Apie moterį, profesionaliai rankose laikančią du ginklus: įstatymą ir šautuvą

„Aš sutikau iš karto, nes buvo nepatirta, neatrasta ir labai viliojo“, – pasakoja Neringa Petrauskienė, moteris, kuriai smalsumas vis dar yra varomoji jėga gyvenime. „Kai tėtis jau tapo tikru medžiotoju, aš eidavau kartu su juo po miškus, į medžiokles. Man visada būdavo smagu dalyvauti medžioklėse. Vos sulaukusi 18 metų iš karto ėjau laikyti medžiotojo egzamino, kad tapčiau medžiotoja ir turėčiau savo ginklą“, – tęsia Neringa, savarankiškai medžiojanti jau 18 metų.

Daugėja medžiojančių moterų

„Kai pradėjau važinėti į šaudymo varžybas, merginų buvo vienetai. Dabar tarp medžiotojų matosi daugiau moterų ir daugiau naujų veidų“, – sako N. Petrauskienė

Žiema ir rudenį Neringa eidavo į medžiokles su varovais, o vasarą – į palaukiminės medžiokles. Tėtis niekada dukros neragino ir nestūmė, bet visada paklausdavo, ar ji nori ir ar gali. Neringa beveik niekada neatsisakė. Ir dabar augindama penkiametį sūnų Adą sako elgsis taip pat. Jis jau dabar žino, kur mama važiuoja ir ramiai išleidžia. Kitų klausimų jam kol kas nekyla.

„Jeigu norės, aš parodysiu, kaip vyksta medžioklė ir, jei jam tai patiks, galės rinktis tokį laisvalaikį, kaip ir aš. Noriu, kad sūnus daug kuo domėtųsi, medžiokle taip pat, bet primygtinai piršti nieko neketinu“, – sako N. Petrauskienė.

Už savo svečius atsakai

N. Petrauskienė medžioja nuo 2004 metų. Ji yra Kėdainių rajono Akademijos medžiotojų būrelio narė. Šis būrelis yra vienas iš seniausių medžiotojų būrelių mūsų rajone. Būrelis su ilgametėmis ir labai giliomis tradicijomis įkurtas daugiau kaip prieš 50 metų. Praeitais metais Neringa yra išrinkta būrelio valdybos nare, yra 7 valdybos nariai atsakingi už būrelio veiklą, organizacinius reikalus, kasdienius rūpesčius ir planus.

„Būrelyje planuojame ir savo biudžetą, ir didesnius darbus. Tenka ir bokštelius remontuoti, ir naujus statyti, nes kitaip negalėtum dalyvauti palaukiminėje medžioklėje. Būrelis yra įsigijęs sodybą, kurią reikia ir remontuoti, ir tvarkyti, tačiau ji reikalinga būrelio nariams“, – pasakoja medžiotoja.

Neringa būrelio valdyboje atsakinga už švenčių ir renginių organizavimą. Akademijos medžiotojų būrelis vienija iki 40 narių, tačiau medžiotojų ratas yra didelis, nes būrelio nariai kviečia ir kitų būrelių narius kartu medžioti. Jei atsiveži svečią į būrelį, asmeniškai už jį ir atsakai.

Medžioklė labai vienija žmones. Atsiranda tema pokalbiui. Bet kur susipažinę medžiotojai domisi vieni kitų pergalėmis, teiraujasi apie medžioklės plotus, būdus, bendrus reikalus, aptaria įmantresnius, patogesnius bokštelius, gyvūnų šėrimą, kur jau kas pastebėjo, pas ką tuščios šėryklos ir kitus svarbius kasdienius darbus.

„Mūsų būrelis nėra labai didelis medžioklės plotais, bet esame tarp didelių miškų masyvų, kurie plyti tarp Dotnuvos ir Krakių ir todėl juose yra gyvūnų įvairovė – elnių, briedžių, tokių, kuriems reikia pereiti į didesnius plotus ir todėl galime medžioti įvairius gyvūnus. Mūsų būrelio ribos atskirtos, mes turime ir miško, ir laukų“, – privalumus vardija N. Petrauskienė.

