Ar naujų pieno fermų statyba neliks utopija?

„Naujų fermų statyba – pražūtis nedideliems pieno ūkiams, – teigia Raitininkų sen. (Alytaus r.) ūkininkė Audronė Miškinienė, – paimsime siūlomą paramą, įsipareigosime, o pieno jau nebereikės.“ „Aš fermą turiu, bet pieno supirkimo kainos skatina žmones mesti verslą ir bėgti iš kaimo“, – sako Šilalės r. ūkininkas Robertas Bajorinas.

Manipuliacijos kainodara Abu skirtingų šalies regionų ūkininkai laiko po 40 melžiamų karvių, kasdien parduoda daugiau kaip pusę tonos pieno. Jie plėstų verslą, jeigu ne mažos pieno supirkimo kainos. Europinės tiesioginės išmokos nuostolių nekompensuoja: vos tik jos pasiekia ūkininkų sąskaitas, tą patį mėnesį atitinkamu procentu sumažinamos žaliavos supirkimo kainos. „Nė vienam politikui nešovė mintis paklausti, kodėl iš kaimo bėga žmonės“, – liūdną ūkininkavimo patirtį konstatuoja šilališkis R. Bajorinas. Nuo praėjusių iki šių metų vasario dėl kas mėnesį mažinamos pieno kainos jis prarado daugiau nei 6 tūkst. Eur. „Viena pieno sektoriaus krizė nepasibaigė, o jau prasideda kita, – pastebi R. Bajorinas, – mano atveju nepadėjo ir tai, kad priklausiau žinomam kooperatyvui, už parduotą žaliavą iš jo pinigus gaudavau po dviejų mėnesių.“ Ūkininko teigimu, kitos pieno perdirbimo bendrovės kainas jau būdavo sumažinusios, todėl atrodė, jog kooperatyvo nariai gauna daugiau. „Manipuliacijas pieno supirkimo kainomis supratau ne iš karto, – pasakoja R. Bajorinas, – ūkininkams buvo aiškinama, jog tai dėl Pieno įstatymo, vėliau – dėl pienininkystės plėtros strategijos.“

Neatlikti namų darbai Alytiškė A. Miškinienė ir šilališkis R. Bajorinas apgailestauja, kad Jonavoje į suvažiavimą susirinkę žemdirbiai neakcentavo smulkiųjų ūkininkų problemų. Net Vyriausybės vadovas priminė, jog susirinkusieji neatliko namų darbų. Smulkių šeimos ūkių – daugiau nei šimtas penkiasdešimt tūkstančių, bet jų ateities suvažiavimo pranešėjai neprognozavo. Daugelis minėjo Lenkijos patirtį skatinant nedidelius pieno ūkius, puoselėjant jų kooperaciją, guodėsi, jog iš Lietuvos superkama ir kaimynams parduodama ne tik pieno žaliava, bet ir melžiamų karvių bandos, net pagaminti pašarai. Pasak vieno pranešėjo, tik 20 km skiria panašaus dydžio lietuvio ir lenko pieno ūkius, tačiau vienam verslas nuostolingas, o kitam – pelningas. Dėl to kaltę turėtų prisiimti mūsų šalies agrarinį sektorių reguliuojančios ir kontroliuojančios gausios valstybės institucijos. Pasak ūkininkės A. Miškinienės, žemdirbių suvažiavime premjero Sauliaus Skvernelio paminėtą 20 mln. Eur paramą fermoms statyti geriau būtų atiduoti šalies mokytojų atlyginimams kelti. Panašios nuomonės laikėsi ir kiti Alytaus krašto ūkininkai. Tik iškėlė vieną sąlygą – panaikinti vadinamąjį Pieno įstatymą, įteisinusį dešimties kategorijų kainas už superkamą pieno žaliavą.

