 mlrd. eurų. Tokiu atveju norint pripažinti mūsų gamybą kaip žaliojo vandenilio gamybą, mes turime užsitikrinti, kad tas rodiklis būtų įvykdytas. Tada užsivelia visi technologiniai procesai – kaupikliai, saugyklos, visi kiti dalykai. Tai čia ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl mes atidėjome šį projektą. 

Mes dabar intensyviai dirbame ir per „Fertilizers Europe“ asociaciją (Europos trąšų gamintojų asociacija – BNS), ir tiesiogiai, kad būtų peržiūrėtas tas reguliavimas. Nes tas vienos valandos vidurkis tikrai technologiškai nėra pasiekiamas. Tai turbūt įrodo, kad tokius projektus sustabdė ne viena „Achema“. 

–  Iš tiesų užsienyje yra sustabdyta ir daugiau žaliojo vandenilio gamybos projektų. Apskritai, šiuo atveju netgi kyla klausimas, ar tai nerodo bliūkštančios šio kuro vizijos? 

– Nesakyčiau, kad čia kažkokia dūžtanti vizija. Sakyčiau, kad tai yra naujas dalykas, kur savaime aišku, kad įvyksta klaidų ir jos tiesiog turi būti ištaisytos. 

– Kalbant apie žaliojo vandenilio gamybos reglamentavimo pakeitimus, galbūt prašysite ar jau prašėte Lietuvos institucijų bei pareigūnų pagalbos keliant šį klausimą Europos Sąjungos institucijose? 

– Kai mes atsisakėme paramos, kalbėjome ir su Energetikos ministerija, ir su Ekonomikos ministerija, ir gavome pritarimą, kad jie mums padės. Bet dabar pasikeitė valdžia, tai reikės viską daryti iš naujo. (...) Prašysime (pagalbos – BNS) dėl reglamentavimo, nes tai yra didžiausias trukdis. 

Bet yra ir kitas dalykas. Kadangi jau keturis metus analizuojame šitą projektą ir svarstėme daug idėjų bei galimybių, svarbu suprasti ir kitą dalyką. Mes visą laiką žiūrime į paramą investicijoms, kad yra pakankamai svarbu. Tačiau svarbu ir tai, kad Europos Sąjunga turi įsivertinti ir paramą vartojimui. Žaliasis vandenilis yra pagrindinė žaliava trąšų gamybai. Tačiau šiandieninėmis sąlygomis tai yra tris–keturis kartus brangesnis produktas nei paprasta gamyba.

Tai reiškia, kad (naudojant žaliąjį vandenilį – BNS) pabrangs ir trąšos. Jeigu trąša pabrangs, pabrangs ir grūdai, jei grūdai pabrangs, pabrangs ir duonytė. Mes juk nepirksime duonos kepaliuko už 30 eurų. Todėl labai svarbu, kad Europos Sąjunga atkreiptų dėmesį būtent į paramą vartojimui. Mes visi turime būti pasiruošę šitam dideliam lūžiui mūsų gyvenime.

– Jeigu vis tik nepavyktų pakeisti Europos Sąjungos reglamentavimo, jūs žaliojo vandenilio gamybos projekto atsisakytumėte ar jį kažkaip modifikuotumėte ir galbūt iš naujo kreiptumėtės dėl paramos?

–  Mes visą laiką žiūrime ir kitų alternatyvų. Yra alternatyvos, pavyzdžiui, importuoti mėlynąjį amoniaką – yra visokių spalvų amoniakų, kitas dalykas, ties kuo mes dabar dirbame, tai CO2 laidojimo galimybės. Tai irgi yra viena iš perspektyvių veiklų, kuri galėtų padėti šioje srityje. 

– Viešai skelbiama, kad „Achema“ yra taršiausia Lietuvos pramonės įmonė, daug išlaidų tenka ir apyvartiniams taršos leidimams (ATL). Todėl prie energetinės transformacijos ir žaliojo kurso reikalavimų įmonei prisitaikyti reikės. Kaip tuomet matote „Achemos“ ateitį? Turbūt kažkokias alternatyvas planuojate pasirinkti?

– Savaime aišku, tai mūsų natūrali veikla. Mes jau nuo kokių 2005 metų iki dabar sumažinome visą savo taršą apie 40 proc. ir daugiau. Tai reiškia, kad tai yra natūrali mūsų projektų veikla, mes vykdome tuos projektus netgi dabar, kai turime pelningumo sunkumų. Tai yra neatsiejama dalis, nes tai didina mūsų efektyvumą, produktyvumą ir visus kitus dalykus. 

