Apie ožiarūčio sėklas, serbentus ir viržius bei erikus

„Iš botanikos sodo gavau vaistinio ožiarūčio sėklų. Pasėjau, išdygo didelis krūmas. Kuri jo dalis vaistinga ir nuo ko padeda?“

Vaistinis ožiarūtis priklauso alkaloidus kaupiančių augalų grupei. Augalas pasižymi stipriu farmakologiniu poveikiu, todėl pačiam gydytis negalima. Gydyti gali tik specialistas gydytojas, nurodęs konkrečią indikaciją ir dozę.

Ona Ragažinskienė

„Ar dabar galima sodinti spygliuočius?“

Bobų vasara – tinkamas metas ruošti dirvą naujiems spygliuotiems sodo augalams. Mat per metus galima tik du kartus sodinti šiuos augalus: pavasarį ir rudenį iškastus iš medelyno, o išaugintus konteinerius – ir pavasarį, ir vasarą, ir rudenį. Rugsėjo pradžioje, kai geriausias laikas sodinti spygliuočius, mūsų medelyne dirva buvo dar labai sausa, visiškai nesudrėkusi nuo negausaus lietaus, todėl spygliuočių sodmenis – pušaites, eglutes, kadagius ir kt., tikriausiai galėsime iškasti tik rugsėjo pabaigoje, tada ir bus galima sodinti.

Rima Žebrauskaitė

„Kaip paspartinti sumedėjusių bijūnų sėklų dygimą?“

Sumedėjusių bijūnų sėklos sėjamos tik ką surinktos arba per žiemą išlaikytos kontrastingos temperatūros patalpoje – drėgname smėlyje ar tarp susmulkintų kimininių samanų. Šaldytuve (5 ^oC temperatūroje) laikytos sėklos, pasėtos pavasarį, sudygsta tik po metų. Kad paspartintume jų dygimą, sėklas reikia laikyti 60 dienų kintamoje temperatūroje 15–30 ^oC (iki šaknelės pasirodymo), t.y. dieną – 30 ^oC, naktį – 15 ^oC. Pasku 45 dienas – žemoje teigiamoje temperatūroje 1–4 ^oC (augant stiebų ašiai). Po 10–15 dienų šiltnamyje, kuriame palaikoma 16–18 ^oC temperatūra, išdygsta daigai. Taigi procesas tikrai netrumpas ir įveikiamas tik kantriausiųjų.

Gitana Štukėnienė

„Kuo viržiai skiriasi nuo erikų, kaip perkant neapsirikti? Ar skiriasi jų auginimas ir priežiūra?“

Viržiai ir erikos kilę iš skirtingų pasaulio kraštų, tad skiriasi augalų sandara, žydėjimo laikas, auginimo sąlygos, atsparumas žiemos šalčiams. Vienas požymių – žydėjimo metas. Erikos žydi pavasarį, o viržiai – nuo antrosios vasaros pusės iki lapkričio–gruodžio.Viržiai niekada nežydi pavasarį, o erikų gentyje yra išimčių, pavyzdžiui, padrikoji (Erica vagans), tyrulinė (E. tetralix) ir kai kuruios erikų veislės gali žydėti ir rudenį. Tad dėmesį atkreipkime į lapelius: erikų lapeliai išsidėsto menturiu po keturis (tris), šakelė atrodo papurusi, o viržių – priešiniai smulkučiai žvyniški lapeliai sudėti taip, kad šakelė primena eglutę. Be to, kai kurias šalčiui jautresnes erikų rūšis ir veisles patartina auginti tik oranžerijose, žiemos soduose, o į kiemą išnešti tik vasarą. Labai dažnai erikos rudenį parduodamos vietoj viržių. Tačiau reikia remtis pateiktu aprašymu ir neapsigauti, nes atvežtinės erikos žiemą tikrai žus.

Erikos mėgsta drėgnesnį nei viržiai, netgi šlapoką gruntą. Gali augti saulėtoje vietoje, tik reikia prižiūrėti, kad neperdžiūtų. Taip pat neblogai auga ir ažūriniame, mažame šešėlyje. Tiesa, žiemojančios rūšys ir veislės gali nukentėti nuo graužikų – jie apgraužia senesnes storesnes šakeles po sniegu, tuomet augalas gali žūti. Tad verta padėti nuodų graužikams.

Erikų ir viržių auginimas šiek tiek panašus. Erikos ir viržiai, kaip ir kiti erikinių šeimos atstovai, mėgsta rūgštų dirvožemį (rūgščias durpes, smėlį). Viržiams svarbu parinkti saulėtą vietą. Sodinami tiek pavasarį, tiek rudenį, o iš vazonėlių galima net vasara. Svarbiausia – palaistyti ir sodinti nekarštą dieną arba vėsų rytą ar vakarą. Tręšiami tomis pačiomis trąšomis, kaip ir rododendrai pavasarį. Nužydėjusius erikas ir viržius reikia karpyti. Rudenį viržių kartais galima ir nespėti nukirpti, nes dažnai užsninga dar žydinčius, tad genėkime anksti pavasarį. Reikėtų nepamiršti, kad jie auga ir plečiasi, gali užgulti vieni kitus, ypač jei šalia auga skirtingų aukščių augalai. Žiemą sniego aplankstytas šakeles nukirpkite. Galima mulčiuoti spygliuočių mulčiu ar durpėmis.

