Aprūpinimas maistu – pagrindinė Lietuvos žemės ūkio užduotis

Trumpųjų grandinių reikšmė

Ministru A. Palionis dirba jau beveik dvi savaites, o darbas darbą veja. Prieš akis – naujojo kitų metų valstybės biudžeto svarstymas. Seimas ir Vyriausybė tvirtins trejų metų biudžetą – iki 2028-ųjų imtinai. Keičiasi naujas finansinis laikotarpis ir jo principai, tad iššūkių, pasak ministro, yra labai daug.

„Turėtume pasidžiaugti 19-osios ir 20-osios Vyriausybių programa. Seime svarstėme, kad žemės ūkis yra strateginę reikšmę turinti šaka, dėl to mūsų požiūris į ją labai rimtas. Puikiai prisimenu, nes ir tuomet buvau ministras, kas nutiko prasidėjus COVID-19 pandemijai. Kai užsidarė visos sienos, per naktį sutrūkinėjo ilgosios tiekimo grandinės! Tai truko, kol atsivėrė žalieji koridoriai, bet dabar vėl viskas būtų panašiai, tik – dar sudėtingiau“, – pabrėžė A. Palionis. Jo teigimu, dabar situacija, politine prasme, gali keistis dar kardinaliau – kiekviena šalis norės maistu aprūpinti savo kariuomenes, savo gyventojus. Todėl Lietuva žvalgosi, kaip elgiasi kitos Europos Sąjungos (ES) valstybės, ką daro kaimynai. Antai Švedija labai greit susiorientavo ir įgyvendino tokius tikslus bei priemones, apie kuriuos Lietuvoje kalbama dešimtmetį. Ministras omenyje turėjo trumpąsias maisto tiekimo grandines.

„Žemės ūkis neatsiejamas nuo krašto gynybos. Priimančios šalies statusą turinčiai valstybei maitinimas ne tik savo, bet ir sąjungininkų karių, savo gyventojų, yra labai svarbus, todėl ir maisto produktų tiekimas turi būti užtikrintas“, – teigė žemės ūkio ministras. Pasak jo, visos ministerijos supranta dėl krašto gynybos poreikio kylančius iššūkius, nes tik taip galima užtikrinti nepriklausomybę ir laisvę, todėl šiemet ministerijos susimažino asignavimus po 5 proc. – pinigai taupomi šalies gynybai. ŽŪM atsakinga už maisto rezervo formavimą, ji negali mažinti tų valstybės paramos programų, kuriomis privalo vykdyti įsipareigojimus, tad mažinamos administracinės išlaidos. Vyriausybėje praėjusią savaitę įvyko diskusija, kur ir kaip dar galima sutaupyti.

Nedrįsta prisiimti įsipareigojimų?

Lietuvoje vartotojai ir gamintojai ne visada supranta vieni kitus bei padėties rimtumą. Pirmiesiems atrodo, kad laisvosios rinkos sąlygomis tai, ko Lietuvoje nepagaminama, visada galima atsivežti, nes ES vyksta laisvas prekių ir paslaugų judėjimas. Ypač, jei užsienyje yra pigiau. O ūkininkai „atsakingi“ už konkurencingas kainas ir prekių prieinamumą. Juolab kad Lietuvoje užauginti maisto produktai laikomi sveikesniais už atvežamus iš kai kurių kitų šalių.

Tačiau ūkininkų dėl tam tikrų priežasčių tokia atsakomybė nežavi. Tad ŽŪM tikslas – užtikrinti saugaus, sveiko maisto tiekimą mūsų vartotojams, išlaikyti ir vystyti  trumpąsias maisto tiekimo grandines, kurios kuriamos jau dešimtmetį, bet niekaip nesukuriamos. Ši užduotis, akivaizdu, yra viena iš sunkesnių.

„Vasaros pabaigoje buvo kvietimas teikti paraiškas paramai, kuriant trumpąsias maisto tiekimo grandines. Tačiau negavome nė vienos paraiškos. Ėmėme analizuoti, kodėl. Gal taisyklės yra per sudėtingos? Supaprastinome sąlygas, svarstėme, gal ūkininkai bijo prisiimti atsakomybę, nes nežino, ar pavyks parduoti produkciją. Bijo, kad nesėkmės atveju nesulauktų sankcijų. Gal ir gerai, kad įsivertina, negu eitų va bank, – surengtuose žurnalistų pusryčiuose svarstė ministras, turintis idėjų, kaip po truputį pritraukti ūkininkus pagal jų šakos specifiką. – Ūkininkams, kad prekiautų savo užauginta mėsa, gyvulius skersti tenka vežti toli. Skerdykloje skerdeną išpjaustyti, parsivežti mėsą. Pagal mūsų taisykles, susikooperavus ne mažiau kaip 5 ūkininkams, jau galime pasiūlyti, kad jie patys su parama įsigytų skerdyklą. Jų yra įvairių. Skirtos nedideliems ūkiams – kaip priekabos kabinamos prie lengvojo automobilio. Modernios, skirtos didesniems ūkiams, traukiamos vilkikų, jose dirba trys žmonės, o mėsa išpjaustoma, atšaldoma. Bet kooperuotis lietuviai bijo – sako, jei kaimynas mane apgaus, liksiu be nieko.“