– Ar realus toks scenarijus, kad neprisitaikiusi prie energetinės transformacijos „Achema“ apskritai turės stabdyti savo veiklą? Ar visgi rasite kažkokių būdų prisitaikyti?

– Kad mes būdų rasime prisitaikyti, aš net neabejoju. Vienintelis dalykas, kuris šiuo metu mus gali sustabdyti, manau, kad būtent tas konkurencingumas. Ir jeigu Europos Sąjunga nereaguos, nesiims jokių priemonių, tada visoje Europoje sustos visos trąšų gamyklos. Ne tik „Achema“. 

– Pataisykit, jeigu klystu, tačiau pastaraisiais metais teko girdėti tik apie vieną „Achemos grupės“ didesnę investiciją į infrastruktūrą – tai Pagėgiuose statomas 40 vėjo jėgainių parkas, kuriam buvo skirta ir 100 mln. eurų Šiaurės investicijų banko paskola. Ar atidėjus žaliojo vandenilio gamybos projektą, artimiausiu metu planuojate konkrečias investicijas į žaliąją gamybą ar su energetine transformacija susijusius projektus? 

– Labai konkrečių artimiausiu metu tai ne, nes, kaip ir sakiau, mums reikia išgyventi iki 2026 metų. Pagėgių vėjo parkas irgi yra jau mūsų žaliasis kelias todėl, kad „Achema“, kaip grupės įmonė, naudos tą žalią energiją savo veikloje. 

– Ar teisingai suprantu, kad apie naujas investicijas dabar nekalbate todėl, kad laukiate 2026 metų, kai tikitės „Achemoje“ visiškai atkurti gamybą?

– Taip. 

– Ar atidėjus žaliojo vandenilio gamybos projektą, pats vėjo elektrinių parkas Pagėgiuose dar turi prasmę? Jame pagamintą elektrą planuota panaudoti būtent žaliojo vandenilio gamybai „Achemoje“.

– Čia yra koncerno („Achemos grupės“ – BNS) projektas, aš pati jame tiesiogiai nedalyvauju, todėl man sunku būtų jį komentuoti. Bet aš tai matau jame prasmę. Jis orientuotas į gamybą ir mes jį naudosime. 

– Galbūt yra svarstoma išvysčius jį parduoti ar tai padaryti tam tikroje vystymo stadijoje, kaip yra daroma tokiais projektais?

– Kaip ir sakau, aš ne koncerno vadovė, tai šito nelabai galiu komentuoti. 

– Ar gali būti taip, kad tas sprendimas atidėti žaliojo vandenilio projektą ar neapsisprendimas dėl kitų investicijų yra susijęs su neapibrėžtumu, kas ateityje kontroliuos „Achemos grupę“? Čia kalbu apie „MET Group“ ketinimus įsigyti kontrolinį grupės akcijų paketą. 

– Tai visiškai nesusiję dalykai. Kaip ir minėjau, žaliojo vandenilio projektas buvo atidėtas dėl to, kad, pirmiausia, jis dėl reguliavimo nelabai gali būti įgyvendinamas. Bet netgi jei ir būtų padarytos 1 mlrd. eurų investicijos ir jis būtų įgyvendintas, rinka to produkto dar nepasiruošusi pirkti. Tai reiškia, kad ekonomiškai būtų paprasčiausiai nelogiška gaminti produktą, kurio rinka nepasiruošusi pirkti. 

– Kalbant apie galimą „Achemos grupės“ paketo įsigijimą, ar jūs, kaip vienos grupės įmonių vadovė, žinote, kokioje stadijoje yra šis procesas? Ar vis dar vyksta derybos?

– Derybos vyksta, bet, kaip jūs žinote, didelių grupių įsigijimas tikrai netrunka vieną dieną. Ir aš manau, kad šiandien dar anksti būtų sakyti, kas bus ir kaip bus. 

– Tačiau susikoncentruojant vien į „Achemos“ gamyklą, kaip grupės akcininkų struktūros pasikeitimas apskritai galėtų paveikti gamyklos darbą bei ateitį?

– Aš, kaip įmonės vadovė, nematau kažkokių esminių pasikeitimų. Kai atsiras naujas akcininkas, tada mes ir galėsime vertinti, kaip galime pasikeisti.

– Ar „Achema“ iš „MET Group“ perka ar planavo pirkti gamybai reikalingų suskystintų gamtinių dujų? 

– „MET Group“ dalyvauja, kaip ir visi kiti tiekėjai, mūsų viešuosiuose tenderiuose (konkursuose – BNS), ir mes perkame iš tų, kas pasiūlo geriausią kainą. Bet šiaip tai nėra didelis mūsų tiekėjas. Mes daugiau dirbame su „Equinor“. (...) Pas mus yra apie dešimt tiekėjų, ir jie („MET Group“ – BNS) yra toje grupėje, kaip ir visi kiti Europos tiekėjai. 

