Apie pieno savikainą – iš abiejų stiklinės pusių

Pigus pienas turi didelę kainą

„Rokiškio sūrio“ direktoriaus Daliaus Trumpos argumentas buvo sunkiai nuginčijamas: perdirbėjas taip pat negali už sūrį, sviestą ar išrūgų miltelius pasiimti tokios kainos, kokios užsimano. Kainą diktuoja rinka, todėl įmonė turi dirbti kuo efektyviau ir gaminti tokį produktą, už kurį rinkoje galima gauti didžiausią įmanomą kainą. Kitaip tariant, stebuklingos kainos nėra – nei ūkininkui, nei perdirbėjui. O pasak „Vilvi Group“ generalinio direktoriaus Gintaro Bertašiaus, savikainą būtina ne spėlioti, o labai tiksliai skaičiuoti, įvertinant ir amortizaciją bei kitas dažnai primirštamas sąnaudas. Tai racionalus verslo argumentas.

Čia ir atsiveria sena Lietuvos pieno sektoriaus žaizda. Vienoje stalo pusėje – perdirbėjų argumentai apie pasaulines rinkas, eksporto kainas, konkurencingumą, efektyvumą ir savikainą. Kitoje – karvės, kurių neišjungsi kaip nuostolingos gamybos linijos, milijoninės investicijos į fermas ir melžimo įrangą bei ūkininkų šeimos, kurioms sprendimas pasitraukti iš pienininkystės dažnai reiškia ne vienos veiklos, o viso gyvenimo būdo pabaigą. Todėl LPGA tarybos posėdyje ginčas iš esmės vyko ne vien dėl kelių centų už pieno kilogramą. Buvo kalbama apie tai, kam pieno grandinėje tenka rizika, kas turi didžiausią derybinę galią ir kiek dar ūkių Lietuva gali prarasti, kol pagaliau pripažinsime, kad pigus pienas turi labai didelę kainą.

Situaciją Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) pieno rinkose apžvelgęs LPGA prezidentas Jonas Vilionis, kuris yra ir Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas, kartojo tą patį – šiandien pats aktualiausias klausimas yra pieno kaina. Ne mažiau svarbu ir tai, kiek pieno Lietuvoje bus gaminama, kokia apskritai šio sektoriaus ateitis.

„Todėl ir norėjome, kad čia atvažiuotų mūsų pieno perdirbėjai ir pasakytų, kaip toliau gyvensime: ar jiems lietuviško pieno reikia, ar nereikia, kokią jie mato perspektyvą. Lietuvoje pieno supirkimo kaina šiemet smarkiai krito ir yra vos ne mažiausia ES. Ir kitokių bėdų ūkininkams nemažėja – aplinkosaugos ir klimato reikalavimai, brangūs degalai, trąšos, kylantis darbo užmokestis. Mes jau nebesutelpame į tokią pieno kainą, ji nebepadengia visų augančių sąnaudų“, – kalbėjo J. Vilionis.

LPGA prezidento teigimu, pienas yra baltasis auksas. Visi puikiai žino, kiek ekonominės veiklos jis sukuria. Viskas prasideda nuo pieno gamintojo, o toliau eina logistika, perdirbimas, prekyba, paslaugos, darbo vietos ir mokesčiai. Visa ši grandinė kuria pajamas ne tik ūkininkui, perdirbėjui, bet ir valstybei. Todėl turime suprasti: praradę pieno gamintoją, prarandame ne tik karves ir fermą – silpniname visą ekonominę grandinę.

„Todėl mums reikia kalbėti ne vien apie pieno kainą. Turime kalbėti ir apie žmones kaime, apie jaunus ūkininkus, apie darbuotojus, apie tai, kas po dešimties ar dvidešimties metų dirbs fermose. Jau šiandien daugeliui ūkių sunku surasti darbuotojų. Darbo jėgos iš užsienio klausimas irgi tampa vis aktualesnis. Vienų profesijų darbuotojus atsivežti lengviau, kitų – sudėtingiau, yra migracijos reikalavimai ir ribojimai. Tačiau pieno ūkiui reikia ne vien aukštos kvalifikacijos specialistų. Reikia žmonių, kurie kiekvieną dieną dirbtų fermoje, prižiūrėtų gyvulius, melžtų karves. Jeigu tokių žmonių nebus, vien naujos technologijos visų problemų neišspręs“, – teigė J. Vilionis.

