Apie pupeles, vaiskrūmius, ramunėles ir rododendrus

„Kaip ir kada geriausia dauginti viržius, kaip juos auginti?“

Viržius (Calluna) geriausia dauginti sumedėjusiais auginiais anksti pavasarį, o liepos–rugpjūčio ar rugsėjo mėn. – žaliaisiais, pusiau sumedėjusiais ir sumedėjusiais auginiais dauginimo dėžėje ar inspekte. Substrato apatinis sluoksnis ruošiamas iš rūgščių aukštapelkių durpių, tręštų lėtai tirpstančiomis kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais, o viršutinis gali būti iš perlito (7 cm) arba upės smėlio (5 cm). Patartina naudoti hormoninius šaknijimosi preparatus, pavyzdžiui, „Pokon“. Auginius šaknydinant dirbtinio rūko aplinkoje, jie įsišaknija greičiau, per 3–4 savaites. Įsišakniję auginiai su dėžutėmis laikomi per žiemą nešildomame šiltnamyje ar inspekte. Žiemai pridengiama eglių šakomis. Pavasarį sodinami į vazonėlius su rūgščiu durpių substratu.

Taip pat viržius galima dauginti atlankomis toje vietoje, kurioje auga. Prie žemės esančias šakeles reikia apiberti rūgščiomis durpėmis. Naujus padaugintus augalėlius nuo pagrindinio bus galima atskirti kitą pavasarį. Nuskintus atsišakojusius šoninius ūglius, išleidusius šakneles, patartina pasodinti į rūgščias durpes.

Viržiai sodinami pavasarį arba rugsėjį atvirose saulėtose vietose į gerai drenuotą, humusingą, rūgštų dirvožemį. Jei žemė lengva, kompostinė, patartina įmaišyti aukštapelkių durpių (1:1). Jei dirvožemis kalkingas, tuomet jiems sodinti reikia iškasti 30 cm gylio (giliau nereikia, nes šaknys paviršinės) ir 30–40 cm pločio duobes, jas priberti rūgščių aukštapelkių durpių, įmaišyti nešviežių pušų spyglių ar smulkių nukritusių šakelių bei ilgalaikių trąšų.

Vasarą, kai žemė visiškai išdžiūsta, per sausras reikia laistyti minkštu vandeniu, tačiau vengti perlaistyti, nes dėl per didelės drėgmės viržiai gali nukentėti nuo grybinių ligų. Tręšiami kompleksinėmis trąšomis, skirtomis viržiams ar rododendrams. Augalus kasmet naudinga mulčiuoti aukštapelkių durpėmis. Viržius reikia apgenėti ankstyvą pavasarį, balandį, prieš prasidedant augalų vegetacijai. Gresiant didesniems šalčiams retesnes įvežtines veisles reikia pridengti eglių šakomis.

Petras Basalykas

„Ar reikia tręšti žydinčius rododendrus ir ar nuskabyti nužydėjusius jų žiedus?“

Žydinčių rododendrų tręšti nereikia. Tręšiama du kartus – anksti pavasarį (kovo–balandžio mėn.) ir po augalų žydėjimo, iki birželio pabaigos. Jei rododendrai auga vešliai, antrą kartą vasarą tręšti nebūtina, pakanka tik pavasarį.

Trąšų normos pavasarį: 1 m aukščio augalui ar 1 kv. m plote sunaudojama 20 g superfosfato, 20 g kalio sulfato ir 40 g amonio sulfato. Tręšimas po žydėjimo: 1 m aukščio augalui ar 1 kv. m plote sunaudojama 10 g superfosfato, 10 g kalio sulfato ir 20 g amonio sulfato.

Rododendrus galima tręšti ir specialiomis trąšomis, skirtomis rododendrams ir azalijoms. Tręšimo instrukcijos nurodytos ant trąšų pakuočių.

Jei nerinksite rododendrų sėklų, lengvai nuskinamus peržydėjusius žiedus nuskabykite, kad jie neimtų maisto medžiagų, skirtų sėkloms nokinti. Taip maisto medžiagos bus naudojamos tik žiediniams pumpurams, kurie žydės kitais metais. Be to, nuskabius peržydėjusį žiedyną, nubunda šoniniai pumpurai, dėl to išauga 2–3 nauji ūgliai ir formuojasi tankus krūmas. Smulkių rododendrų žiedelių skabyti nebūtina, nes nauji ūgliai juos lengvai praauga.

Valerija Baronienė

„Kaip ir kada geriau pradėti dauginti tujas šakelėmis?“

Tujos gerai šaknijasi, kai ūglelius skiname ankstyvą pavasarį, nuo pumpurų brinkimo iki skleidimosi pradžios. Augalams augant nuskintos gyvašakės šaknijasi prasčiausiai, nustojus augti ir ūgliams pradėjus medėti prigijimas vėl pagerėja. Ypač gerai šaknijasi iš daugiamečių šakų vasarą paruoštos sumedėjusios tujų gyvašakės. Taigi geriausias laikas ruošti sumedėjusias tujų gyvašakes – kovo–balandžio vidurys ir birželio vidurys–liepos trečia dekada. Nelygu oro sąlygos, tas laikas gali porą savaičių svyruoti į vieną ar kitą pusę. Nuo tujų dažniausiai skinamos didesnės 2–4 metų ar vyresnės šakos, labai retai – vienmečiai ūgliai.