Pusę pieno – kaimynams „Pieno įstatymas diskriminuoja mažus ūkius, todėl nei apie jų plėtrą, nei apie naujų fermų statybas negali būti kalbos, – sako žemės ūkio kooperatyvo „Rešketėnai“ (Telšių r.) vadovas Algirdas Leščiauskas, – kaimiečiai išparduoda karves lenkams, atsisako ūkių, panaši lemtis gali ištikti ir kooperatyvus.“ Pastaruoju metu „Rešketėnų“ kooperatyve yra apie 700 pieno tiekėjų, ūkininkaujančių šešiuose Žemaitijos rajonuose. Pasak A. Leščiausko, per dieną trys dešimtys pienvežių surenka apie 60 t pieno. Tačiau Lietuvos pieno perdirbimo įmonės savo kainų politika žlugdo ne tik smulkiuosius pieno gamintojus, bet ir kooperatyvus. Už atvėsintą, ištirtą, geros kokybės, prie bendrovės vartų atvežtą žaliavą mokama kaina vos padengia gamybos ir transportavimo kaštus. Lenkijos pieninės moka dvigubai daugiau ir net sutinka atvažiuoti pasiimti žaliavos. Todėl „Rešketėnai“, kaip ir kiti šalies pienininkų kooperatyvai, apie pusę surinktos žaliavos parduoda kaimynams. A. Leščiausko teigimu, ES šalyse įprastai su pieno gamintojais už žaliavą atsiskaitoma kaip už natūralų pieną, o Lietuvoje – pagal bazinių rodiklių, vėliau taikant pieno sudėties perskaičiavimo koeficientą, įvairius priedus ir nuoskaitas už kokybę. Susidaro įspūdis, jog tokiu būdu kainodaros sistemoje sudrumsčiamas vanduo, atsiveria galimybės manipuliuoti kainomis. „Šalyje bręsta situacija, kai investuoti į pieno gamybos sektorių nenorės ne tik pieno gamintojai, bet ir jų kooperatyvai“, – pastebi A. Leščiauskas.

Mažėja pieno ūkių Dar neseniai didieji šalies kooperatyvai, tikėjęsi, jog mažėjant pieno gamintojų skaičiui žaliava natūraliai brangs, šiandien skaičiuoja nuostolius ir iš rinkos išeinančius stambius pieno ūkius. Pieno perdirbimo akcinių bendrovių savininkai sako, jog pieno ūkių traukimasis yra neišvengiamas ir net reikalingas procesas. Lietuvos pieninės apie 60 proc. savo pagamintos produkcijos eksportuoja, nes šalies vartotojai nėra skatinami pirkti lietuvišką produktą. Pamirštama, jog prekybos centruose lietuviškų pieno produktų vartotojai neįperka dėl didelių antkainių, be to, pieno perdirbėjai iki šiol etiketėse nenurodo, ar produktas pagamintas iš lietuviškos, ar iš įvežtinės žaliavos, kaip nurodyta Pieno įstatyme. Vieša paslaptis, kokios ES ir mūsų valstybės paramos lėšos per keliolika metų investuotos pieno perdirbimo įmonėms modernizuoti, tikintis, jog pieninių savininkai atsidėkos nacionaliniam pieno sektoriui, padidinę pieno žaliavos supirkimo kainas. Taip neatsitiko: šalies vartotojai gauna iš įvežtinės žaliavos pagamintą produktą, eksportui tiekiami pagamintieji iš lietuviško pieno. Negi valstybės institucijos to nežino? Didysis verslas gąsdina, jog pasikeitus mokestinei naštai, pieno perdirbėjai bei stambūs pieno ūkiai gali savo įmones registruoti gretimose šalyse, o tuo nesuinteresuoti politikai. Atsiduriama tarp dviejų paradoksų: dėl diskriminacinės kainodaros sumažėjus pieno gamybai, Lietuva tampa nekonkurencinga, nukenčia regionų socialinė struktūra, didėja gyventojų atskirtis. Pasak žemdirbių suvažiavime kalbėjusio Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Andriejaus Stančiko, kaimo plėtrai skirtomis ES ir valstybės lėšomis dažniausiai pasinaudoja stambūs ūkiai, nes retas šeimos ūkis ryžtasi užsakyti brangiai kainuojantį projektą, nebūdamas tikras dėl galimo finansavimo. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, šių metų sausio 1 d. Lietuvoje buvo įregistruota 272,10 tūkst. karvių – tai 4,7 proc. mažiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Tuo metu pienininkystės ūkių skaičius sumažėjo 12,2 proc. ir dabar siekia 41,35 tūkst. Žemdirbių suvažiavime Jonavoje žemės ūkio ministras Bronius Markauskas dėl situacijos šalies agrariniame sektoriuje kaltino vyraujančią ūkių struktūrą. Lietuvoje yra apie 160 tūkst. ūkininkų, beveik 90 proc. jų priskirtini smulkių ar vidutinių ūkių kategorijai. „Prieš du dešimtmečius ūkininkas savivaldybėje kreipdavosi į žemės ūkio konsultantus, tie parengdavo nedidelės apimties ir nebrangų verslo plėtros projektą, nebuvo tokio biurokratizmo, – prisimena šilališkis R. Bajorinas, – dabar smulkiųjų ūkininkų niekas nenori nė girdėti.“

