Ashburn +31,6 °C Debesuota
Trečiadienis, 19 Bir 2024
Ashburn +31,6 °C Debesuota
Trečiadienis, 19 Bir 2024

Rūta VAITKEVIČIŪTĖ
„Rasų“ redaktorė
 

Ar lietuviškiems linams lemta tapti tik muziejų eksponatu?

2023/08/08


Linai lietuvių folklore apdainuoti ne mažiau nei rūtos. Keistoka tai, kad abu augalus šiais laikais laukuose ir gėlių darželiuose retai kada beišvysi... Teigiama, kad tarpukariu tarp šios kultūros eksportuotojų Lietuva pasaulyje buvo trečia, tad kas gi lėmė tokį linų populiarumą anuomet ir kodėl jų auginimas taip staiga sumenko XXI amžiuje?!

Noras išsiaiškinti šį procesą, atvedė į XIX a. pabaigą menantį Stultiškių malūną (Panevėžio r.). Čia įkurdintu Linų muziejumi, kuris yra Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centro padalinys, nuo šių metų pavasario rūpinasi ne šiaip muziejininkė, bet diplomuota linų specialistė dr. Elvyra Gruzdevienė. Ją šis augalas lydi daugiau nei du dešimtmečius. Baigusi Žemės ūkio akademiją, kur įgijo mokslinio agronomo kvalifikaciją, mokslininkės kelią 1998 m. ji pradėjo Lietuvos žemdirbystės instituto Upytės bandymų stotyje. Dvejus metus dirbdama asistente, atlikinėjo bandymus, rinko medžiagą, kaupė žinias. Iš pradžių buvo siūlymų rinktis selekcinio darbo kryptį, tačiau pagal Lietuvos žemės ūkio akademijos diplominio darbo temą augalų apsauga buvo geriau žinoma, todėl pašnekovė pasuko linų ligų specializacijos link.

Elvyra Gruzdevienė, linai, linų ligos
Dr. Elvyra Gruzdevienė, linų ligų specialistė, muziejininkė (Stasio Skrebio nuotr.).

2000 m. moteris įstojo į doktorantūrą, o 2005 metais apgynė disertaciją jau ne tik teoriškai, bet ir praktiškai nagrinėjama linų ligų tema. Įgytas daktaro laipsnis suteikė galimybę bandymų stotyje užimti mokslo darbuotojos, vėliau vyresniosios mokslo darbuotojos pareigas. Dabar mokslų daktarė mėgina savaip atnaujinti Linų muziejų, lankytojams kuo daugiau papasakoti apie pluoštinį liną – šį nuostabų, žmogų aprengiantį, gydantį ir maitinantį ­augalą.

Lietuviams įprasta linus suvokti, kaip ilgą transformacijos kelią nueinantį augalą. Jis mums – vis dar neatsiejama lietuviškos kultūros dalis, nors mėlynuojančių linų laukų šalyje reikėtų ilgokai ieškoti, o tikrųjų pluoštinių linų laukų, kaip Jūs sakote – net nerastume. Kas lėmė tokius pokyčius?

Visuotinėje Lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad Lietuvoje linai auginami jau daugiau nei 4000 metų. Jų ir kanapių pluošto likučių randama archeologinių kasinėjimų metu. Jis minimas senosiose sutartinėse, darbo dainose, pasakose, tai rodo, koks svarbus šis augalas buvo ir pluoštą gaminant, ir jo sėklas (sėmenis) naudojant mastui, spaudžiant aliejų.

XVIII–XIX a. Lietuvoje jau galime vadinti lino aukso amžiumi. Angelė Vyšniauskaitė ir Janina Laniauskaitė knygoje „Iš lietuvių kultūros istorijos. 9. Valstiečių linininkystė ir transportas“ (1977 m.), pasakodamos apie linininkystės raidą, užsimena, kad jau XVI–XVIII amžiuje linai auginti ne tik šeimos reikalams, bet ir pardavimui, o Nepriklausomos Lietuvos ūkiuose XX a. pradžioje juos augino taip intensyviai, kad ūkininkai net papildomai nuomodavosi žemių.

Remiantis minėtais šaltiniais, linų plotai 1939–1940 m. siekė apie 96 tūkst. hektarų ir pagal linų pluošto eksportą Lietuva buvo trečia pasaulyje.