Nebeliks kooperatyvų – žlugs šeimos ūkiai

Posėdyje nemažai diskutuota apie situaciją pieno ūkių kooperatyvuose ir už žalią pieną kooperatyvams mokamą kainą. Kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė Juratė Dovydėnienė, kalbėdama apie pieno supirkimą, apgailestavo: „Kokį kainų skirtumą turėjome, tokį ir tebeturime, nors kalbame apie tuos pačius pieno kiekius. Mūsų pienas yra lengvai ignoruojamas, deklaruojant, kad reikalinga kokybė, tačiau, pasiūlę kokybišką pieną, mes vis tiek nesulaukiame tokių pačių kainų pasiūlymų. Toliau mažėja ūkių skaičius. Pieno supirkimo punktai uždaromi, perdirbimo įmonės atsisako smulkiųjų ūkių. Tokie ūkiai turi eiti į kooperatyvus, jeigu tame krašte jų dar yra. Jeigu kooperatyvų nėra, iš esmės ūkiui belieka užsidaryti.“

„Pieno putos“ vadovė taip pat pastebėjo, kad jau du mėnesius yra kainų pokytis į viršų. Ar tai yra gera žinia? Lyg ir turėtų būti gera, bet viską suvalgė degalai ir visa kita.

„Puikiai suprantame, kad mūsų Vyriausybės ir valstybės deklaruojamas siekis yra išlaikyti gyvybingą kaimą ir šeimos ūkius. Vėlgi supraskime visi teisingai – nekalbu apie vieną ar dvi karves, kalbu apie šeimos ūkius. Deklaruojama, kad norima juos išlaikyti. Tačiau realiai mes tikrai visiškai nejaučiame nei pagalbos, nei paramos. Yra noras situaciją suvaldyti įstatymu. Aš tikiu, kad perdirbimo įmonės mato, jog su tuo įstatymu yra blogai, ir tikiu, kad taip iš tiesų yra, nes ir mes matome, kad iš tikrųjų yra blogai. Su įstatymu tikrai reikia labai rimtai padirbėti. Turbūt tam, kad būtų galima sureguliuoti santykius laisvojoje rinkoje, šitoje vietoje reikia truputėlį nestandartinio mąstymo“, – kalbėjo J. Dovydėnienė.

Žemės ūkio kooperatyvo „Rešketėnai“ valdybos pirmininkas Algirdas Leščiauskas pasakojo: „Mus kartais pavadina „sanitarais“, nes mes surenkame pieną iš tų ūkių, kurių kiti nebenori. Atvažiuojame pas ūkininką, turintį penkias ar dešimt karvių, surenkame ir tuos nedidelius pieno kiekius. Turime ūkininkų, iš kurių paimame ir po 4 t. O sąnaudos yra labai didelės.“

Posėdžio dalyviai diskutavo ir apie tai, kad ūkių mažėjimui labai didelę įtaką turi ūkininkų amžius. Šeimos sensta, žmonės dar laiko gyvulius, laiko karves, bet jaunimą pritraukti labai sunku. Jauni žmonės į tuos ūkius jau žiūri kitaip.

J. Dovydėnienė sakė, kad tikrai yra pavyzdžių, kai jauni žmonės perima ūkius, bet kiek jų perima ir kiek pasitraukia – skirtumas didžiulis.

Šilutės krašto ūkininkų sąjungos (ŠKŪS) pirmininkas Vaidas Vedeikis domėjosi, koks karvių skaičius turi būti laikomas normaliu šeimos ūkiui, pvz., Šilutės arba Šilalės r., kur vyrauja pienininkystės ūkiai? Jis patikslino, kad negalima visai Lietuvai nustatyti vieno skaičiaus.

