Amžiais rauta neišrauta laimingoji šimtmečio karta

Nedaug beliko žmonių, kurie aiškiai, su visomis smulkmenomis prisimintų, kaip buvo švenčiamas pirmasis atkurtos Lietuvos dešimtmetis. „Ūkininko patarėjas“ surado ir pašnekino aktyvų paskutinio didžiausio tarpukario Lietuvos jubiliejaus, atkurtos valstybės dvidešimtmečio, dalyvį – mokslininką agrarininką, visuomenininką Algirdą BANĮ. Jis paaiškino „Ūkininko patarėjo“ korespondentui Arnoldui ALEKSANDRAVIČIUI, kodėl save laiko laimingosios kartos atstovu. – Paskutinįjį pirmosios Lietuvos Respublikos dešimtmetį ar metais kitais anksčiau gimusius žmones istorikai dažniau vadina tremčių, sovietinių represijų karta. 1940-aisiais, įsiveržus rusų tankams, jūs dar gerai prisiminėte laisvės skonį, buvote paaukoję savo kuklias santaupas Kauno paminklinei Jėzaus Kristaus prisikėlimo bažnyčiai statyti, pakiliai dainuodavote „O kai aš užaugsiu, tai narsiai kariausiu – Gedimino pily trispalvę iškelsiu“. Maskvai buvo sunku jus ideologiškai perauklėti, kad pamiltumėte Stalino konstitucijos saulę. – Draugai, pažįstami, buvę bendradarbiai irgi stebėjosi, kodėl, ilgai svarstęs, savo prisiminimus pavadinau „Laimingoji karta“. Sakė: „Ar neprisimeni, kaip į mokslus važinėjome ant vagonų stogų, buferių ar laiptelių, sėdėjome įsisupę į kailinukus šaltose klasėse, bijojome stribų ir tremties?“ Laimingąja karta vadinu gimusiuosius iki 1930 m. ir sulaukusiuosius šių dienų, kai Lietuva rengiasi minėti nepriklausomybės šimtmetį. Šiai generacijai priklausau ir aš. Juk mes ne mažiau kaip dešimtmetį gyvenome pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Ir pradžios mokyklą daugelis tada spėjome baigti. Mūsų kartai teko skaudūs išbandymai. Mūsų akyse vyko didžiausios tragedijos... Nelengvai dirbome, stengėmės siekti aukštųjų mokslų (A. Banys – habilituotas biomedicinos (gyvulių genetikos ir selekcijos) daktaras, gyvulių veislininkystės informacinių sistemų kūrimo 1971–1997 m. vadovas, vienas iš Lietuvos sunkiųjų arklių veislės ir Lietuvos žalųjų galvijų naujo tipo kūrėjų – red. past.). Bet sulaukėme Atgimimo, Nepriklausomybės, ir jau daugiau nei ketvirtį amžiaus vėl gyvename laisvoje Lietuvoje. Žinoma, patiriančioje problemų, kamuojamoje kai kurių rūpesčių, bet nepriklausomoje! – Papasakokite išsamiau apie save, artimuosius. – Gimiau Utenos apskrities Leliūnų valsčiaus Kilėviškių kaime. Dabar tai atokus Rytų Aukštaitijos užkampis, ten baigiasi Anykščių ir prasideda Utenos rajonas. Nuo seno Kilėviškiai – kaimas kryžkelėje. Per kaimą ėjo Utenos–Anykščių ir Leliūnų–Vyžuonų keliai, ilgainiui tapę antros rūšies vieškeliais. Atlaidų, turgaus dienomis tuo maršrutu vežimų vilkstinės traukdavo į Uteną, Anykščius, Leliūnus, Vyžuonas, Debeikius, Burbiškį. Už 1,5 km esantis Trumbatiškis, siaurojo geležinkelio stotis, dar pagyvindavo kaimo gyvenimą. Po Pirmojo pasaulinio karo Kilėviškiuose buvo daug jaunimo, laimingai išlikusio grėsmingais laikais. Atsigavę nuo karo negandų kilėviškėnai pradėjo galvoti apie stip­resnius ūkius, bet trukdė trilaukė sėjomaina. 1923 m. kaimo atstovai kreipėsi į Žemės ūkio ir valstybės turtų ministeriją, prašydami Kilėviškius išskirstyti į vienkiemius. Tai buvo padaryta. 1926–1928 m. kilėviškėnai išsikėlė į viensėdžius. Tėtis Povilas Banys kaip tik tada pasistatė naują gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus. Ir 1928 m. vedė Oną Gutauskaitę. Tėtis buvo aktyvus visuomenininkas, priklausė valsčiaus tarybai. Po metų, ankstyvą 1929 m. pavasarį, atsiradau ir aš – pirmasis vaikas. Taigi, kaip sako kraštietis poetas Algimantas Baltakis, gimiau pačiu laiku. Kaimas atsigavęs nuo karo negandų, išsiskirstęs į vienkiemius, pastatyta nauja, tais laikais nebloga, sodyba. – Ar dažnai keldavote valstybės vėliavas? Kokia vėliava tada plevėsuodavo per tautines, religines šventes – trispalvė ar istorinė raudona su Vyčiu, kaip dabar naują tradiciją bandoma įskiepyti? – Iš to laikotarpio kitokių vėliavų neprisimenu, tik trispalvę. Buvau kaimo vaikas, į miestus retai nuvažiuodavau. Gal ten buvo kitaip. Stabulankių pradžios mokyklą pradėjau lankyti 1936 m. Perėjus į ketvirtą klasę, 1938 m. Lietuva šventė Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Radijas buvo dar retenybė Lietuvos kaime. Elektrą turėjo tik apskričių centrai ir didesni miestai. Telefono ryšys buvo tik iki valsčių centrų. Tačiau apie rengiamas iškilmes kaimo žmonės susižinodavo ir stengdavosi dalyvauti. Birželio pabaigoje (ar liepą) šventėme valsčiaus ir parapijos centre Leliūnuose. Iš Kauno atvažiavo Šaulių sąjungos vadas pulkininkas Pranas Saladžius, atvyko Utenos apskrities vadovai. Klebonas laikė šv. Mišias, kapuose pagerbėme Nepriklausomybės kovose žuvusius savanorius. Plk. P. Saladžius, kiti svečiai, viršaitis daugiausia kalbėjo apie meilę Lietuvai, pabrėžė pareigą Dievui, Tėvynei, šeimai. Pagiedojo, padainavo bažnyčios choras, pašoko nedidelis tautinių šokių ratelis. Į sceną išbėgome ir mes, mokinukai pradinukai. Stebuklų neparodėme, bet atlikome nemažai gimnastikos pratimų. Pakėlėme žiūrovams nuotaiką! Važiavome ir į šventę apskrities centre Utenoje. Visuomenę pasveikino atvykęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Ūkininkai jį pavaišino. – Dabar požiūris į A. Smetoną dvejopas – vieni sako, kad jo „aksominės diktatūros“ laikais atsigavo po ilgų lenkinimo, rusinimo šimtmečių nualinta lietuvybė, kiti smerkia pirmąjį Lietuvos Prezidentą dėl neryžtingumo 1940-aisiais. Ar reikia A. Smetonai pastatyti paminklą Vilniuje kaip patria­rchui Jonui Basanavičiui? – Tegul istorikai nusprendžia. Aš kukliai pridursiu, kad savo akimis mačiau visus Lietuvos Prezidentus, šalies vadovus, išskyrus Kazį Grinių. Maždaug 1959 m. teko būti vienoje salėje su antruoju Prezidentu Aleksandru Stulginskiu. Jis prieš trejus metus, 1956-aisiais, grįžo į Lietuvą iš sovietų lagerių, tremties, Prezidentui buvo leista dirbti Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoties vyresniuoju moksliniu bendradarbiu (KGB nenuleido nuo A. Stulginskio akių iki pat jo mirties – red. past.). Ne vienoje žemės ūkio parodoje teko būti Lietuvos Prezidentų gidu, aprodyti ekspozicijas. Sovietų laikais po gyvulininkystės parodas vedžiojau LTSR kompartijos centro komiteto pirmuosius sekretorius. – Vasario 16-osios 70-metis 1988 m. paliko karčių nuosėdų – pirmą kartą sovietų okupacijos laikais viešai išdrįsę paminėti nepriklausomos Lietuvos Respublikos gimtadienį lietuviai prie Vilniaus ir Kauno katedrų buvo sumušti, sulaikyti ir apvogti, kai buvo vežami į sovietų milicijos skyrius. Šiais laikais daug techninių galimybių laisvai, triukšmingai švęsti įvairias reikšmingas sukaktis, galima spalvingus fejerverkus į naktinį dangų iššauti, prisigalvoti visokiausių kompiuterinių efektų. Kad tik būtų noro nuoširdžiai džiaugtis. Kaip vertinate valdišką šimtmečio programą? – Man atrodo, tuomet, 1938 m., entuziazmo buvo daugiau, o dirbtinės pompastikos – mažiau. Dar dvejus metus galėjome džiaugtis nepriklausomybe. Žinoma, tada Lietuvos santvarka buvo autoritarinė. Valdžia nusprendė, kaip švęsime Nepriklausomybės sukaktį. Iš visų dabartinių jubiliejinių sumanymų labiausiai patiko „Ūkininko patarėjo“ šimtmečio agronomų dešimtuko rinkimai. Kai garsiausių Lietuvos visų laikų agronomų sąrašas buvo paskelbtas, nustebęs iš naujo „susipažinau“ su pirmuoju atkurtos Lietuvos žemės ūkio ministru, beveik dešimtmetį Vyriausybei vadovavusiu Juozu Tūbeliu. Anksčiau, kaip ir didžioji dalis visuomenės, laikiau J. Tūbelį tik A. Smetonos svainiu, šešėliu, o jis juk padėjo Lietuvai atlaikyti 1929–1936 m. didžiąją pasaulinę ekonomikos krizę. Labai malonu, kad į dešimtuką pateko visų kartų atstovai. Simboliška, kad greta Steigiamojo Seimo pirmininko, vėliau Prezidento A. Stulginskio yra dabartinis Seimo vadovas Viktoras Pranckietis. Smagu, kad jis bendrauja su nesenstančia A. Stulginskio dukra Aldona Stulginskaite-Juozevičiene, gyvenančia Čikagoje. Džiaugėmės, kad pagerbtas ilgametis tarpukario žemės ūkio ministras Jonas Pranas Aleksa, kalintas ir bolševikų, ir hitlerininkų, miręs sovietinėje tremtyje. Reikėtų išrinkti ir dešimt garsiausių šimtmečio veislinių gyvulių selekcininkų. Tačiau tokį dešimtuką turėtų sudaryti specialistai, o ne bet kuris žmogelis, laikantis karvę. – Tarpukario Lietuvos kaimo buvo neįmanoma įsivaizduoti be Žemės ūkio rūmų (ŽŪR). Dabar girdime nuomonių, kad 1991 m. atkurti Rūmai paseno, nepadeda ūkininkams, veltui gauna valstybės paramą. – Prieš karą ŽŪR buvo Žemės ūkio ministerijai beveik pavaldus gamybinis padalinys, o ne diskusijų, debatų klubas kaip dabar. Visą paramą ūkininkams, sėklininkystei, gyvulininkystei skirstė Rūmai. – Nors Vyriausybė žadėjo, kad šimtmečio alsavimą pajus ir atokiausi Lietuvos kampeliai, dažniausiai girdime apie renginius sostinėje. – Tai neteisinga, nes kaimas atvedė Lietuvą į Vasario 16-ąją. 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarai daugiausia buvo kaimų ir miestelių vaikai. Didieji miestai buvo nutautę, lietuviška kultūra juose vos ruseno. Tačiau po keliasdešimties metų gali būti atvirkščiai: tik miestai kalbės lietuviškai, o kaimuose gyvens ir dirbs ukrainiečiai, baltarusiai ar kinai. Ūkininkų sąjunga jau nusprendė kreiptis į Darbo biržą, kad Lietuvos agrariniam sektoriui trūksta vietinių darbuotojų, reikia užsienietiškų darbo rankų. – Sovietų Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1988 m. lapkričio 18 d. nenoromis, visuomenės spaudžiama, įteisino geltoną, žalią, raudoną trispalvę, tačiau iki pat 1990 m. kovo 11-osios ant sovietinio parlamento durų ir ministerijų fasadų kabėjo kūjis su pjautuvu, ne Vytis. Mūsų dabartinei valdžiai Lietuvos istorinis karys raitelis taip pat kliūva. Kultūros ministerijos nuomone, Seimo sprendimas, kad Vilniaus Lukiškių aikštėje turėtų stovėti Vyčio skulptūra, prieštarauja įstatymams. Kaip manote, koks paminklas turėtų iškilti Lukiškėse? – Tik ne tai, ką paminklo konkurso laimėtojas pavadino „partizanų bunkeriu“. Užtenka, kad Stalinas mus buvo suvaręs į visokius urvus. Mūsų istorija neturėtų būti vien pagarba laisvės kovotojams partizanams ir panieka išdavikams stribams. Mes, laimingoji karta, ačiū Dievui, buvome per jauni, kad sovietai mus mobilizuotų į Raudonąją armiją. Kol subrendome, pasibaigė ir ginkluota kova su okupantais. Manau, ir laimingosios kartos nuopelnas, kad Lietuva 1988 m. ryžtingai pasirinko laisvę, nesustojo pusiaukelėje ir neliko glaudžiai susaistyta su Maskva kaip Baltarusija. Viliuosi, kad jubiliejiniais metais iškilūs žurnalistai iš televizijos ekranų nebekritikuos kai kurių žemdirbiškų profesijų (pabrėžiu, ne asmenų, bet specialybių!), nesistebės, kaip agronomas išdrįso vadovauti Seimui, o garbusis Kovo 11-osios akto signataras nebeagituos „iš Vilniaus išvaryti kaimą“. Kviečiu laimingosios kartos agrarininkus, ypač mokslo darbuotojus, kai išauš pavasaris, susirinkti Vilniuje, Kaune, Dotnuvoje ar kitur. Yra apie ką pasišnekėti ir valdžiai papasakoti.