Viskas pasikeitė sovietmečiu, kai ne tik linininkystę, bet ir kitų augalų auginimą reguliavo vadinamoji „planinė ekonomika“ – būdavo sudaromi planai, ko ir kiek kolūkis turi išauginti, nurodoma, kokį plotą privaloma apsėti linais.

linai
Kelias lietuviškų veislių pluoštinių linų lysves E. Gruzdevienė pasėjo prie muziejaus.

Žurnale „Žemės ūkio mokslai“ (2004) dr. Algimantas Endriukaitis, tuometinis LŽI Upytės bandymų stoties direktorius, teigia, kad Lietuvoje linams tinkamų dirvožemių yra apie 1 mln. hektarų, o gamta palanki linų auginimui, tad linininkystei vystytis sąlygos buvo neblogos. Deja, šiuo metu situacija visai kitokia. Sunku pasakyti, kas lėmė šios ūkio veiklos sunykimą. Dabar vienas kitas šalies ūkininkas augina tik aliejinių linų. Vieną kitą pluoštui gaminti skirtą veislę galima pamatyti Linų muziejaus kiemelyje ar pavienių entuziastų laukeliuose.

Mano nuomone, kol pirminio perdirbimo fabrikai supirkdavo neklojėtus linus, ūkininkams būdavo paprasčiau. Juos tiesiog nuraudavo, kartais net nenukarštus (nenutraukus galvenų) išdžiovindavo ir veždavo į pirminio perdirbimo fabrikus. Ten apdorojant, juos mirkydavo baseinuose su elektra pašildomu vandeniu. Po Nepriklausomybės atgavimo, gal jau nuo kokių 1993 m., brangstant energetiniams ištekliams, linus fabrikai ėmė supirkinėti tik atklojėtus, o tai reiškė papildomas išlaidas ūkininkui ir riziką, kad po atviru dangumi pakloti linai rudenį gali ir supūti – juk gamtos sąlygų nepareguliuosi... Be to, ardant kolūkius ir steigiantis privatiems šeimos ūkiams, žemdirbiai jau patys galėjo pasirinkti, ką nori ir ką pelningiau auginti. Tad nuo 1994 m. linų plotai sparčiai mažėjo.

Be to, kaip ir visame pasaulyje, Lietuvoje jaučiama klimato kaita, jis vis nepastovesnis, tai užeina sausra, tai užklumpa liūtys. Visi šie veiksniai kartu, matyt, ir lėmė tokį posūkį pluoštinių linų gamyboje.

Kalbant apie linus, skiriami du jų tipai: pluoštinis ir aliejinis. Pastarojo tipo augalai keliuose Lietuvos ūkiuose dar auginami?

Taip, grubiau skirstant tipai yra du. Aukšti linai ir žemesni...

Na, o jei žvelgiant į linus iš botaninės pusės, tai lininių šeimoje yra 22 gentys, iš kurių žemės ūkui svarbi tik viena – Linum. Šioje gentyje skaičiuojama per 200 rūšių! Yra linų ir krūmais augančių, ir laukinių, ir daugiamečių, ir darželiuose sėjamų...

Ūkiškai svarbūs mums tik vienos rūšies (Linum usitatissimum L. ) – tai yra kultūriniai linai. Beje, šie linai gali būti ir žiemkenčiai. Bandėme kažkada pasėti, gavę sėklų iš Prancūzijos, tik Lietuvoje jie tais laikais neperžiemodavo...

linai, linų pluoštas
Gausi linų pluoštų kolekcija eksponuojama Linų muziejuje, veikiančiame Stultiškių malūne.

LŽI Upytės bandymų stotyje tyrinėjome dviejų rūšių linus: pluoštinius – Linum usitatissimum L. var. elongata ir tarpinius – aliejinius (Linum usitatissimum L. var. intermedia et brevimulticaulia). Būtent šie, aliejiniai linai, šiuo metu vis dar sėjami Lietuvoje, nes produktų iš jų gamyba mažiau rizikinga.

Senesniuose linininkystės aprašuose yra minimi du linų tipai: ilgūnėliai (dabar vadinami pluoštiniais), skirti pluoštui išgauti, ir galviniai (dabar vadinami aliejiniais arba sėmeniniais), auginami dėl sėmenų. Tarp šių linų tipų, o ypač tarp jų perdirbimo yra nemažai skirtumų.