„Šilutėje visai kitos sąlygos. Ūkis gali turėti 30–35 karves, savo žemę, pašarų bazę ir iš to gyventi. Bet jeigu tu nori kalbėti apie plėtrą, apie ateitį, apie investicijas, tada su tavimi jau beveik niekas nekalba. Bankai nekalba. Pieno perdirbimo įmonei tu esi smulkus, jai esi neparankus ir ji tavęs nenori. Ir ką tada žmogui daryti?“ – klausė V. Vedeikis. Jo teigimu, yra žmonių, kurie turi kur plėstis, turi tam galimybių. Bet jiems tiesiog užtrenkiamos durys.

„Ir vėlgi mes manome, kad labai didelę įtaką žmogaus apsisprendimui – ūkininkauti ar nebeūkininkauti – turi tai, kad Lietuvoje nėra normalios, ilgalaikės pieno sektoriaus strategijos, – piktinosi J. Dovydėnienė. – Su kiekvieno naujo politiko ar ministro atėjimu ta strategija keičiasi. Buvo metas, kai buvo kalbama, kad smulkus ūkis – penkios karvės. Po to jau kalbėjome apie 20 karvių. Paskui sakė – reikia užaugti iki 50. Dabar pasirodo, kad ir 100 karvių kai kam jau nėra pakankamas ar perspektyvus skaičius.“

Į vieną kaimą – 5 ar 6 pieno supirkėjai!

Kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ vadovė Aistė Sabaliauskaitė stebėjosi: „Bet kažkaip visi pamirštame paminėti, kad į vieną kaimą suvažiuoja penki ar šeši pieno supirkėjai. Tai kodėl? Jeigu norime stiprinti kooperaciją ir pačius kooperatyvus, tai gal jau laikas kooperatyvams susivienyti, gal laikas tarpusavyje pasidalyti tam tikromis zonomis? Surinkti pieną kainuoja visiems. Mūsų ūkiai lygiai taip pat veža pieną į perdirbimo įmones. Visos šios sąnaudos vienaip ar kitaip atsispindi galutinėje pieno kainoje.“

Telšių r. ūkininkė Zita Dargienė pateikė kitų problemų. „Ūkininkai įsirengė mėšlo aikšteles, pasistatė srutų rezervuarus ir t. t. Tie ūkiai ir išliko iki šios dienos. Dabar atėjo laikas, kai nuo tų mėšlo aikštelių šie ūkiai turi pereiti į kitą lygį – į robotizaciją. Jeigu jie nepereis, tai ir viskas. Bus tas pats, kaip buvo su tais, kurie nuo bidonėlių neperėjo į kitą lygį. Jeigu dabar nepereis į robotizaciją, jie paprasčiausiai susinaikins. Vienas posėdžio dalyvis kėlė klausimą, kiek turi būti karvių, koks apskritai turi būti tas ūkis. Jeigu kas nors stato fermą su dviem robotais, jam jau sako: „Baik tu juokus, per mažas ūkis, neišgyvensi. Mažiausiai keturi robotai turi būti.“ Dabar žiūriu: pardavus galviją, 1 kg mėsos kainuoja maždaug tiek pat, kiek 1 l dyzelino. Todėl turi būti strategija, turi būti galvojama į priekį“, – piktinosi Z. Dargienė.

„Pieno centro“ direktorius Egidijus Simonis sakė: „Dabar kalbame apie strategijas. Aš kalbu apie tai, kokia apskritai turėtų būti mūsų agropolitika. Mūsų iniciatyva kartu su žemdirbių organizacijomis ir kooperatyvais buvo sukurta pieno sektoriaus strategija. Pirmą kartą ji buvo parengta, rodos, 2015 m. Visi ją pasirašėme, tačiau pasikeitė ministrai – ir viskas nutilo. Tada 2019 m. vėl inicijavome tokios strategijos rengimą. Norėjome apsibrėžti, ko siekiame, ko norime, kiek Lietuvoje turi būti karvių, kaip turi atrodyti mūsų ūkiai, kokio dydžio jie turėtų būti, kiek pieno turėtume perdirbti, kiek jo parduoti ir kaip parduoti, kad visiems būtų gerai. Ir vėl ta strategija buvo užmiršta.“

