„Ant žirgų, broliai!“

Programos vykdytojai jau skyrė dovanėles dalyviams, gimnaziją pasiekė ir spalvingos mokomosios knygelės „Augink, rūpinkis, mylėk“. Tačiau labiausiai visus sužavėjo įspūdinga išvyka į Dubingių žirgyną.

Lydėjusioji pedagogė Jūratė Bučinskienė grįžusi pasidalino įspūdžiais:

– Išvyka buvo įdomi ir labai naudinga. Vaikai susipažino su vaizdingomis Dubingių apylinkėmis, ežerais ir jaukiai sutvarkyta poilsiaviete. Čia atradome mini zoologijos sodą, vaikų žaidimų aikštelę, japonišką sodą ir daug kitokių įdomybių. Tačiau svarbiausia – žirgai. Reikėjo vaikams nugalėti baimę ir pasimėgauti jojimu ant tikro žirgo.

Pirmokė Rosita Sliesoraitytė iš Juškonių kaimo jodinėjo pirmą kartą. Ji sako, kad šiek tiek bijojo, bet buvo smagu.

– Norėčiau dar, – prisipažįsta Rosita, kuri pirmą kartą pamatė strutį ir jo kiaušinį, žavėjosi ožkomis ir triušiais, žirgų tempiama karieta. Jai patiko ir žaidimų aikštelė, ir akmenys japoniškame sode.

Trečiokas Julius Madeckas iš Bukonių taip pat jojo pirmą kartą, jam labai patiko, norėtų ir vėl važiuoti į žirgyną.

– Japoniškame sode bėgdamas paslydau ant akmens, vos nenusilaužiau kojos. Reikia būti atsargesniam, – sako Julius. – Labai skanūs kibinai kavinėje, – šypsosi berniukas.

Jo šeima augina avis, vištas, triušius, tad naminiai gyvulėliai Juliui yra pažįstami. Tačiau jį domino ožkos, karvės, kupranugariai, kurie, anot jo, gali spjaudytis.

Ketvirtokas Arminas Juknys iš Šėtos jau mokėjo jodinėti. Išmoko lankydamasis Anykščių Arklio muziejuje. Jį sužavėjo karieta karalienėms vežioti. Vaikas – lakios vaizduotės, jis jau mato karalienę karietoje.

– Žirgynas yra prie Asvėjos ežero, – noriai pasakoja Arminas. – O japoniškame sode net pasiklysti sugebėjome. Buvo jaudulio ir juoko.

– O ar žinote, kad strutis gali spyriu užmušti žmogų, – provokuoja pokalbiui Arminas.

Ne, aš nežinau, bet tikiu jo pasakojimu. O pasirodo, Arminas pirmą kartą pamatė kiaulę ir stebėjosi jos gebėjimu knisti.

Pirmokė Gabrielė Sliesoraitytė iš Šėtos pirmą kartą pamatė kupranugarį ir mažą oranžinį arkliuką su geltonais karčiais.

– Pajodinėjau ant žirgo pirmą kartą. Linksma. Bijojau, bet laikiausi už balno abiem rankom. Toks lieknas pasitaikė žirgas. Gerai, kad padėjo žirgininkė. Labai daug darbo prižiūrėti žirgus: reikia šukuoti, maudyti, šerti. Jie ėda šieną, morkas ir obuolius. Norėjau ir aš jiems duoti, bet neleido.

Jai buvo labai mielos žuvytės, vandens gaidžiukai. O karvės, jaučiai, veršiukai mergaitei taip pat buvo įdomūs, ypač „juokingi tokie, su ragais“. Namuose ji turi katę Gražuolę, katiną Garfildą, šunį Tigrą. Meilė augintiniams ir jų priežiūra Gabrielei yra suprantama.

Gimnazijos karjeros specialistė, socialinė pedagogė Ilona Jakienė apibendrina šios vasaros darbus Šviečiamojoje gyvulininkystės programoje:

– Programa naudinga ir labai reikalinga. Atrodo, kad kaimo vaikams gyvuliai ir jų ūkis yra suprantami ir puikiai žinomi. O taip nėra: šiuolaikiniame kaime užaugę vaikai jau nėra matę gyvos kiaulės. Gal kiek daugiau žino apie pieno ūkį, nes yra tėvų dirbančių karvių fermose. Susipažinimas su gyvulininkystės ūkiais gali tapti postūmiu domėtis ir renkantis profesiją.

Šėtos gimnazija, dalyvaudama Šviečiamojoje gyvulininkystės programoje, išplečia ugdymo turinio perteikimo ribas, suteikdama galimybę vaikams susipažinti su gyvūnijos ir profesijų pasauliu.

Na, o aš kalbėdamasi su mokiniais supratau, kad šis laikas, kai net ir kaimo vaikai dažnai nebeturi jokio sąlyčio su ūkiniais gyvūnais, reikalauja iš tėvų ir pedagogų organizuoti pažintį per įvairias edukacines veiklas. Kad neužaugintume vaikų, manančių, kad pienas ir mėsa daromi fabrike. O gal jau einame link to, ir kitaip nebebus?

Kažkodėl pasiilgstu savo gražuolės karvutės, neklaužados arklio, kurie lydėjo mane ilgą gyvenimo atkarpą ir ne tik vaikystėje…

Antanida Likšienė/RINKOS AIKŠTĖ

Jūratės Bučinskienės nuotr.