ŽŪM ketina sutelkti dėmesį į tas žemės ūkio šakas, kurios šiuo metu nepakankamai prisideda prie Lietuvos aprūpinimo maistu. Daržovių auginimas reikalauja daug darbo jėgos, labai brangi daržovių ūkiams reikalinga įranga. Ji specializuota ir nėra universali – skirtinga česnakų, morkų, burokėlių derliaus nuėmimui. Klimato sąlygos nepalieka daug laiko derliui sudoroti. Ūkininkai sako, kad gali užauginti daržovių, tačiau nežino, kur jas reikės dėti. A. Palionis supranta jų rūpesčius: „Turime padėti. Važiuojame, kalbamės su savivaldybių administracijų žmonėmis. Žadame padėti organizuojant trumpąsias maisto tiekimo grandines. Savivaldybių administracijoms paprasčiau vykdyti viešuosius pirkimus ir darželiams, mokykloms, ligoninėms užsitikrinti šviežių ir sveikų daržovių tiekimą visus metus. Ūkininkai neturi galimybių sandėliuoti, saugoti didelį kiekį produkcijos. Kai „užsisuks“ trumposios tiekimo grandinės, pamatys, kad gali planuoti pajamas, įsipareigojimus, atsiras noras kooperuojantis didinti asortimentą. Savivaldybėse atsiras darbo vietų, pajamų į biudžetus. Išloš visos pusės, o vartotojas gaus šviežią maistą. Taisykles lengviname, kad ateitų kuo platesnis ratas pareiškėjų. Trumposios maisto tiekimo grandinės yra aktualesnės smulkiesiems, šeimos ūkiams, nes stambus ūkis niekada nesijungs į trumpąją maisto tiekimo grandinę, tad tai irgi prisidėtų prie smulkiųjų šeimos ūkių išsaugojimo.“

Taiso klaidas

Ūkininkai žurnalistams skundžiasi, kad sandėliuoti žemės ūkio produkciją tapo labai brangu, nes, pavyzdžiui, grūdų sandėlius Registrų centras registruoja tik kaip komercinės paskirties objektus, o dėl to ūkiams labai padidėja mokesčiai.

Pasak A. Palionio, dėl panašios problemos į ŽŪM yra kreipęsi ne tik grūdininkai, bet ir trumposiose maisto tiekimo grandinėse dalyvaujantys ūkininkai. Pasitaikė atvejis, kai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) uždraudė sandėliavimo veiklą, nes ji neatitiko pastato paskirties. Ministras minėjo, jog problemą pavyko išspręsti – sutarta, kad projektai, kurie buvo pradėti iki ankstesnės kadencijos Seimo priimtų įstatymų pataisų įsigaliojimo, būtų įgyvendinti ir VMVT nestabdytų veiklų.

A. Palionio nuomone, reikia keisti statybas reglamentuojančius įstatymus. Todėl ministras ketina, kai tik aplinkos ministras paskirs šią sritį kuruojantį aplinkos viceministrą, susitikti ir aptarti minėtas problemas.

Grūdininkams teks diversifikuotis

Žurnalistų paklaustas, ar normalu, kad grūdai tapo tokie pigūs, jog ūkininkai kviečiais kūrena krosnis ir katilines, ministras grūdininkams pažadų nežarstė: „Norint iš 1 ha kurti didesnę pridėtinę vertę, metas suprasti, kad laikas, kai grūdai atnešdavo dideles pajamas, tikriausiai praėjo. Pavyzdžiui, lapkritį bus kvietimas paramai investicijoms į žemės ūkio valdas. Kvietimas bus skirtas užsiimantiems daržininkyste, gyvulininkyste, mėsinių galvijų augintojams, kiaulių augintojams, tačiau grūdų augintojų galinčiųjų pretenduoti į paramą gretose nėra. Taip nutiko dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra ta, kad paramos krepšelyje grūdininkams likę tik 3,8 mln. Eur, tad tokia maža paramos lėšų suma nesinorėjo erzinti žmonių. Šiuos pinigus skirsime užsiimantiems mėsine gyvulininkyste ir kiaulių auginimu, o grūdų augintojai galės kreiptis įsipareigoję, kad augins gyvulius. Dabar ne vienas grūdininkas tvartus yra pavertęs sandėliais. Turime mąstyti taip: kainos negali pakilti labiau, nei yra kitose ES šalyse, labiau už Ukrainos grūdų kainas. Tokia rinka. Ir kompensacijų dėl atpigusių grūdų nebus – jos mokamos už patirtą žalą dėl oro sąlygų, bet ne dėl kritusių kainų rinkoje.“

MLL – iš Kaliningrado?