– Kiek iš „MET Group“ įsigijote krovinių ir kada iš jų buvo pradėti pirkimai? 

– Manyčiau, kad čia yra komercinė paslaptis, bet šiaip galbūt yra vienas sandoris (krovinys per šiuos metus – BNS) – ne daugiau. 

– Tačiau jeigu neįvyktų sandoris su „MET Group“, kokia tuomet būtų „Achemos“ gamyklos ateitis?

– Žinote, aš turiu vieną auksinę taisyklę savo gyvenime – kai atsitiks, tada ir nervinsiuosi. 

– O yra pagrindas, dėl ko reikėtų nervintis? 

– Visada tam yra pagrindas. Sakoma, kad lietuviai iš anksto dėl visko nervinasi – arba bus taip, arba taip, arba kažkas... Mano taisyklė gyvenime yra tokia, kad jeigu kada nors kas nors atsitiks, kad reiks nervintis, tada aš ir spėsiu prisinervinti. Dabar aš tokių klausimų nesprendžiu – man šiuo metu netrūksta iššūkių ir kitose srityse.

– Pavasarį diskusijų apie gynybos pramonės vystymą Lietuvoje fone LPK prezidentas Vidmantas Janulevičius teigė, kad chemijos pramonė, salietros gamybos įmonės galėtų būti perorientuotos į amunicijos ar sprogmenų gamybą. Ar „Achema“ ateityje turi planų taip persiorientuoti? 

– Taip, „Achema“, kaip ir bet kuri chemijos pramonė, turi potencialą tokiai veiklai. Šiuo metu atliekame galimybių studiją, rinkos analizę. Taip, mes žiūrime į šitą sritį. 

– Ar yra konkretūs vertinimai, kada ir kokia kryptimi galėtume pamatyti tą „Achemos“ persiorientavimą? 

– Dar per anksti sakyti, nes šiuo metu yra atliekama galimybių studija. Bet čia irgi reikėtų atkreipti dėmesį, kad ir Europoje, ir Lietuvoje reguliavimas dar nėra pritaikytas tokiems dalykams. Tai čia paraleliai ir vyriausybiniu lygmeniu turi kažkas įvykti, kad būtų galima tai atlikti. Bet šiuo metu analizuojame rinką ir vykdome galimybių studiją. Tai nebuvo pamąstymai, mes einame ta kryptimi. Šiuo metu reikia vertinti visas verslo galimybes. 

– „Achemos“ profesinės sąjungos vadovė praėjusią savaitę žiniasklaidai pranešė apie inicijuotas naujas derybas dėl didesnių atlyginimų. Ar čia gamyklos vadovybė yra pasiruošusi įsitraukti, o galbūt jau įsitraukė į tas derybas?

– Derybos prasidės rytoj (ketvirtadienį – BNS). Bet ką aš noriu pasakyti: visos šitos situacijos (fone – BNS), kurią aš jums pristačiau – konkurencingumas, Europos Sąjungos rinkos neapsaugojimas, geopolitinė padėtis – tai įmonė ir praėjusius metus nuostolingai baigė, ir šiemet nesitiki pelno. Tai reiškia, kad mes, kaip bendrovė, šiuo metu esame orientuoti į darbo vietų išlaikymą. Kaip ir sakiau, turime matymą, kad 2026 metais pasikeis ta situacija ir mes vėl galėsime vėl vykdyti savo veiklą, dirbti pilnu pajėgumu – galbūt ne iš karto per vieną dieną, bet vėl pradėti normalų verslo modelį. Tai šiuo metu mes koncentruojamės į darbo vietų išsaugojimą.

Trys profesinės sąjungos reikalavimai yra labai aukšti ir jie susiję tik su piniginiu aspektu. Nieko daugiau neprašoma tik pinigų. Šiuo metu aš pati labai daug dirbau ir žiūrėjau, ir analizavau ir vidutinius darbo užmokesčius ir taip toliau. Įvertinus visą tą situaciją, kad įmonė dirba nuostolingai, mes vis tiek mokame 18 proc. aukštesnį vidutinį darbo užmokestį nei Lietuvos vidurkis. Mes vis tiek išlaikome visas darbo vietas. 2024 metais nebuvo jokių prastovų, neleidome žmonių į prastovas, o stengėmės jiems pasiūlyti kitas darbo vietas, kad jie išlaikytų savo pajamas. „Achema“ yra Jonavos rajone vienas didžiausių darbdavių. Kaip mes žinome, Jonavos rajone bedarbystė irgi yra viena iš didžiausių. Mano akimis žiūrint, mes darome viską, kad sukurtume geras darbo vietas ir išlaikytume tuos darbuotojus. 