Galviniai linai yra žemesni, 50–70 cm aukščio, viršūnėje ar nuo pagrindo labiau šakojasi, todėl subrandina daugiau galvenų, o jose sunoksta gausesnis sėklų derlius. Pluošto jų stiebuose yra, tačiau jis grubesnis.

Aukštesnius galvinius linus raudavo su šaknimis, kaip ilgūnėlius, ir taip pat naudodavo pluoštui. O žemesniuosius ūkininkai ne raudavo, o nušienaudavo dalgiais, surinkdavo galvenų kuokštus, džiovindavo ir iškuldavo tik sėmenis. Dabar subrendusius ir sausus linus – kulia javų kombainais...

Ilgūnėliai išauga aukšti, palankiomis sąlygomis net aukštesni nei 1 m, bet subrandina nedaug galvenų ir sėklų, ypač jei sėjami tankiai. Užtat stiebuose susiformuoja ilgas, dažniausiai švelnus ir kokybiškas pluoštas. Tokius linus raudavo su šaknimis, džiovindavo, nukaršdavo galvenas, likusius stiebelius klojėdavo arba mirkydavo, po to mindavo, brukdavo, šukuodavo, kol pluoštą buvo galima verpti į siūlą.

Štai tokios ilgos „mūkos“ laukia pluoštinių linų, o ūkininkų – didelis vargas ir rizika. Surinkti sėmenų derlių išties paprasčiau, greičiau ir mažiau nuostolių.

linai, linų pluoštas, sėmenų aliejus
Brauktuvu buvo nubraukiamos linų galvenos.

Klojėti – kas tai yra?

Lino stiebą sudaro pluoštas, mediena ir žievė. Pradinis pluošto atskyrimo etapas vyksta drėgnoje aplinkoje arba vandenyje. Ant rasotos žolės suguldžius linus, klojėjimą atlieka mikroskopiniai grybai, o pamerkus – darbuojasi bakterijos. Taip ardoma lino stiebelyje esanti medžiaga (pektinas), suklijuojanti medieną, žievę ir pluoštą. Atklojėti reiškia, kad lino stiebelis lengviau sulūžta, o lūžtant atsiskiria pluoštas ir išbyra mediena (vadinamieji spaliai), nutręšta dalis žievės. Trumpai tariant, klojėjant arba pūdant stiebelį, ištirpsta pektinai, vadinamieji gamtiniai klijai, pluoštą tvirtinantys prie stiebelio, o žievę prie pluošto.

Šis linų apdorojimo etapas gali būti itin rizikingas. Paguldžius klojėtis arba užmerkus stiebelius vandenyje, reikia būti atidiems, nes persiklojėjęs linas tiesiog supūva ir nebetinka ilgam pluoštui išgauti. Kai rudenį augalai nuraunami, orai Lietuvoje ne visada būna palankūs tokiai procedūrai, jei ji atliekama po atviru dangumi. Be to, reikia žinoti, kokio storio sluoksniu sukloti augalus – suklojus per storai, stiebai gali sušusti, apipelyti.

linai, linų pluoštas, sėmenų aliejus
Linų galvenų karštuvai.

Žinoma, dabar yra specialios technologijos ir žemės ūkio technika, net savaeigės mašinos, naudojamos linų auginimui, rovimui, klojėjimui. Ir Lietuvoje jos buvo naudojamos... tik naujos technikos komplektas gana brangiai kainuodavo.

Kodėl linai raunami? Juk paprasčiau ir greičiau nupjauti...

Stiebelyje esantis pluoštas prasideda beveik iškart nuo šaknelės. Kadangi jis vertingas ir norisi surinkti kuo daugiau, stengiamasi neprarasti tos dalies, kuri liktų su ražiena. Linus apdorojant, šaknys nesunkiai nutrupa. Stiebelyje esanti išilginė ląstelė gali siekti apie 15 cm ir leidžia augalui išlikti lanksčiam, nelūžti, tik nulinkti pučiant stipresniam vėjui, o po to vėl atsitiesti.