Jolanta Šabūnaitė

„Kaip išauginti kamieninius serbentus? Kokias veisles galima skiepyti?“

Kamieniniai serbentai išauginami skiepijant į auksuotojo serbento (Ribes aureum Pursh.) atmainą ‘Brecht‘, leidžiančią ilgus, iki 1,5 m aukščio, tiesius stiebus. Mūsų medelyne skiepijami žiemą (tuomet anksčiau pradeda derėti) sudūrimo būdu į pieštuko storio (skiepijimo vietoje 3–7 mm skersmuo) poskiepius 80 cm aukštyje. Poskiepiai dauginami sumedėjusiais auginiais pavasarį atskirame medelyno plote. Auksuotasis serbentas ‘Brecht‘ pasižymi atsparumu šalčiui, sausrai ir neleidžia atžalų, todėl yra labai tinkamas poskiepis kamieniniams serbentams. Kamieniniai medeliai išauga nuo 1 iki 1,5 m aukščio, nelygu pasirinkta veislė. Jų ilgamžiškumas siekia nuo 12 iki 18 metų. Tačiau iš tikrųjų verta auginti iki 10 metų, nes keičiasi veislės, atsiranda vis naujų galimybių. Dauguma augalų pradeda derėti jau pirmaisiais metais, o vėliau derlingumas gali siekti iki 3–5 kg iš vieno medelio. Gražiausioje sode vietoje galima sodinti nemažai kamieninių serbentų: ‘Jadrionaja‘ – juodieji serbentai stambiomis ir skaniomis uogomis, ‘Detvan‘ – raudonieji serbentai ypač ilgomis kekėmis, ‘Verti – žalieji serbentai saldžiomis uogomis, išvesta įvairių auksuotųjų serbentų veislių.

Romas Vrublevskis

„Šiemet pirmą kartą užsiauginau uoginių dumplūnių. Kuo vertingos jų uogos, kada rinkti derlių ir kaip laikyti vaisius?“

Uoginės dumplūnės: plaukuotoji (Physalis pubescens L.) ir peruvinė (Ph. peruviana L.) išaugina smulkius vaisius – uogas, sveriančias apie 3–9 g. Juose gausu sausųjų medžiagų (15–20 proc.), cukrų ir organinių rūgščių, gerinančių skonį. Uoginių dumplūnių vaisiai yra puikus provitamino A, C, B grupės vitaminų, fosforo ir geležies šaltinis. Juose, palyginti su kitais vaisiais, susikaupia dideli baltymų ir pektinų kiekiai, gausu β–karoteno (tokoferolių), flavonoidų ir fenolinių junginių, pasižyminčių antioksidaciniu poveikiu.

Ir peruvinių, ir plaukuotųjų dumplūnių uogoms nokstant taurelės neatsiskiria, todėl uoginių dumplūnių vaisius nuolat gaubia kartus ir nevalgomas apvalkėlis, saugantis nuo kenkėjų ar ligų ir nepageidaujamų oro sąlygų.

Vaisiai renkami vienodai sunokę, kas 2–3 savaites. Ilgiau laikyti geriausia juos skinti nesunokusius į nedideles medines ar plastikines dėžutes (iki 3 kg svorio) ir laikyti sausoje, vėsioje patalpoje,1–4 ^oC temperatūroje. Tokiomis sąlygomis vaisiai išsilaikys visą žiemą, o kambario temperatūroje – iki gruodžio. Sunokę vaisiai laikosi trumpiau, 1–4 ^oC temperatūroje, apie 1–2 mėnesius. Kad greičiau sunoktų, juos patartina palaikyti 25 ^oC temperatūroje. Kartkartėmis peržiūrėkite, kaip dėžutėse laikosi dumplūnės, prinokusias suvartokite, o pradėjusias gesti išrinkite ir išmeskite. Nedidelės šalnos nepavojingos, bet prieš rudenines reikia suspėti nuskinti, nes pašalę vaisiai praranda savo vertę, jų negalima ilgai laikyti.

Vėlyvą rudenį gėlynuose iš tolo akį traukia ir oranžinio raudonio, ypač dekoratyvios ir originalios, paprastosios dumplūnės (Physalis alkekengi L. var. franchetii (Mast.) Makino). Jų apyvaisių „širdyse“ yra po ryškiai oranžiniai raudoną, vyšnios dydžio uogą. Laiku nuskintos dumplūnių „širdys“ gražiai sudžiūva ir daug metų nekeičia nei formos, nei spalvos.

Ryškūs uogų taurėlapiai nuodingi, bet uogos prinokusios valgomos ir visai gardžios, turi visoms dumplūnėms būdingą aitroką prieskonį. Deja, galima paskanauti tik po kelias prisirpusias uogytes, ne daugiau, nes gali sudirginti skrandį, o žalios uogos, turinčios alkaloidų, yra nuodingos, jas vartoti maistui draudžiama.

Nijolė Maročkienė

Atsakymus užrašė Rūta ANTANAITIENĖ

„Rasos" visada laukia Jūsų klausimų, todėl leidinyje tam paskyrėme net atskirą skiltį. Rašykite mums ir mes Jums skubiai padėsime. Patogiausiai tai padaryti el. paštu rasos@ukininkopatarejas.lt arba paprastu paštu: Gedimino 27, 44319 Kaunas.

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.