Antrasis (nueinančio) žemės ūkio ministro laiškas

Kaip rodo „Google maps“ žemėlapių sistemos ataskaita, per tą 100 dienų kadenciją nuvažiavau 12 000 km, pabuvau daugiau kaip 200 vietų. Bendravau su visais, kurie norėjo susitikti, pakalbėti, pasiskųsti, išklausyti ir pasiūlyti kažką racionalaus.

Vieno tokio susitikimo metu ūkininkai liūdnai šyptelėjo: „Nesate tikras žemės ūkio ministras. Jūs – ministras be žemės. Nacionalinė žemės tarnyba – ne Jūsų pavaldume“...

Kito, jau verslo atstovų susitikime, žmonės konstatavo: „Statybininkai nugalėjo ir dabar jie tvarko žemės reikalus. Dalį Nacionalinės žemės tarnybos funkcijų perėmė savivaldybės, dalį – viena keista ministerija, kurios vadovą kartais tekdavo pavaduoti. O žmonių žemės klausimus sprendžia tik Žemės ūkio ministerijoje besiglaudžiantys specialistai.

Toje vadybiniu, biurokratiniu požiūriu keistoje, žaliomis samanomis apkerpėjusioje ministerijoje daug laiko sugaišome spręsdami įsiterpusių valstybinių žemės sklypų nuomos ir pardavimo, valdų registro, mėšlo tvarkymo ir kitus klausimus. Rodos, visi supranta ir klausimo svarbą, ir reikalingumą, tačiau kartais atrodo, kad tarakonas pėsčias iki mėnulio greičiau sulakstys, nei išspręsime žemės klausimus. Deja, tuos darbus dar teks užbaigti mane pakeisiančiam kolegai.

Reikia pabaigti įsiterpusios valstybinės žemės ūkio paskirties, įsiterpusių plotų pardavimo įstatymo pakeitimų ir surinktų lėšų skyrimo šalies krašto gynybai klausimus. Preliminariais skaičiavimais, šiam tikslui galime prisidėti 1,5 milijardo eurų suma.

Na, tikrai nėra normalu, kuomet viena ministerija, uzurpavusi kitų ministerijų veiklos sritis, prisidengdama visuomenės ir gyvūnų gerovės interesais, pavyzdžiui, visiškai uždraudžia veiklos sritį, šimtmečiais garsinusią Lietuvą pasaulyje ir teikusią žmonėms pragyvenimo šaltinį. Nėra normalu, kai ta pati institucija viena ranka saugo gamtą ir prižiūri miškus, kita – pati juos kerta... Kai viena ranka prižiūri statybų plėtrą, kita pati jas vykdo ir finansuoja, o kitos ūkio šakos atstovams liepia iki 73 laipsnių temperatūros „virti mėšlą“!

Dabar jau pasigirsta siūlymų, kad žemės klausimus reikėtų deleguoti naujai susikursiančiai Regionų ministerijai. Tik čia jau iš karto matyti suprantami savivaldos lūkesčiai ir „blizgančiomis akytėmis“ išsirikiavusių nekilnojamo turto projektų vystytojų interesai. Manau, kad neišvengiamai Nacionalinė žemės tarnyba turi sugrįžti Žemės ūkio ministerijos pavaldumo sričiai.

Tikslinga peržiūrėti ir pačios Žemės ūkio ministerijos struktūros aktualumą. Mano kadencijoje nebuvo laiko esminiams restruktūrizavimams, tačiau, artėjant ES pirmininkavimo laikotarpiui, reikia stiprinti šioje srityje tiesiogiai dirbančius padalinius. Reikia gražinti ir ministerijos Protokolo skyrių.

Dar liko neišspręstų klausimų traktorių pardavimo, jų techninių apžiūrų, pagaliau – judėjimo keliais, saugumo salelių, žiedų besaikio plitimo reikaluose. Jau paskaičiuoti įsigyjamų traktorių, kitos žemės ūkio technikos įkainiai ir visiems vienoda kompensavimo tvarka. Tiesa, jau šiandien matome, kad šį sąrašą dar galima būtų išplėsti.

Nedidelis, bet daugeliui labai svarbus akcentas – tai aptarėme ir su Lietuvoje viešėjusiu Komisaru – COVID-19 apribojimų įtaka Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos priemonių įgyvendinimo grafikui. Reikia iki 2025 m. birželio 1 d. pratęsti numatytą projektų įgyvendinimo terminą. Tai galima padaryti iki 2025 m. rugsėjo 1 d.