Jeigu linai persiklojėja, ląstelės atsiskiria viena nuo kitos ir iš pluošto gauti tvirto siūlo jau nepavyks. Kai jos lieka pakankamai sulipusios, iš pluošto pundelio siūlo sruogos lengvai tempiasi. Pavyzdžiui, vilnos ląstelės daug trumpesnės, todėl šią medžiagą reikia labiau kedenti, rinkti, kad susiklijuotų į siūlą.

linai, linų pluoštas, sėmenš aliejus
Linų pluošto bruktuvės ir priebrukis.

Šiuo metu lininiai audiniai ir gaminiai išgyvena renesansą ne tik Lietuvoje. Jūsų nuomone, šalies ūkininkams gal būtų verta atsigręžti į pluoštinių linų auginimą? Ar konkurencija pasaulyje pernelyg didelė?

Jau nemanau, kad sugrįšime prie pluoštinių linų auginimo. Žinoma, būtų man labai smagu... bet tai – juk didžiulės naujos investicijos. Vargu kas nors joms pasiryš. Dar 2012–2013 m., kai domėjomės linininkyste užsiimančių ūkių padėtimi ir ateitimi, jau buvo žinoma, kad beveik visi linų pirminio perdirbimo fabrikai neveikia, o ūkininkai linų rovimo technikos jau atsikratę.

Internete esu radusi informacijos, kad 2018 m. net 85 proc. pasaulio linų užauginta Vakarų Europoje (Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose). Linų plotai tais metais užėmė 117 tūkst. ha ir iš jų gauta 141 tūkst. t ilgo pluošto. Iki karo daug linų augino ir Ukraina bei Rusija, be to, jie auginami ir Indijoje, Pakistane, Kinijoje, Afrikoje. Akivaizdu, kad šią rinką užpildo didelės valstybės.

linai, lino pluoštas, sėmenų aliejus
Šukos linams šukuoti.

Muziejaus kiemelyje auginate lietuviškų linų. Tai senosios veislės ar jau šiais laikais sukurtos?

Prie malūno augančių linų sėklų padovanojo šviesios atminties selekcininko, dr. Kęstučio Bačelio (1940–2021) našlė. Tai jo išvestos veislės: ‘Kastyčiai‘, ‘Dangiai‘, ‘Baltučiai‘. Nuo 1965 m. iki 2006 m. jis, ir kaip autorius, ir kaip bendraautorius, sukūrė 13 pluoštinių bei aliejinių linų veislių ir daugybę kryžminimų variatetų. Dabar jų sėklos saugomos Augalų genų banke. Selekcininkas sukūrė nemažai pluoštinių linų veislių, o su kolege Zofija Jankauskiene yra išvedęs keletą pluoštinių ir 3 aliejinių linų veisles. Jos buvo užregistruotos Valstybinėje augalininkystės tarnyboje, joms suteikti oficialūs vardai ir jos įrašytos į ES veislių katalogą.

Šios veiklos pradininkas šalyje buvo žymus mokslininkas, Dionizas Rudzinskas (1866–1954) – pirmasis lietuvių agronomas selekcininkas, mokslinės augalų selekcijos ir sėklininkystės pradininkas Lietuvoje.

linai, linų pluoštas, sėmenų aliejus
Linų mintuvai.

1922 m. Dotnuvos žemės ūkio technikume jis įsteigė lauko augalų selekcijos stotį ir, panaudodamas iš Rusijos, kur baigė agronomijos mokslus ir kurį laiką dėstė, o naudodamas atsivežtą selekcinę medžiagą, pamažu ėmė kurti linų veisles. Dotnuvoje sukurtos veislės – „Dotnuvos ilgūnėliai I“, „Dotnuvos pluoštiniai“.

Linai ir kanapės nuo 1930 metų tyrinėti ir bandymų stotyje Naujojoje Vilnioje. Ten taip pat buvo kuriamos linų veislės, pavadintos LCSD I, LCSD II, LCSD 207, LCSD 210, LCSD 200. Kai stoties pastatus 1941 m. prasidėjus karui subombardavo, tyrimai, įranga ir visa kita buvo perkelti į Panevėžio rajoną, Savitiškio bandymų stotį, iš kurios galiausiai 1965 m. visa mokslinė bazė perkraustyta į naujai šioms reikmėms pastatytą bandymų stotį Upytėje.