Neišsipildanti kooperacija „Du pastaruosius dešimtmečius agituoju šeimos ūkininkus kooperuotis, – kalba kretingiškis ūkininkas Rimantas Skiparius, – Senosios Europos žemės ūkis remiasi būtent susivienijusiais ūkininkais.“ Lietuvoje, pasak R. Skipariaus, kooperacijos idėją iškreipė ES ir valstybės paramos siekis. Daugelis naujųjų laisvos šalies ūkininkų būrėsi į kooperatyvus tikėdamiesi būti lygesni už lygius, pasidairydami atgalios į komandinės ekonomikos patirtį. „Su šeimos ūkininkais lankėmės Nyderlanduose, Švedijoje, Bavarijoje (Vokietija), kaimyninėje Lenkijoje, – prisimena R. Skiparius, – visur žmonės džiaugėsi kooperatyve pasidalytais ūkio darbais, bendra atsakomybe, nors juos taip pat slėgė bendrosios rinkos pokyčiai, kainų už žaliavą svyravimai.“ Žemdirbių suvažiavimo Jonavoje metu daug kalbėta apie ES tiesioginių išmokų suvienodinimą naujuoju finansiniu laikotarpiu po 2020 m. Pastaruoju metu mūsų ūkininkas gauna 40 proc. savo kolegos vokiečio analogiškos išmokos. Dėl šios diskriminacijos, pasak premjero S. Skvernelio, atsiradusios 2003 m. mūsų šalies vadovams pasirašant stojimo į ES sutartį, Lietuvoje jau surinkta ir į Briuselį nuvežta 50 tūkst. gyventojų parašų. Premjeras negailėjo pažadų kovoti dėl ES išmokų suvienodinimo. Kuo viskas baigsis – paaiškės po 2019 m. vyksiančių rinkimų į Europos Parlamentą. Tačiau jau šiandien Briuselyje netyla kalbos tiesiogines išmokas deleguoti ES šalių vyriausybėms. Tegul pačios ieško paramos šaltinių. „Mes su savo šeimos ūkiais galime išgyventi be paramų, savo mokesčiais padėti valstybei, – kalba alytiškė ūkininkė A. Miškinienė, – bet tegul ta valstybė sutvarko pieno perdirbėjus ir prekybininkus, kurie maisto kelyje nuo fermos iki stalo nusigraibo grietinę.“ Savo politinio kelio pradžioje B. Markauskas žemdirbių auditorijose dažnai minėdavo, jog Lietuvos gyventojų poreikiams patenkinti šalyje užtektų šimto pieno ūkių po tūkstantį karvių. Pastarųjų metų nacionalinės agrarinio sektoriaus ambicijos – milijonas karvių ir trys milijonai tonų pieno per metus. Kol kas šalyje tenkinamės trečdaliu šio „strateginio“ kiekio. Stambusis verslas Lietuvoje perka prižiūrėtus, modernizuotus pieno ūkius, juose dirbti samdo emigrantus. Dalies pieno perdirbimo įmonių akcijų savininkais tampa užsieniečiai. Nacionalinės pienininkystės plėtros strategijos kūrėjams iškyla pasirinkimo klausimas: eiti amerikietišku pieno gamybos fabrikų ar europietišku šeimos ūkių keliu? „Nesėkmės atveju kalčiausias, kaip visuomet, liks ūkininkas, neteisingai supratęs politikų užmačias“, – atvirai sako alytiškė A. Miškinienė.

Justinas ADOMAITIS ŪP korespondentas