„Nors kiti būreliai turi didelius masyvus, bet pas mus ir medžiotojų mažiau – tik iki 40. Pirmenybė įstoti į būrelį yra būrelio nario vaikams ir artimiems giminaičiams. Kolektyvas susiformavęs ir jau brandus. Nauji nariai ateina, bet pagrindas – susigyvenę ir sutariantys jo nariai. Mes visi labai daug gražiai tarpusavyje bendraujame“, – sako N. Petrauskienė.

Praeitų metų rugsėjį praūžė Akademijos medžiotojų būrelio šventė, nes dėl pandeminio laikotarpio apribojimų negalėjo jos švęsti. Šventė buvo kruopščiai planuojama ir apie ją galvojama nuo pat ankstyvo pavasario. Būrelis atnaujino savo vėliavą ir logotipą: įrašė 1970 metus, pridėjo ąžuolo lapus taip įprasmindamas 50-ąjį savo jubiliejų. Šventėje dalyvavo daug svečių, aplinkinių būrelių medžiotojai, šventės metu buvo papasakota apie patį būrelį, prisiminta ir jo istorija, netrūko pramogų nei suaugusiems, nei vaikams.

Reikia pabūti varovu

– Ar tu turi ginklą? – paklausiu.

– Taip, – šypteli Neringa. – Mano ginklas seife, mano namuose.

„Viską esu nusipirkusi daug anksčiau. Dar buvo kiek kitokios kainos. Kai nusiperki ginklą, uniformą, kuprinę, batus ir t. t. – kas svarbiausia, tada jau dažnai nereikia atsinaujinti aprangos ar avalynės“, – teigia Neringa.

Kad taptum medžiotoju, pirmiausia turi būti varovu, atlikti praktiką. Tada medžiotojas parašo rekomendaciją ir laikai egzaminą, kuris susideda iš dviejų etapų – teorijos ir praktinio šaudymo.

Kai jau išlaikai teoriją ir šaudymą, tada medžiotojo bilietas praktiškai tavo kišenėje. Dar reikia leidimo ginklui. Tam turi atlikti medicininį patikrinimą.

Ir vis dėlto ne pati gyvūno medžioklė, ne pats šūvis ir trofėjus yra svarbiausia. Pirmiausia, tai gilus gamtos ir jos reiškinių pažinimas, buvimas joje. Medžiotojai žino, kada ir kaip prasideda sezonai, kokie žvėrys kur eina, kas peri, kas suka lizdus.

Medžiotojai preliminariai skaičiuoja sumedžiotus gyvūnus ir teikia duomenis gamtos apsaugai. Iš skaičių matosi, ar yra padidėjimas, ar sumažėjimas.

„Kai padaugėja lapių, sumažėja zuikių. Buvo šernų maro laikas, jie patys iškrito.

O stirnos – elegantiškiausi gyvūnai, gražuolės. Jos gležnos ir gražios. Medžiotojų tikslas – pasigrožėti ir daryti atranką gamtoje.

„Aš asmeniškai stirnų nemedžioju, nebent ji būtų ligota, sužalota ir žinau, kad yra ir kitų medžiotojų, kurie ne visada siekia sumedžioti“, – sako N. Petrauskienė.

Kiekvieno sprendimas – medžioti ar nemedžioti, yra asmeninis reikalas.

,,Pavasario laikotarpiu reikia apsaugoti šerno pateles, jų nemedžioti, nes dar labai jauni šerniukai. Reikia ne tik medžioti, bet ir mokėti pasirūpinti gamta ir ją labai mylėti, kad turėtume žvėrių. Gyvūnai visada migruoja, jie vienoje vietoje negyvena. Kai prasideda medžioklės sezonas, daugiau migruoja, prie migracijos prisideda ir kokie nors technikos darbai, gyvūnai reaguoja į viską, kas nenatūralu. Patinai kvailiausi, kai ruja, jie nereaguoja net į šviesą. Užuodžia, girdi pateles ir eina ieškoti – gamta šaukia“, – sako medžiotoja.

Renka medalius

Daugiau patyręs ir gamtą mylintis medžiotojas gali tapti selekcininku. Tam vėl reikia išsilaikyti egzaminus, kurie jau skirti medžiotojams. Toks medžiotojas gali atskirti, kada kanopinis žvėris jau yra selekcinis ir dėl savo amžiaus bei ligų nebetinkamas vesti naujos vados. Tai matosi pagal ragus, snukį, dantis, susiformuoja tam tikri bruožai, kurie leidžia tai pastebėti ir nustatyti. Tokius gyvūnus, kurie nebegali pratęsti savo rūšies, medžiotojai stengiasi išimti iš gamtos, kad jie nekentėtų ir neplistų ligos, kad būtų kuo mažiau išsigimusių gyvūnų ir atsikurtų pusiausvyra gamtoje.

„Na, o trofėjinis žvėris yra toks, kuris yra tam tikro amžiaus tarp labai perspektyvaus ir senstančio žvėries. Jis pats gražiausias, nes tuo metu turi pačius gražiausius ragus ir, jei pralauki, tarkim, dvejus metus, jie jau nebus tokie gražūs. Už trofėjinius ragius renkami medaliai. Tai tam tikras pasididžiavimas. Kiekvienam medžiotojui norisi sumedžioti tokį žvėrį“, – pasakoja N. Petrauskienė.

Sumedžiotų žvėrių paruošti ragai keliauja vertinimui. Juos tikrina speciali ekspertų komisija, kuri sveria, matuoja pagal rago apimtį, žiūri, kiek išsišakojimų yra, kad nebūtų blankūs, kokia ant rago yra rožė – tai išskirtinis rago individualumas. Rengiamos ir įspūdingesnių trofėjų parodos. Laureatus apdovanoja. Tokius ypatingus ragus verta pasikabinti kaip grožį. Žvėrys ir patys meta ragus, žmonės juos renka, jei suranda, priduoda. Yra įmonės, žmonės, kurie superka ragus, o iš jų gamina įvairius trofėjus: tušinukus, pakabukus ir kitus aksesuarus.

Smagiausia stebėti

Tačiau Neringai gyvūnai natūraliai būnantys gamtoje gražesni.

„Gamtoje gyvūnas atrodo išdidus, pasitikintis, tvirtas, o kai sumedžioji, pamatai, kad jis visai ne toks, kaip atrodė. Esu sumedžiojusi selekcinį ylaragį stirniną, jo ragai buvo tiesūs. Man smagiausia tiesiog sėdėti, žiūrėti ir laukti. Tikrą trofėjinį gyvūną gali pamatyti tik vieną kartą gyvenime. Stirninai patys perspektyviausi būna 5–6 metų, o paskui jie sensta“, – pasakoja N. Petrauskienė.

Neringa sako, kad vasarą įsilipusi į bokštelį turi laiko savo svajonėms, o buvimas gamtoje padeda rasti geriausius sprendimus.

„Viskas gamtoje labai gražu kaip paveiksle, o tai, kas vyksta, tarsi geras teatro spektaklis. Viską matai ir stebi labai atidžiai. Tai matai, kaip prabėga pelytė, tai jau girdi – artinasi lapė. Tai jau paukščiukas sučirena. Skiri gyvūnus iš jų judesio, krebždesio, lapų šnarėjimo. Jei pajauti, kad tolumoje lyg ir artinasi, kai išgirsti, kad trakši, sustingsti taip, kad net pamiršti kvėpuoti, stengiesi pamatyti, kas gi išlįs“, – pasakoja N. Petrauskienė.

Neringa sako, kad 4 valandų gamtoje nė nepajunta. Tik pastebi, kad jau ir prietema.