Noriu paminėti žmones, kurie Savitiškio ir Upytės bandymų stotyse kūrė linų veisles – tai Jonas Bulavas (1942–1943), Antanas Vyčas (1944–1970), Irena Vaznonienė (1957–1959), Alma Iržikevičienė (1961–1966), Valdonė Mikaliūnienė (1966–1968), Marijona Gaižiūnienė (1969–1984). Net 40 darbo metų selekcijai atidavė ir dr. Kęstutis Bačelis (1966–2005), kurio darbą toliau tęsė dr. Zofija Jankauskienė (2005-2017).

Po reorganizacijos 2017 m., tuo metu Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centrui (LAMMC) priklausiusi Upytės bandymų stotis buvo uždaryta. Mano žiniomis, šiek tiek tyrimų dabar atliekama LAMMC LŽI Dotnuvoje. Labai gaila, bet nuo 2012 m. nustojus Lietuvoje auginti pluoštinius linus, poreikio tokiems tyrimams turbūt neliko.

linai, linų pluoštas, sėmenų aliejus
Pluoštiniai linai (arba ilgūnėliai) mažiau šakojasi, todėl sukrauna mažiau žiedų ir subrandina mažiau sėklų, bet išauga gerokai aukštesni nei aliejiniai (arba galviniai) linai.

Buvo paskaičiuota, kad Lietuvoje yra apie 1 mln. ha linams auginti tinkamos žemės. Jie tinkamiausias karbonatinis dirvožemis, tad daugiausia auginti vidurio Lietuvoje. Čia ir klimato sąlygos palankiausios. Panevėžio kraštas buvo tikras linininkystės centras, daug auginta ir aplink Biržus, Šakius. Žinoma, tiko ir Žemaitija, nes ten drėgnas klimatas, tik žemė rūgštesnė (tokia linams nelabai patinka), todėl ją kalkindavo. Gerai augdavo Kupiškio ir Rokiškio apylinkėse, kur dirvožemis lengvesnis. O štai smėlingi šalies regionai linams netiko.

Kiek metų užtrunka selekcininkui sukurti naują lino veislę?

Linas yra savidulkis augalas. Nors žiedlapiai dar užsivėrę, kuokeliai jau paskleidžia dulkeles ant piestelės, todėl jam nereikia nei bičių, nei kitų vabzdžių, kad atliktų šį darbą. Žiedeliui prasiskleidus, būsimoje sėklytėje jau būna užkoduota augalo veislė.

Kuriant naują veislę, reikia laiku pastebėti vos besiveriančius žiedlapius, juos atsargiai atlenkti, nuskabyti kuokelius, ant piestelės užnešti kitos veislės žiedo dulkelių. Po to saugoti apdulkintą žiedą, kad neatskristų žiedadulkių nuo kitų žiedų, etiketėmis pažymėti sukryžmintų augalų vardus… Laukuose matydavau selekcininkus it pelytes kantriai dirbančius su kiekvienu naujo kryžminimo lino žiedu! Tai neįtikėtino atsargumo, kruopštumo ir kantrybės reikalaujanti veikla.

Žiedas suformuoja 5–7 sėklytes, bet kiekviena jų gali pasižymėti visiškai kitokiomis savybėmis: iš jų gali išaugti skirtingo aukščio augalai, pražysti skirtingų spalvų (mėlynos, baltos ar net rausvos) žiedai. Tai reiškia, kad iš vieno žiedelio galima gauti apie penkias lino atmainas.

linai, lininiai audiniai, sėmenų aliejus
Audėjų austos lininės lovatiesės.

Vienai veislei išvesti reikia 12–15 metų, bendradarbiaujant su užsienio laboratorijomis – šiek tiek greičiau. Liną reikia pasėti, užauginti, sulaukti, kol subręs sėklos, tada vėl sėti, stebėti, ar jie atitinka veislei būdingas savybes, ar vienodi. Jeigu sudygsta vienodi augalai – gerai, vadinasi, kuriamos veislės savybės stiprios, stabilios ir gal pakaks 12 metų veislei užregistruoti.

