Ačiū, kad turime vieni kitus

Šiandien „Ūkininko patarėjo“ skaitytojai į rankas ima jubiliejinį, 3256-ąjį, 1989 m. prieš šv. Kalėdas atkurto nepriklausomo žemdirbiško laikraščio numerį. Juo užverčiame savo ketvirčio amžiaus gyvavimo istoriją, džiaugdamiesi visais, kas augo ir brendo drauge su mumis. Skai­ty­to­jai, mū­sų laik­raš­tį skaitantys nuo pirmųjų jo numerių, tikimės, prisimena ir  vieną pirmųjų „Ūki­nin­ko pa­ta­rė­jo“ rubrikų „Mo­čiu­tės Ju­li­jos dar­že­lis“? Šiandien šypsomės žinodami, kad gėlininkystės temomis tuomet kalbėjo ne diplomuota spe­cia­lis­tė, ap­do­va­no­ta leng­va literato plunks­na, o žurnalistikos specialybės studentas, redakcijos praktikantas Saulius. Šiandien mūsų kolega Saulius BUŽAUSKAS yra aukštas pareigas einantis dvasininkas, Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvas, šalyje žinomas visuomenininkas, mielai sutikęs su „Ūkininko patarėjo“ korespondente Rasa PRASCEVIČIENE pasidalyti savo žurnalistinio darbo prisiminimais, ganytojiškomis įžvalgomis ir... patarimais.

- Kolega Sauliau, buvai vienas pirmųjų „Ūkininko patarėjo“ bendradarbių. Kaip atsidūrei būtent šio laikraščio redakcijoje? - Nuo seno gyvuoja nuostata, kad pažangūs žurnalistikos studentai turi bendradarbiauti žiniasklaidos leidinyje. Esu Kauno priemiesčio vaikas, bet abu mano tėvai kilę iš kaimo, tad „Ūkininko patarėjas“ mūsų namuose atsirado nuo pat pirmųjų numerių. Laikraštis man pasirodė išskirtinis ne vien tuo, ką rašė, bet kaip rašė. Atrodė, kad kalbama tiesiai iš žmogaus širdies į širdį. Kiti laikraščiai šiuo požiūriu atrodė lediniai, o štai „Ūkininko patarėjas“ net paprastus ūkiškus dalykus dėstė taip, kad jutai šiltą, šeimynišką santykį su skaitytoju. Kai pravėriau redakcijos, kuri tuo metu glaudėsi vos trijuose ankštuose kambarėliuose, duris, supratau, kad neklydau. Žmonės čia dirbo nuostabūs – paprasti, nuoširdūs ir kažkaip ypatingai džiugūs. Kitokio laikraščio kurti jie tiesiog negalėjo. Stengdamasis „pataikyti į koją“ rašiau optimistinius reportažus apie pirmuosius Lietuvoje savarankiškai pradėjusius kurtis ūkininkus, jų renginius. Kadangi nuo mažens labai mėgau gamtą, gėles, mėgau su jomis eksperimentuoti, gėlininkystė tapo viena mano kuruojamų temų. Žodžiu, šį tą žinai pats, pasitelki specialistų nuomonę, apibendrini ir dalijiesi patarimais su skaitytojais. Interneto tais laikais juk nebuvo. Žmonės labai laukdavo mano straipsniukų, aktyviai į juos reaguodavo, sulaukdavau gausybės laiškų. Mano skilties „krikštamotė“ – kolegė Angelė Pilvelienė. Tai ji pasiūlė pasivadinti tikru mano mylimos močiutės Julijos vardu. Jos, kaimo moters, gyvenimas buvo labai sunkus, o puoselėjamas gėlių darželis - vienintelė atgaiva. Tais laikais redakcijos kolektyvas nuolat važinėdavo į susitikimus su skaitytojais, kaimo laiškininkais. Kai pranešėjas pakviesdavo į sceną „Močiutę Juliją“, o paaiškėdavo, kad tai augalotas vyrukas, nuvilnydavo juokas ir ovacijos. Buvo tikrai smagu. Nuo vaikystės laikiau ir triušių, tad šiek tiek išmaniau ir apie jų auginimą. Sykį, pamenu, laikraščio vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas sako: „Važiuosi, Sauliau, į triušių augintojų draugijos susirinkimą.“ Na, nuvažiuoju, pradedu kažką kalbėti užsilipęs „ant bačkos“, o renginio organizatoriai tik ploja per petį: „Toks geras specialistas, renkam tave triušių augintojų draugijos pirmininku.