Perdirbėjai taip pat turi skaičiuoti

„Rokiškio sūrio“ direktorius D. Trumpa retoriškai klausė, ką daryti, kad gautume didesnę kainą už pieną? „Man kyla toks pat klausimas – ką daryti, kad gautume didesnę kainą už sūrį, sviestą ar išrūgų produktus? Iš principo, kai mes savo įmonėje sau iškėlėme šitą klausimą, atsakymas buvo toks: reikia dirbti kuo efektyviau ir gaminti tokį produktą, kad už jį galėtum gauti įmanomai didžiausią kainą. Jeigu dirbi efektyviai, dirbsi pelningiau už savo konkurentus ir visus kitus. Bet kaip galima gauti didesnę kainą, negu tuo metu yra rinkoje, aš neįsivaizduoju. Nesvarbu, ar kalbame apie sūrį, sviestą, ar išrūgų miltelius. Tai yra daugiau ar mažiau biržiniai, standartizuoti produktai, kuriuos pirkėjas gali nusipirkti Lietuvoje, Latvijoje, Nyderlanduose, Airijoje ar kur tik nori. Todėl gauti didesnę kainą, negu tuo metu yra rinkoje, mano supratimu, neįmanoma. Turi su ta rinkos kaina dirbti taip, kad tau būtų kiek įmanoma geriau, tai yra – kad uždirbtum kuo didesnį pelną“, – aiškino D. Trumpa.

Į Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininko Gedo Špakausko klausimą, kodėl, pvz., olandams už pieno žaliavą mokama gerokai daugiau, D. Trumpa sakė, kad Nyderlandai turi maždaug trečdaliu mažiau žemės nei Lietuva, bet pagamina kelis kartus daugiau pieno – apie 12 mln. t. Jo teigimu, mažesnėje teritorijoje pagaminama gerokai daugiau pieno, todėl svarbūs tampa ir kiti veiksniai – pieno surinkimas, logistikos kaštai, gamybos koncentracija, infrastruktūra ir kt.

„Mums pieno supirkimo kainos padidinimas 1 ct kainuoja apie 6 mln. Eur per metus. Mes superkame apie 600 tūkst. t pieno – labai paprasta suskaičiuoti. Vadinasi, jeigu būtume už pieną mokėję 3 ct už 1 kg daugiau, įmonės pelnas būtų lygus nuliui. O nulis pelno reiškia nulį investicijų ateinantiems metams. Ir po trejų metų jau balansuotume ties užsidarymo riba. Aš nemanau, kad jūs, ūkininkai, būtumėte žymiai laimingesni, jeigu gautumėte tais 3 ct daugiau. Galbūt būtumėte šiek tiek laimingesni, bet nemanau, kad labai smarkiai, nes neliktų kam pieną parduoti“, – teigė „Rokiškio sūrio“ direktorius.

Jam antrino „Vilvi Group“ vadovas G. Bertašius: „Aš jau 30 metų užsiimu savikaina, jos nagrinėjimu. Šiandien galiu pasakyti, kad savikaina pas mus yra vienas svarbiausių dalykų. Reikia žinoti, kiek iš tikrųjų kainuoja pagaminti produkciją, iš ko ta savikaina susideda – ar tai būtų amortizacija, ar kitos sąnaudos, ir taip toliau. Tiek mūsų įmonėse, tiek pieno gamintojų ūkiuose labai daug kas priklauso nuo to, kokią savikainą sugebame pasiekti. Mes ir patys, gamindami sūrį, prie tos pačios sūrio pardavimo kainos galime turėti visiškai skirtingą rezultatą. Savikainos skirtumas gali siekti turbūt net iki 20 proc. Ir čia yra labai svarbus momentas.“

G. Bertašius sakė manantis, kad ne kiekvienas ūkis, turintis kad ir 50 karvių, pats iki galo žino, kur reikėtų labiausiai atkreipti dėmesį ir kur dar galima sumažinti sąnaudas. Pasak jo, čia turbūt galėtų atsirasti ir tam tikra konsultavimo sistema – specialistai galėtų atvažiuoti į ūkį, pasižiūrėti, įvertinti, kaip optimizuoti kaštus ir ką būtų galima padaryti kitaip.

Veislininkystė ir valdžios parama?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. spalio 6 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.​​​​​​​​​​​​​​