Specialiose tyrimų įstaigose augalai vertinami pagal tris kriterijus: veislės išskirtinumą (žiedlapių forma, piešinys, kuokelių spalva ir pan.), veislei būdingų savybių stabilumą, veislės savitumą. Jeigu augalas nuo kitų skiriasi tik pluoštingumu, greičiausiai niekas nepripažins, kad tai nauja veislė, teigs, kad tai – nauja atmaina. Ir čia tenka nueiti netrumpą kelią. Pradėjus nuo atmainos, pereinama prie varieteto ir tik tada gaunama veislė.

Prancūzijos selekcininkai, su kuriais teko bendrauti, pasakojo, kad turi išvystę puikią sistemą veislių kūrimui. Pavyzdžiui, rudenį nuimtas šiųmečio derliaus sėklas jie gali siųsti į laboratorijas Australijoje, kur jos pasėjamos ir pavasarį nuimamas jau antras derlius. Taip jie tarsi „apgauna“ metų laikų ciklą ir pagreitina veislės kūrimo procesą.

Anksčiau jos buvo kuriamos ne kryžminant, bet paprastesniu, atrankos būdu. Kelerius metus iš eilės tam tikrame plote buvo atrenkami kokia nors savybe išsiskiriantys, pavyzdžiui, aukštesni, augalai. Tai daroma tol, kol norima savybė tampa stabili.

Yra ir dar vienas būdas – keičiant augalo genetiką. Pasirinktos veislės sėklos paveikiamos kokiu nors išoriniu veiksniu, tarkime, magnetiniu lauku, elektromagnetinėmis bangomis, cheminėmis priemonėmis ir pan. Tokių bandymų yra atlikęs ir dr. K. Bačelis. Net NASA mokslininkai domėjosi, kokios genų mutacijos pasireiškė paveikus veislės ‘Baltučiai’ sėklas.

linai, lininiai audiniai, sėmenų aliejus
Drožinėtų rankšluostinių ir lininių rankšluoščių buvo galima rasti kiekvienoje kaimo troboje.

Kaip kilo mintis pasėti linų prie Stultiškių malūno?

Šis malūnas pastatytas 1880 m. ir iki II Pasaulinio karo naudotas pagal paskirtį. Kolūkių laikais tapo sandėliu, vėliau ir visai buvo apleistas.

Įkūrus Upytės bandymų stotį, jos direktorius, mokslų daktaras Algirdas Andrišiūnas kartu su kitais stoties mokslo darbuotojais, sumanė į netoliese esantį malūną perkelti stotyje sukauptą linininkystės tyrimų medžiagą, įkurdamas „Linų mokslo muziejaus“ ekspoziciją, kurioje, kaip eksponatų buvo ir senovinių linams apdirbti bei perdirbti skirtų rakandų, įrankių. Tuo metu, 1974 m. malūnas buvo restauruotas, sutvarkyta aplinka.

Atgavus Nepriklausomybę, malūnas pateko į privačias rankas, o 1993 m. jį įsigijo Panevėžio rajono savivaldybė. Tada buvo nuspręsta jame atkurti seniesiems linininkystės darbams skirtą muziejų, labiau orientuojantis į etnografinio paveldo ekspoziciją. Taip atsirado dabartinis Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centro padalinys – Linų muziejus.

linai, lininiai audiniai, sėmenų aliejus
Beveik šimtą metų Stultiškių malūnas buvo naudojamas pagal paskirtį.

Uždarius Upytės tyrimų centrą ir nutrūkus mokslinei veiklai, prie linų po kelerių metų pertraukos grįžau jau kaip muziejininkė. Pasakodama apie linus, noriu juos parodyti, tad pamaniau, kodėl gi nepasėjus, o kai jie subręs – nesurišus šviežio linų pėdo, kad lankytojai, ypač vaikai, pamatytų, kaip atrodo pluoštinis linas, jo stiebai, galvenos. Tokių linų jau retai kur pamatysi, o turimą nuo senų laikų pluoštinių linų pėdą muziejuje kaip reikiant apgraužė pelės.

Norisi augalą parodyti ir įvairiais jo vegetacijos periodais: daigus, butonizaciją, žydėjimą, susiformavusias galveles. Taip lengviau suprasti, apie ką eina kalba. Todėl kitais metais prie muziejaus dar šiek tiek paruošiu lysvių ir pasėsiu visą linų kolekciją.

Surišti pėdą reikia mokėti. Pati tai darysite?