Mokslo pažanga žemės ūkio srityje, skaitmenizavimas ir inovacijos – ne 100 dienų užduotis. Visi suprantame ir klimato kaitos, ir aplinkosaugos svarbą, gyvybiškai svarbius mokslininkų darbus, studijas turime inicijuoti ir vykdyti patys, o ne naudotis „anglų mokslininkų“ ar kitų šalių autoritetų darbais ir vertimais. Tikiuosi, pavyks išsaugoti mokslo tyrimų laboratoriją Kaune, negalime pamiršti ir kooperacijos vystymo.

Tikiuosi, kad artimiausiu metu sulauksime valdų registro pakeitimo įstatymo projekto, reikia baigti sisteminti ir gyvūnų gerovės reikalavimų klausimus. Viliuosi sulaukti ir besiribojančių žemės sklypų informavimo įstatymo, naminės degtinės dekriminalizavimo įstatymų pataisų, dar laukia ir labai reikalingas visų aptarinėjamas Melioracijos fondo įstatymo projektas. Tikiuosi, sulauksime pritarimo ir mano inicijuotam Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo pakeitimo projektui, kuriuo siekiama žemės ūkio ir maisto ūkio politiką pripažinti viena svarbiausių Lietuvos vidaus politikos nuostatų, užtikrinančių sektoriaus funkcionalumą, tvarų vartotojų aprūpinimą maistu ir nacionalinį saugumą.

Turi keistis ir požiūris į kaime gyvenantį žmogų. Labai tikiuosi, kad ir Žemės ūkio ministerijos pavaldume esančios, ir kitos įstaigos supras bei išlaikys pradėtą kryptį – ne gąsdinti ir bausti, o padėti, patarti, konsultuoti. Tai yra svarbiausias visų mūsų gero darbo rodiklis.

Daug darbo dar laukia pienininkystės sektoriuje. Čia tikriausiai teks, pasiraitojus rankoves, darbuotis keliomis kryptimis. Viena – Pieno įstatymas. Lengva pasakyti, reikia išanalizuoti airišką, ispanišką, austrišką ar Naujosios Zelandijos įstatymo modelius, pasimokyti iš kaimynų lenkų, bet reikia judėti pirmyn.

Šiandien pieno supirkimo kainos auga ir Europos statistikos lentelėse atrodome solidžiai, tačiau reikia siekti supirkimo kainų stabilumo, skaidrumo ir vertinimo.

Kita kryptis – pieno kokybės užtikrinimo būtinybė. Vieni garsiau, kiti puse lūpų kalba, jog trečdalis mūsų pieno neatitinka kokybės reikalavimų, o perdirbėjai dėl to muša kainą. Reikia gerinti mėginių paėmimo kontrolę. Galbūt verta pasvarstyti ir darbus pradėti nuo Alytaus? Nuo „Snaigės“ šaldytuvų?...Fermų robotizacija neišvengiama, tačiau kiekvienas, net ir kelias karvutes laikantis pieno statytojas, privalo turėti šaldytuvą. Lenkijoje jais aprūpina patys kokybe besirūpinantys perdirbėjai, kooperatyvai. Ten ūkininkų pieną vėl ima pilstyti į stiklinius butelius. Taip iš visos gamintojų masės išsiskiria savi ūkininkai. Galbūt ir Aleksoto stiklo fabrikas turėtų pasiūlymų?

Deja, vis dar atviras visiems ūkininkams opus klausimas. Aš turiu omenyje tiesiogines išmokas. Dar 2007 m. ES komisarė Marian Fischer Boel kalbėjo, jog jau 2013-2020 laikotarpiu didžiųjų ES šalių narių tiesioginės išmokos turėjo mažėti, o nuskriaustų – didėti... Buvo manyta, kad apie 2020 metus jos susilygins. Deja, tai ir liko pasvarstymai. Mano šalies ūkininkams nesuprantama, kodėl po daugiau nei 20 metų narystės ES mūsų tiesioginės išmokos yra mažiausios. Nematome tam jokių objektyvių priežasčių. Ši neteisybė turi baigtis.

Netruks ir ateis 2027 m., kuomet Lietuva vėl pirmininkaus ES. Linkiu Lietuvai būti aktyvia lydere, priimant naująją ES Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) programą. Reikia pasiekti atskirų ES šalių BŽŪP programų patvirtinimą.

Nuoširdžiai linkiu žemės ūkio ministrui Ignui Hofmanui didžiausios sėkmės ariant biurokratinę žemės ūkio sektoriaus vagą. Puikus ministerijos darbuotojų kolektyvas pasiruošęs padėti. Kaip galėdamas, iš Seimo Kaimo reikalų komiteto padėsiu ir aš.

P.S.

Kaip jau minėjau, kas bus trečiame laiške – paslaptis. Jį perskaitys tik ministras.

Kazys Starkevičius