Man didesnis klausimas yra, kodėl esant tokioms sąlygoms dabar profsąjunga ateina su tokiu prašymu. 

– Turite savo asmeninį vertinimą ar nuomonę, kodėl?

– Aš savo asmeninį vertinimą turiu, bet jį pasiliksiu sau.

– Darbuotojų reikalavimai yra susiję su didesniais atlyginimais, ten įvardyti ir konkretūs rodikliai. Ar teisingai suprantu iš to, ką sakote, kad bendrovės vadovybė neketina atsižvelgti į tuos reikalavimus? 

– Mes negalime neatsižvelgti. Mes tiesiog privalome susitikti su profsąjunga, pradėti derybas ir susidėlioti savo argumentus. Ar profsąjunga eis į derybas, aš nežinau, nes rytoj (ketvirtadienį – BNS) yra pirmas mūsų susitikimas. Bet aš labai tikiuosi, kad racionalus ir logiškas bendravimas bus įmanomas.

– Profesinės sąjungos vadovė kalbėjo apie masinį darbuotojų bėgimą iš gamyklos, didelį darbo krūvį, viršvalandžius. Kokia yra situacija su darbuotojų kaita gamykloje? Ar iš tiesų ją pastaraisiais metais palieka tiek daug darbuotojų?

– Mūsų darbuotojų kaita 2024 metais yra 15 proc. Bet jeigu įvertinus tik tuos darbuotojus, kurie išėjo savo noru, tai šita kaita yra 7,8 proc. Pernai buvo 8,2 proc. Kaita yra, bet dėl to, kad žmonės išeina į pensiją. Manau, kad prie tokio dydžio mūsų įmonės, kur dirba 1,2 tūkst. žmonių, tai nėra kažkokie kritiškai blogi rodikliai. 7,8 proc. savo noru išeinančių darbuotojų nėra labai daug, ypač vertinant dabartinę tendenciją rinkoje, kad visur žmonės labai smarkiai keičiasi. 

– Ar pastaraisiais metais keitėsi gamyklos darbuotojų darbo užmokestis?

– Kaip ir sakiau, mes išlaikome visas darbo vietas. Nebuvo imtasi jokių priemonių mažinti kaštus ar bloginti sąlygas. Jeigu pažiūrėtume Europoje, tai pavyzdžiui „Yara“ mažina darbuotojų skaičių, lygiai taip pat elgiasi ir OCI. Mes stengiamės išlaikyti darbuotojus, nes žinome kaip paskui sunku juos susirinkti. Tai šiek tiek vidutinis darbo užmokestis, jeigu lygintum su 2023-ais, netgi šiek tiek kilo, bet neženkliai.

– Profsąjungos vadovė sako, kad taip yra dėl viršvalandžių.

– Viršvalandžiai pas mus irgi yra sumažėję. Todėl, kad mes dirbame ne pilnu pajėgumu ir pagrindinis tikslas yra žmonėms pasiūlyti papildomas darbo vietas, ir viršvalandžių lygis pas mus irgi 2024 metais yra sumažėjęs.

– Kiek laiko galėtų užtrukti darbuotojų ir gamyklos vadovybės derybos? Bent jau jūs per kliek laiko tikitės išspręsti šį klausimą. 

– Neįsivaizduoju, nes labai priklauso nuo geranoriškumo deryboms.

– Ar matote tą geranoriškumą?

– Nematau.

– Profsąjungos vadovė sakė, kad derybos gali būti ir „pradinė streiko stadija“. Ar jūsų negąsdina dar vieno streiko perspektyva? Kaip galimas streikas atsilieptų bendrovės darbui?

– Prisipažinsiu, gąsdina, bet, ką aš darau, aš važiuoju ir šnekuosi su mūsų žmonėmis. Kaip ir sakau, čia yra 1,2 tūkst. žmonių. Tikiuosi, kad aš neklystu, ir žmonės man sako tiesą į akis, bet nėra masinio žmonių nepasitenkinimo ar pasipriešinimo, ar kažko, kad aš tikėčiau, kad jie visi ims ir sustreikuos.

– Jūs manote, kad profesinės sąjungos nuotaikos ir reikalavimai neatspindi visų darbuotojų pozicijos?

– Aš manau, kad tai atspindi profsąjungos narių poziciją, kurių nėra dauguma. Iš 1,2 tūkst. (darbuotojų – BNS) aš nežinau, kiek konkrečiai jų yra, bet tikrai jų nėra dauguma. 

– Ačiū už pokalbį.

Autorius Giedrius Gaidamavičius / BNS

AB Achema nuotraukos