“ Vos ištrūkau... Nors, tiesą sakant, man buvo didžiausias komplimentas, kad žmonės taip vertina „Ūkininko patarėjo“ kompetenciją. Kaip būsimasis žurnalistas redakcijoje įgijau įgūdžių apie tai, kaip laikraštis organizuojamas, leidžiamas. Bet svarbiausia – jis parodė, kokia galinga jėga gali būti vienminčių žmonių bendruomenė. - Ar nori pasakyti, kad „Ūkininko patarėjas“ turėjo tiesioginės įtakos Tavo kaip kunigo ir bendruomenės ugdytojo pašaukimui? - Taip, nes „Ūkininko patarėjas“ nebuvo eilinė įstaiga simboliniu pavadinimu. Šis laikraštis buvo tikrasis kaimo žmonių talkininkas ir patarėjas. Ir aš buvau šios gyvos bendruomenės dalis. Tai labai gražus ir šviesus mano gyvenimo etapas. Neįsivaizduoju, kad ir savo pirmąsias kaip kunigo mišias būčiau galėjęs aukoti nepakviesdamas jose dalyvauti buvusių kolegų. Džiaugiuosi, kai jie ir dabar kreipiasi prašydami sutuokti savo vaikus, vienmečius su „Ūkininko patarėju“, ar norėdami gauti kunigišką patarimą. - Buvai jaunas, energingas, perspektyvus žurnalistas. Baigęs studijas įsikūrei sostinėje, tad tikėjomės Tavo vardą išgirsti garsiai suskambant žurnalistikos srityje. Bet šit vieną dieną TV ekranuose išvystame, kad mūsų Saulius sėdi Vilniaus kunigų seminarijos klieriko suole. - Tuo metu man kaip asmenybei reikėjo augti. O žurnalistika labai keitėsi. Buvo metas, kai žurnalistas buvo tautos šauklys, kuriam, norinčiam patekti į renginį, pažymėjimo rodyti nereikėjo. Bet pamažu ji tapo kibi, agresyvi, informaciją skleidžianti nekompetentingai ir neetiškai. Su retomis išimtimis žiniasklaidai svarbūs tapo tik gandai. Supratau, kad tai – ne man. Kita vertus, ir šiandien negaliu vien peikti žiniasklaidos, nes tebesijaučiu jos dalimi. Deja, kai matau, kaip joje nušviečiamas bažnyčios gyvenimas, kūnas nueina pagaugais. Vilniaus Arkikatedroje, kurioje darbavausi ne vienus metus, vyksta daugybė reikšmingų dalykų, bet žiniasklaidai rūpi tik skandalai ir galimybė mušti į vienus vartus. Žiniasklaidos atstovai į bažnyčią žiūri tarsi į kokią įmonę. Iš tiesų bažnyčia esame mes visi. Net jei esi netikintis žmogus, niekada nežinai, kaip tavo gyvenimas susiklostys ateityje. Galbūt atsitiks taip, kad tapsi labai aktyviu bažnyčios nariu. Taigi šiandien nepriimk šios vertybės, jei ji tau nepatinka, bet gerbk tuos, kas ją priima. Tarkime, Lietuvoje kasmet vyksta bažnyčios organizuojamos jaunimo dienos, kurios sutraukia tūkstančius žmonių. Žiniasklaidoje apie tai – nė žodžio. Bet jei tik įvyksta koks mitingėlis ar paradėlis, kurio metu pasisakoma prieš pamatines moralines vertybes, žiniasklaidos priemonės ūžia. Argi tai objektyvu? Leidinių ir laidų, ištikimų savo misijai, reiškinius atspindėti objektyviai šiandien, deja, likę vienetai. Taigi gavus žurnalisto diplomą svajonė tarsi išsipildė, nes mėgau ir mokėjau valdyti plunksną. Bet ši plunksna tapo lyg medinė. Ėmiau justi ir ypatingus ženklus, tiek vidinius, tiek ir išorinius, kurių ignoruoti negalėjau. Dar studijų metais buvau aktyviai įsitraukęs į bažnytinės bendruomenės „Ti­kė­ji­mas ir švie­sa“ veiklą. Šis judėjimas vie­ni­ja pro­ti­nę ne­ga­lią tu­rin­čius as­me­nis ir jų ar­ti­muo­sius. Apie tai, kad ketinu galbūt rinktis kunigo kelią, ilgą laiką niekam nesakiau, nedrįsau net sau prisipažinti. Nors visą laiką ir svarsčiau apie tai, kad tikintis žmogus negali gyventi savanaudiškai. Bet štai vieno renginio metu prieina maža mergaitė, turinti stiprią protinę negalią, ir klausia: „Ar tu kunigas?“ Kitą kartą, lydint globotinius kelionėje į Romą, berniukas, nesugebantis savarankiškai suregzti nė sakinio, netikėtai taria: „Kokioj tu parapijoj klebonas?“ Aplinkiniams juokinga, o man, pamenu, viduje širdis verda. Žodžiu, kai gauni tokius pačių silpniausiųjų liudijimus, imi galvoti, kad tai Dievo ženklas. Be abejo, kelyje į kunigystę buvo ir nusivylimų, ir krizių. Bet niekada aplinkui netrūko žmonių, kurie suprato ir padėjo. O kai supranti, kad Dievas tų žmonių rankomis tave palaiko, privalai kabintis ir pats. Sunkumai gyvenime ir yra reikalingi tam, kad grūdintų ir brandintų. - Daugelį metų Tave pažįstame kaip „neišmušamai“ pozityviai mąstantį žmogų. Tad ir klausimas pozityvus: kas Saulių kaip žmogų ir kunigą šiandien gyvenime džiugina? - Visų pirma, be abejo, tai, kad Lietuva yra laisva, kad mūsų krašte taika, kad kiekvienas gali rasti savo vietą. Sakyčiau, nėra blogai ir tai, kad dalis žmonių iš Lietuvos išvažiuoja. Jie pamato pasaulio, užsidirba, o šventėms dauguma vis tiek traukia namo. Džiugu, kad Lietuva yra ES narė, nes be to vargu ar taip būtume atsistoję ant kojų. Laisva rinka skatina lavintis, neapkiausti, laukiant, kol kažkas kitas tavimi pasirūpins. Ir vertybine prasme kiekvienas žmogus šiandien gali laisvai, nevaržomai ugdyti save. Visa tai puiku. - Bet ar nuo visų šių laisvių ne per daug nuėjome „į lankas“? - Be abejo, yra ir kita medalio pusė. Labai gaila, kad iškovotą laisvę žmonės panaudoja ne tik geram. Kiek paimama „atkatų“, „padėkos mokesčių“... Nesąžiningumo mūsų visuomenėje išties daug. Didžiausia blogybė tai, kad griūva pamatinė šeimos institucija: galima nesituokti, neįsipareigoti, galima „šeimą“ kurti vienos lyties asmenims... Visa tai yra skriauda mūsų tautai ir žmogaus prigimčiai. Gaila ir kaimo, nes dėl politinių klaidų ir nesąžiningumo vieni žmonės susigrobė labai daug, kiti liko be nieko. Tai kaimui padarė ne tik ekonominę, bet ir psichologinę žalą, pastūmėjo į girtuoklystę. Nemažai daliai žmonių svarbiausiu tikslu tapo noras uždirbti bet kokia kaina, nesiskaityti su priemonėmis, nustumiant į užribį silpnesnį, paaukojant šeimą. Ar ne per didelė tokių pastangų kaina? Nes galiausiai lieka tušti namai ir vienatvė. Sakoma, kad laimingiausias yra tas žmogus, kuris rytą skuba į darbą, o vakare – namo. Kiekvienas pats turi rasti pusiausvyrą, nes niekas kitas to nepadarys. Aišku, niekas nesako, kad nereikia dirbti, bet darbas neturi užgožti paties gyvenimo. Jeigu net valstybė duoda žmonėms laisvadienių, vadinasi, reikia jais pasinaudoti. Ir skirti laiko ne tik Dievui, bet ir sau. Šiuo požiūriu turėtume imti pavyzdį iš žydų – jiems šabas tai buvimas su šeima, šventiniai pietūs, kurių metu prisimenama savo šeimos ir tautos istorija. Mums aplinka šiandien šaukte šaukia: kuo daugiau vartosime, tuo geriau gyvensime. Vartokime ne tik daiktus, bet ir vienas kitą. Žūtbūt privalai būti gražus, lieknas, išvaizdus. O kur dėtis silpnam, ligotam, netalentingam? O užtekti vietos turėtų visiems, nes nieko verta gerovė, jei nėra bendrystės. - Priartėjo reikšmingiausios metų šventės – Kalėdos. Bet ką daryti, kad jos taptų tikra Švente? Jaunesnioji mūsų karta į senelių tradicijas neretai jau žiūri skeptiškai, tad daugelyje namų šventiniu akcentu tampa tik gausiomis vaišėmis nuklotas stalas ir kalbos apie politiką ar kasdienę buitį. Ar tai ir viskas? - Iš tiesų Kūčių vakarą žmonės sugeba sugrįžti į namus, laužia kalėdaičius, bet didesnės vertybinės prasmės tame nemato. Taigi ne tik kaip ganytojas, bet ir kaip „Ūkininko patarėjo“ bendradarbis siūlau paprastą patarimą – šiais metais Kūčių vakarienę pradėti nuo padėkojimo: ačiū, kad atvažiavote, ačiū, kad turime vieni kitus, namus, duonos, sveikatos. Taip pat raginčiau prisiminti, kas gero nutiko šiais metais šeimos nariams, kaimynams, šaliai. Nepriekaištaukime namiškiams, kurie teigia esantys netikintys, tik priminkime, kad šis vakaras yra reikšmingas ir jiems, nes sugrįžta saulė, pradedamas skaičiuoti naujas kalendorius, kad Jėzaus gyvenimo istorija yra ir neatsiejama pasaulio kultūros bei meno dalis. Ir to nereikėtų ignoruoti. Kūčių vakarą siūlyčiau nežiūrėti televizoriaus, vengti politikavimo, kitų aštrių temų, o laiką skirti tik vieni kitiems. Tarkime, į mūsų kunigų seminariją šeimininkė atnešė labai gražią tradiciją – Kūčių vakarienę valgyti naudojantis vien šaukštu. Jokių peilių ir šakučių. Taikos vakarienė visiškai be aštrumo. Sakyčiau, tai labai simboliškai atspindi susitaikymo su Dievu ir artimaisiais šventės esmę.

Rasa PRASCEVIČIENE

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.