Žinoma, beveik 20 metų dirbdama bandymų stotyje išmokau visko. Ne tik moksline veikla ten užsiimdavome – buvome ir sėjėjos, ir rovėjos, ir rišėjos. Linas iščiupinėtas nuo galvelės iki šaknelės!

linai
Muziejaus ekspozicijoje ne tik įrankiai linams apdoroti, galima pasigrožėti ir tradiciniais lininiais gaminiais – austais ir megztais.

Jeigu linas taip „iščiupinėtas“, tai tikriausiai jo rastume ir Jūsų virtuvėje?

Tikrai taip. Sėmenis dažniausiai naudoju spirgynei. Kai sakau, kad pavaišinsiu linų spirgyne, visi galvoja, kad patieksiu bulvių su lašinukais. Sykį su bičiuliais besiruošiant važiuoti į Italiją, pasisakiau, kad įsidėsiu linų spirgynės, o vienas ūkininkas sako: „Tai aš lašinių neimsiu“. Smagiai pasijuokėme, kai papasakojau, koks tai patiekalas. Sėmenys puikiai tinka ir saldiems patiekalams. Jeigu artėja kokia nors šventė, nepraleidžiu progos iš sėmenų pagaminti chalvos.

Patiekalams naudoju ir sėmenų aliejų. Bet reikia suprasti, kad parduotuvėse pirktas, dažnai jau neturi kai kurių gerųjų savybių. Jo paragavus, galima pajusti kartumą, tai reiškia, kad jis jau turėjo kontaktą su deguonimi ir oksidavosi. Šviežiai išspaustame sėmenų aliejuje yra biologiškai aktyvių omega 3 ir omega 6 riebiųjų rūgščių (ypač alfa-linoleno rūgšties), labai reikalingų žmogaus organizmui. Bet po sąlyčio su deguonimi jos pakinta, praranda aktyvumą.

Norint išsaugoti produkto vertingumą, galima šviežiai spaustą aliejų supilti į plastikinį indą ir laikyti šaldiklyje. Prireikus aliejaus, išspausti reikalingą kiekį ir vėl dėti į šaldiklį. Taip aliejų galima išlaikyti šviežią apie 3 mėnesius.

Kaitinimas sėmenims, kaip ir kitiems produktams, irgi nėra labai gerai, todėl gaminant spirgynę, veikliųjų medžiagų, deja, taip pat sumažėja. Vis tik sėmenys ar jų aliejus naudingas bei skanus produktas, tad nereikėtų jo atsisakyti.

Linų ligų specialistė ir muziejininkė E. Gruzdevienė pasidalijo mėgstamų patiekalų iš sėmenų receptais.

Spirgynė

Reikės:

  • linų sėmenų
  • druskos, maltų pipirų
  • svogūno
  1. Sėmenis pakaitinkite sausoje keptuvėje, kol pradės spragėti.
  2. Pakepintus sėmenis sumalkite kavamale (anksčiau žmonės grūsdavo akmeninėje grūstuvėje).
  3. Pagardinkite druska, maltais pipirais.
  4. Smulkiais kubeliais supjaustykite svogūną ir „padžiovinkite“ sausoje keptuvėje ant silpnos ugnies, kol išgaruos sultys ir jis taps gelsvas (į patiekalą galima dėti ir žalio svogūno, česnako, bet „padžiovinto“ svogūno skonis įdomus ir gali nustebinti).
  5. Viską gerai išmaišykite.

Puikiai tinka karštoms bulvėms pagardinti, pabarstyti ant silkės (tik nereikėtų dėti druskos, nes silkė sūri), skanu juodą duoną pamirkyti į sėmenų aliejų, po to į spirgynę.

Sėmenų chalva

Reikės:

  • maltų ir nemaltų sėmenų
  • tiršto medaus
  1. Pakaitinkite ir sumalkite linų sėmenis.
  2. Pakaitinkite nemaltus sėmenis.
  3. Sumaltus sėmenis sumaišykite su nemaltais – santykiu 2 dalys maltų ir 1 dalis nemaltų.
  4. Įdėkite tiršto medaus ir minkykite rutuliukus arba pailgus „saldainius“.

Skanaus!

 

Elvyros GRUZDEVIENĖS nuotraukos

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis