Ant medinio dangaus – dukros svajonės

Tikriausiai nerasime vaiko, kuris nenorėtų turėti žaidimų namelio. Tėvams šią svajonę išpildyti paprasta: nuėjai į parduotuvę ir nupirkai. Tačiau penkiametės Saulės tėtis Vaidotas Kalvelis nusprendė jį sumeistrauti iš medžio pats. Ir ne bet kokį, o tokį, ant kurio galima piešti ir rašyti. Namelis tapo pirmuoju baldžiaus V. Kalvelio dirbiniu ir paskatino pradėti savo verslą.

Namas lavina vaizduotę Vaidoto dirbiniai paprasti, neįmantraus dizaino, bet kažkuo ypatingi. Šilti, spinduliuojantys nuoširdumą. Galbūt dėl to, kad pirmuosius prototipus mylintis tėtis kūrė dukrai? V. Kalvelis pasakoja, kad visi vaikams skirti mediniai daiktai sumeistrauti paprašius Saulei ar jai augant prireikus lentynos, dėžės, suoliuko, pieštukinės, lėlių lovelės, vežimėlio, palapinės. Idėja pagaminti vaikišką žaidimų namelį, ant kurio galima piešti, kilo paūgėjus dukrytei. Norėjosi, kad daiktas būtų iš medžio, ilgaamžis, lavintų vaizduotę. Pagal Vaidoto sumanymą, mažajam šeimininkui augant, namelis keičiasi kartu: greta pirmųjų teplionių atsiranda piešinių, greta kreivų raidžių – stropiai išvedžioti žodžiai be klaidų. Taip žaisdamas mažylis kuria savo istoriją. Viena namelio iš šlifuotos faneros siena nudažyta juodai, ant jos galima piešti kreidelėmis, o kitos paliktos natūralios spalvos, ant jų galima piešti pieštukais, flomasteriais, guašu. Galima ir lipdukais apklijuoti. Jeigu norisi užsiropšti ant stogo – prašom, konstrukcija tvirta, išlaikys. Pirmasis Saulei sumeistrautas namukas nebuvo tobulas, laikomas lauke nukentėjo nuo drėgmės, tad teko sudeginti. Antrąjį Vaidotas patobulino atsižvelgęs į pastabas. Žmona Monika pasiūlė daryti mažesnius langus, nes vaikui svarbu tame namelyje žaisti pasislėpus.

Idėjos kyla viena po kitos „Kai jau pradedi meistrauti, idėjos kyla tarsi savaime, viena po kitos, tai dukra ko nors naujo paprašo, tai žmonės įsigiję vieną ar kitą gaminį pradeda klausinėti, gal galiu dar tą ar aną padaryti. Taip per kelerius metus ši veikla gerokai išsiplėtė“, – pasakoja Vaidotas. Dar vienas originalus V. Kalvelio kūrinys – žaisminga namelio formos lentynėlė knygoms ar žaislams. Ji gali tapti ir lėlių namu. Gali būti dažyta arba ne, trijų skirtingų dydžių ir nevienodų gylių. Didžiausią galima pastatyti ant grindų, mažesnes kabinti ant sienos. Nespalvotų lentynų vidų mažieji gali patys papuošti, išpiešti, apklijuoti spalvotu popieriu­mi. Tai skatina kūrybiškumą, pastebi Monika. Naujausias dirbinys, vaikiška virtuvėlė, pats sudėtingiausias. „Ekspromtu ją padariau iš faneros, nes dukrytė labai norėjo. Esu įdėjęs nuotrauką internete, žmonės dažnai klausia, ar negalėčiau pagaminti ir jiems. Kol kas nesiimu, nes labai daug smulkių detalių, daug vargo ir ilgai užtrunka. Reikia tobulinti, supaprastinti, gal konstrukciją keisti“, – aiškina Vaidotas. Neseniai Saulė užsiprašė žaislinės skalbimo mašinos. Kol kas tėtis dar galvoja, ar ją būtų įmanoma sumeistrauti. O kol galvoja, gimsta kiti mediniai daiktai, pavyzdžiui, trijų skirtingų dydžių mažesnių lentynėlių rinkinys „Trynukai“, dėžės su ratukais žaislams ar drabužiams sudėti, įvairių ilgių masyvios pieštukinės, lovelės ir vežimėliai lėlėms. Naujausia idėja – vaikiška lova-namelis.

Nori įminti medžio paslaptį Viską Vaidotas gamina tik iš natūralaus medžio arba faneros. „Kuo mane žavi medis? Aplinkui jį reikia krapštytis, jis kaprizingas. Dažnai kalbant apie medį vartojamas žodis „gyvas“, ir išties kiekviena lenta, kiekvienas medžio gabalas skiriasi, nerasi dviejų visai vienodų“, – svarsto pašnekovas, jau mokykloje per darbų pamokas pajutęs medžio trauką. Jam patinka skirtingi raštai, rečiau ar dažniau pasitaikančios šakelės, jų piešinys. Tose vietose medieną reikia pašlifuoti ar nuglaistyti. Meistraujant bet kokį daiktą iš medžio reikia derinti, ieškoti rašto panašumo. Paskui arba alyvuoti, arba dažyti, taip atsiranda spalvos. „Tai medžiaga, kurią malonu liesti, kurioje visada yra kažkokia paslaptis“, – aiškina medieną pamėgęs baldžius. Jo tėvas taip pat mėgo dirbti su medžiu, gyveno kaime. Vaidotas pas jį leisdavo atostogas ir vasaras, nes tėvai buvo išsiskyrę. Tėvas nebuvo profesionalus stalius, tik mėgėjas, remontuodavo kitiems įvairius medinius daiktus, kryžius gamindavo. Vaidotas prisimena, kad klojime visuomet stovėjo staklės, būdavo pilna medienos. „Galbūt medis ir mano gyvenime neatsitiktinai atsirado“, – svarsto jis.

Metų interjero apdovanojimas Tai, ką daro, Vaidotas kol kas vertina savikritiškai: „Man dar trūksta patirties konstruojant, skaičiuojant, žinių, kaip apdirbti medieną, kai kurių įrenginių. Pla­nuoju sukaupti pinigų ir įsigyti trūkstamos technikos.“ Vienas didžiausių užsakymų – baldai vaikų darželiui „Basa pieva“. Vaidotą susirado jo interjerą projektavusi interjero dizainerė Gabija Pažarskytė ir užsakė namuko formos staliukus, kėdutes, spintas, lentynas, medines dėžes. Šis interjeras pelnė pagrindinį konkurso „Metų interjeras/ Auksinė paletė‘14“ visuomeninio interjero kategorijos apdovanojimą. Meistras pripažįsta, kad vaikiškus daiktus jam smagiau daryti, tai tarsi sugrįžimas į vaikystę. Bet gamindamas baldus gali daugiau uždirbti, nors ilgiau trunka ir daugiau pastangų prireikia. Pirmieji jo sukurti baldai skirti saviems namams, tai didelė knygų lentyna svetainėje ir virtuvės baldai. Reikėtų ir drabužių spintos, tik vis laiko pritrūksta. Vaidoto žmona Monika Požerskytė, žinoma fotografė, dėl to nepyksta. „Gerai, kad vyras rado savo pašaukimą, daro tai, kas patinka, – pasidžiaugia. – Jis labai įsitraukia, kai ką nors meistrauja, stengiasi padaryti ne bet kaip, o gražiai, kokybiškai, neskubėdamas, ilgai krapštinėjasi, toks jo charakteris. Mano patarimų neklausia, viską pats sugalvoja, aš tik fotografuoju jo sukurtus daiktus.“

Dangus visus vienija V. Kalvelio interneto svetainė, kurioje galima apžiūrėti jo gaminių nuotraukas, nustebina poetišku pavadinimu „Medinis dangus“. „Ilgai mąsčiau ir pagalvojau, kad žmonės vis tiek dažnai pasižiūri į dangų, nesvarbu, kokia jų profesija, mokytojai, statybininkai ar žemdirbiai. Todėl taip ir pavadinau“, – paaiškina Vaidotas. Į dangų besižvalgantis tėtis sako, kad savo vaikams nėra griežtas. Labiau draugas, kuriam nieko nereiškia ir į nediduką Saulės namelį įsirangyti, ir su sūnumi iš pirmosios santuokos dvylikamečiu Dovydu eiti piešti jo mėgstamų grafičių. Monika pasakoja, kad Saulė su broliu puikiai sutaria, labai jo laukia, gražiai bendrauja, nors jis gyvena Kaune, dažnai lankosi. Vaidotas prisipažįsta, kad vaikus bara retai. Jei kyla kokių problemų, tiesiog šnekasi su jais, klausia, ką jie galvoja. Praverčia dešimties metų pedagoginio darbo su socialinės rizikos grupei priklausančiais vaikais praktika. Nuo 17 metų įsitraukęs į savanorišką veiklą V. Kalvelis dirbo įvairiose nevyriausybinėse organizacijose, studijavo socialinį darbą.

Mokosi kartu su vaikais „Stengiuosi skirti vaikams laiko ir drauge daryti tai, kas jiems patinka. Su Saule dvejus metus lankome „Suzuki“ muzikos mokyklą, kurioje su vaiku mokytis groti turi ir vienas iš tėvų. Man, niekada gyvenime neturėjusiam reikalų su muzika, sunku buvo pradėti nuo nulio, bet abu kartu su dukra nuobodžius pratimus kantriai grojome“, – pasakoja Saulės ir Dovydo tėtis. Juokiasi, kad dabar jau pavyksta paprastas melodijas sugroti ir net malonumą pajausti, nes pirštai pagaliau klausyti pradeda. Su sūnumi piešiant grafičius paaiškėjo, kad tai visai smagus užsiėmimas. Abu vaikai jam kartais talkina dirbtuvėje, ypač Dovydas, jį ir kai kurių darbų jau pamoko. Vieną dirbtuvės sieną vaikinas originaliai išpiešė grafičiais. Kai lieka laisvo laiko, abu su žmona mažame kiemelyje greta namų veisia sodą. Pernai pasodino tris obelis: vieną lenkiškos veislės, nes šių obuolių skonis labai patiko Monikai, kitą lietuvišką alyvinę, o trečią rusišką. Pirmosios puikiai auga, o trečioji suskilus kamienui ėmė džiūti. „Mes su Monika nepatyrę sodininkai, užmiršome kamienus pavasarį patepti“, – juokiasi Vaidotas. Jo idėja buvo pasodinti trijų Baltijos šalių veislių obelis – lietuvišką, estišką ir latvišką, bet nei latviškų, nei estiškų niekur aptikti nepavyko. Kodėl sodas, o ne gėlynas ar braškių lysvės? Ko gero, viskas dėl meilės medžiui, o ji juk gali pasireikšti ir taip.

Giedrė Budvytienė Liudo Masio ir Vaidoto Kalvelio asmeninės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.