Žemės ūkio ministras šiek tiek pajuokavo, prisiminęs, kaip sužinojo apie pirmąjį MLL atvejį šalyje. „Vežiau į Seimą tvirtinti Vyriausybės programą ir galvojau – 2019 m., kai tai dariau, Alytuje kilo padangų gaisras. Pagalvojau, kas nutiks šįkart? Atvažiavau į darbą, o prieš 9 val. ryto – skambutis iš VMVT: apsireiškė MLL. Atsisėdau ir pasiguodžiau, kad visa laimė, jog ne snukio ir nagų liga.

Lengvas šokas, nes apie rizikas kalbame nuo pavasario – kokios pasekmės gali būti ūkiams ir visai šaliai, kai ji praranda „švarios šalies“ statusą, – pasakojo A. Palionis. – Vėliau paaiškėjo, kad gali būti, jog gyvuliai užsikrėtė ne įprastu MLL virusu, o iš Kaliningrado, kur masiškai buvo vakcinuojami gyvuliai, pasklidusiu vakcinos virusu. Tai nustatys Vokietijoje esanti referentinė laboratorija. Šiai dienai didelės rizikos nėra. VMVT po pirmų indikacijų aplankė visus aplinkinius ūkius, gaudė mašalus, bet juose užkrato nenustatė. Be to, Europos Komisija planuoja nuo 2026 m. sausio 1 d. MLL išbraukti iš C kategorijos ligų sąrašo, į kurį yra įtrauktos ligos, svarbios kai kurioms valstybėms narėms ir dėl kurių reikia imtis priemonių, kad jos neišplistų į kitas ES šalis. Kol kas turime „švarios šalies“ statusą, bet jis gali pasikeisti tik po atsakymo iš referentinės laboratorijos Vokietijoje.“

Ministro tikinimu, galimi užsikrėtimo atvejai fiksuoti su Kaliningrado sritimi besiribojančiuose Vakarų Lietuvos mišriuosiuose ir pieno ūkiuose, tačiau maisto vartotojams dėl MLL pavojus nekyla. Bet ligos patvirtinimas sukeltų laikinų problemų prekybai šiai ligai imliais kanopiniais gyvūnais, ypač avimis, nes jos šia liga serga sunkiausiai.

Be to, pavyzdžiui, AKM atveju buferinė zona siekia 10 km, o MLL atveju ji kur kas didesnė – 150 km. Pasitvirtinus MLL ir įvedus apribojimus, į tokią pat, pavyzdžiui, Lenkijos buferinę zoną iš Lietuvos būtų galima vežti gyvulius, bet į „švarią“ Lenkijos dalį – ne. Prekiauti maisto produktais būtų galima visoje ES.

A. Palionio teigimu, ūkiai yra informuoti, kad vakcinavimas, kol nenustatytas štamas, nėra racionalus. Ligą gali platinti ir kanopiniai miško žvėrys – elniai, stirnos. VMVT kartu su medžiotojais atliks monitoringą.

Stambieji didinti gamybą nesuinteresuoti

ŪP žemės ūkio ministro teiravosi apie ūkininkams daug žalos padarančią užkrečiamąją ligą AKM, kai Lietuvos kiaulių augintojų asociacija (LKAA) jau nuo 2014 m. nuolat ragina likviduoti mažus kiaulių ūkius, kaip potencialius AKM platintojus, nors didžiausi šalies veterinarijos autoritetai tokią stambiųjų kiaulių augintojų teoriją sumalė į miltus.

Dėstydamas savo poziciją, A. Palionis teigė, kad 2015 m. smulkiųjų kiaulių ūkių Lietuvoje buvo 15 tūkst., o dabar likę tik 3 tūkst. 2020 m. kiauliena apsirūpinome 50 proc., o šiemet – 42 proc. „Ką mūsų didieji ūkiai padarė, kad šalies gyventojai būtų geriau aprūpinti kiauliena? – retoriškai klausė ministras ir pats atsakė: – Aš sakyčiau, kad nieko. Jei LKAA rėkė, kad „mažinkite smulkiuosius ūkius, juos uždarykite“, tai ta asociacija turi įrodyti, kaip šis sektorius vykdo įsipareigojimą Lietuvą aprūpinti kiauliena. Bet aš šiuo metu matau, kad užsidaro smulkieji ūkiai, o didieji potencialo nedidina. Pasižiūrėjus vieno iš stambiųjų kiaulininkystės ūkių, tarkime, 2023 m. apyvartą, tai ji sudarė beveik 100 mln. Eur, o grynasis pelnas tais metais – 23 mln. Eur. Tai ar reikia paramos tokio ūkio potencialo didinimui? Kyla klausimas, kodėl potencialas nėra didinamas. Aš suprantu, kodėl. Pažiūrėkite kiaulių judėjimą – 20 proc. pas mus užaugintų kiaulių skersti išvežamos į Lenkiją tam, kad mūsų perdirbėjai mokėtų didesnę kainą už likusias 80 proc. kiaulių. Jeigu aš užsiauginsiu daugiau kiaulių, tai arba turėsiu daugiau vežti į Lenkiją skersti, arba pigiau parduoti. Kai didesnė apyvarta, tada procentinė marža mažesnė. Tad kam dirbti daugiau, jei su mažesniu kiekiu galima pasiekti efektyvumą?“

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.