Tinkamas nuskintas ūglis lenkiamas nelūžta, o atleistas spyruokliuoja, jo apačia šiek tiek parudusi, nedaug sumedėjusi. Jie gali turėti nedidelę antrų metų ūglio dalį, vadinamą pėdele. Jei nestipriai sulenktas ūglis lūžta, jis per žalias – netinkamas. Ūglius geriausia kirpti anksti ryte, paskui iki pietų sukarpyti ir pasodinti dauginti arba nukirptais galais pamerkti į vandenį iki kito ryto. Tujoms dauginti tinkamiausios 5–10 cm ilgio gyvašakės.

Tujas gyvašakėmis (auginiais) derėtų dauginti nuo tiesioginės saulės spindulių apsaugotame šiltnamyje, kur įrengta dirbtinio rūko sistema, nes sėkmingam įsišaknijimui reikalinga 90–95 proc. santykinė oro ir 60–65 proc. substrato drėgmė bei 20–30 ⁰C oro temperatūra. Šiltnamyje tujų gyvašakes patartina įšaknydinti stelažuose (substrato sluoksnis – 20–30 cm), po kuriais įrengti šildymo vamzdžiai. Tuomet nukritus temperatūrai bus galima išlaikyti optimalią grunto temperatūrą.

Gyvašakes galima įšaknydinti ir šiltnamio lysvėse, taip pat pritemdytuose inspektuose, o dauginant nedaug augalų – įsirengti dauginimo dėžes, lengvai uždengiamas ar pernešamas į kitą vietą.

Rima Žebrauskaitė

„Kaip auginti vaistines ramunėles?“

Vaistinės ramunės (Matricaria recutita L.) gerai auga ir dera tik šviesioje, saulėtoje vietoje.

Mėgsta įdirbtas derlingas lengvo priemolio ar priesmėlio dirvas. Prieš sėją būtina išnaikinti daugiametes piktžoles. Geriausia sėti po mėšlu tręštų daržovių arba prieš sėją dirvą patręšti kompleksinėmis trąšomis (30 g/kv. m). Sėjama pavasarį, kai dirva įšyla, – balandžio pabaigoje–gegužę. Sėklos pradeda dygti esant 6 ^oC šilumos. Optimali dygimo temperatūra – 20–30 ^oC.

Auginant nedaug savo darže, sėjama 30 cm tarpueiliais, o didesniuose plotuose – 50–60 cm tarpueiliais. 10 kv. m apsėti reikia apie 3 g sėklos. Kadangi jos labai smulkios, prieš sėją patartina sumaišyti su smėliu santykiu 1:5, kad tolygiai pasisėtų. Pasėjus sėklos neužžeriamos, o tik privoluojamos. Kadangi vaistinių ramunių vegetacija trunka trumpai – 60 dienų, pasėjus gegužę antrą kartą jas dar galima sėti birželį. Vaistinės ramunės pasisėja savaime ir todėl toje pačioje vietoje gali augti 2–3 metus. Antraisiais metais sėti nereikia, tik svarbu purenti tarpueilius ir ravėti.

Pražydus pirmiesiems graižams (žiedams), pradedama juos rinkti. Vidutiniškai iš 10 kv. m galima surinkti 1 kg išdžiovintos žaliavos.

Edita Dambrauskienė

„Auginu juodųjų serbentų vaiskrūmių. Tačiau ant kai kurių krūmų auga labai retos kekės. Kodėl?“

Kai kuriems juodiesiems serbentams reikalingas kryžminis apdulkinimas. Tokie serbentai žydi įprastai, bet uogų būna mažai, ypač tada, kai sode neskraido bitės, o kitų serbentų krūmai auga ir žydi toliau. Prie tokių serbentų reikėtų pasodinti kitų veislių krūmų, sode laikyti bičių.

Kartais juodųjų serbentų krūmus pažeidžia voratinklinės erkutės arba jie pasensta, tuomet reikia genėti – išpjauti senas šakas ir krūmus atnaujinti.

Jeigu serbentų jau neverta genėti, tuomet šį pavasarį įsigykite ir sodinkite rekomenduojamų veislių sodinukų: ‘Beloruskaja Sladkaja‘, ‘Gojai‘, ‘Almiai‘, ‘Senjorai, ‘Smaliai‘, ‘Vyčiai‘, ‘Gagatai‘, ‘Minaj Šmyriov‘, ‘Pilėnai‘, ‘Ben Nevis‘, ‘Lentiaj‘, ‘Tauriai‘ ir kt.

Česlovas Paulauskas

„Tebeturiu 5 metų senumo daržo pupelių. Ar jos tiks sėklai? Pernai pupeles auginau drėgnoje ir sunkesnės mechaninės sudėties dirvoje. Derliaus negavau. Norėčiau sužinoti, kokią dirvą jos mėgsta?“

Pupelės tiks sėklai, nes jos būna daigios 7–9 metus, bet jų daigumas gali siekti tik apie 30 proc., todėl sėkite tankiau.

Pupelės yra šilumamėgiai augalai, tad joms reikia saulėtos, šiltos vietos. Jos mėgsta lengvą ir vidutinio lengvumo gerai įdirbtą purią dirvą. Jos auginamos po mėšlu tręštų šakniavaisinių daržovių. Pupelių nepatartina auginti sunkiose ir drėgnose dirvose.

Onute Bundinienė

„Rasos" visada laukia Jūsų klausimų, todėl leidinyje tam paskyrėme net atskirą skiltį. Rašykite mums ir mes Jums skubiai padėsime. Patogiausiai tai padaryti el. paštu rasos@ukininkopatarejas.lt arba paprastu paštu: Gedimino 27, 44319 Kaunas.

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.