„Aš visiškai atsijungiu nuo darbo, pamirštu rūpesčius, problemas. Grynas oras, buvimas gamtoje pravėdina galvą, labai palengvėja, o kiek vėliau ten ramiai sau būdama pagalvoju, ką man daryti, kaip spręsti vienas ar kitas situacijas“, – sako N. Petrauskienė.

Delikatesų delikatesas – bebro uodega

Neringa sako mėgstanti žvėrieną. Sumedžioję žvėrį medžiotojai pasitaria, ar nori pasiimti gryną mėsą, ar nori pasigaminti gaminių, pavyzdžiui, dešrų, konservų ar kt. Iš žvėrienos ruošia sriubas, plovus, troškinius ant laužo. Nors yra daug receptų, kaip paruošti žvėrieną, tačiau ją paruošti nėra taip paprasta. Pasak Neringos, reikia atkreipti dėmesį, kad ilgesnis marinavimas žvėrieną tik džiovina.

Būrelio nariai mėgsta gaminti ir dažnai yra verdama sriuba ar gaminamas plovas ant laužo.

„Labai mėgstu žvėrieną, jos skonis specifinis. Man bebro uodega yra kažkas tokio. Juk net ne kiekvienas ją yra ragavęs. Man skanu ir rūkyta, ir kepta. Mes esame ir patys kepę“, – pasakoja Neringa.

Dar medžiotojai patinka keptas stirnos kumpis, šeima turi ir firminį receptą. Tačiau žvėrieną reikia kepti daug ilgiau, todėl reikia labai suplanuoti kada pradėti gaminti.

„Įpjaustome gana tankiai stirnos kumpį ir į tas įpjovas dedame kiaulienos lašinukų. Tada kepame orkaitėje apie penkias valandas, kad būtų minkštas ir sultingas“.

Ypatingi ritualai

Dar Neringai pati gražiausia žvėrių pagerbimo tradicija. Tai visas ritualas. Jau po to, kai žvėrys sumedžioti, visi jie išdėliojami kvadrate tarp eglišakių nuo didžiausio iki mažiausio. Kampuose užkuriami 4 laužai – kelmai su fakelais. Per šią ceremoniją pagerbiami gyvūnai ir pabaigoje nuleidžiama būrelio vėliava.

Dar viena tradicija: kai sumedžioja žvėrį, medžiotojui nuskinama eglės šakelė, kurią jis užsikiša už skrybėlės ar kepurės. Tai reiškia, kad jis yra šios medžioklės karalius.

Sezono ar medžioklės atidaryme iškeliama medžiotojų būrelio vėliava. Tai pagarba būreliui. Pabaigoje nuleidžiama.

Nuo vaikystės įpratusi pati užsidirbti, N. Petrauskienė pasirinko juristės profesiją. Įgijusi aukštąjį išsilavinimą Vytauto Didžiojo universitete, baigusi bakalauro studijas aplinkosaugos srityje, dirbdama Pravieniškių pataisos namuose toliau mokėsi ir baigė magistro studijas teisės srityje. Dabar dirba Kėdainių rajono savivaldybėje, Teisės ir personalo skyriaus vyr. specialiste.

Galima drąsiai sakyti, kad įpratusi medžioklėje sutelkti dėmesį, būti atidi ir jautri, Neringa ir savo darbe yra atsakinga, pareiginga ir labai išlaikyta asmenybė. Geriausias charakterio savybes ji subrandino atsiduodama savo pomėgiui. Niekada nedemonstruodama savo viršenybės ir galios, moteris idealiai valdo du ginklus: įstatymą ir šautuvą. Vienu ji išsprendžia žmogaus problemas, kitu padeda gamtai išlaikyti balansą ir puoselėja šimtametes tradicijas.

– Jeigu ne medžioklė, tuomet kas?

– Mielai galėčiau sėdėti ant kranto, užmesti meškerę ir laukti žuvies.

Jorūnė LIUTKIENĖ / RINKOS AIKŠTĖ

N. Petrauskienės asmeninio archyvo nuotraukos