Arabai išgelbės Lietuvos pieno sektorių?

Perdirbimas būtinas

„Kol kas dar nėra aišku, kaip galėtų ateiti Saudo Arabijos investuotojai į Lietuvos pieno rinką ir kaip jie galėtų pakeisti dabartinę situaciją. Apie galimus investuotojus ir jų atėjimą buvo kalbėta jau ne kartą – esą kažkas ateis, kažkas pasikeis, tačiau kol kas konkrečių pokyčių nematyti.
Vienos gamyklos situacija Lietuvos pieno rinkos iš esmės nepakeis. Jeigu Lietuvoje atsirastų naujas investuotojas, kuris norėtų supirkti didesnį pieno kiekį, neatmestina galimybė, kad dar labiau padidėtų pieno importas iš kaimyninių šalių. Tačiau šioje vietoje iškyla ir kitas svarbus klausimas – ar iš tikrųjų atsiras investuotojų ir kaip jie galėtų veikti Lietuvos rinkoje?
Pieno sektorius yra specifinis. Investuotojas negali tiesiog nusipirkti žalio pieno Lietuvoje, išvežti jo į Saudo Arabiją ir ten perdirbti. Žalią pieną reikia perdirbti vietoje, nes natūralaus, žalio pieno tokiais atstumais praktiškai neišveši. Į tolimas rinkas galima eksportuoti tik jau perdirbtą – pagamintus pieno produktus. Todėl jeigu į Lietuvos pieno sektorių ateitų investuotojas iš Saudo Arabijos ar kitos tolimesnės šalies, jam reikėtų ne tik žaliavos, bet ir perdirbimo pajėgumų. Jis turėtų pieną perdirbti čia, Lietuvoje, ar regione, ir tik tada pagamintus produktus eksportuoti į savo rinką.
Jeigu dėl tokios investicijos rinkoje padidėtų pieno poreikis, tai Lietuvos pieno gamintojams būtų naudinga. Dabar ES yra pieno perteklius. Tai viena iš priežasčių, kodėl matome kritusias pieno supirkimo kainas. Kol rinkoje išlieka pieno perteklius, kainos atsigauna sunkiai.

Kam mokėti daugiau?

Ar gali atsitikti taip, kad Saudo Arabijos investuotojas už pieną Lietuvoje mokėtų daugiau ir taip sukurtų papildomą konkurenciją, pasakyti sunku. Versle visada skaičiuojama kaina. Jeigu įmonė gali pieno nusipirkti pigiau, jai nėra jokio pagrindo mokėti daugiau. O Lietuvoje pieno supirkimo kaina šiuo metu yra mažiausia ES. Tačiau jeigu atsirastų konkurencija dėl pieno kiekių, situacija galėtų pasikeisti. Įmonėse atsiradus didesniam pieno poreikiui, jos pačios pradėtų aktyviau konkuruoti dėl žaliavos. Vadybininkai imtų ieškoti ūkių, ypač didesnių, ir ūkininkus viliotų pereiti pas vieną ar kitą supirkėją. Atsirastų pasiūlymų už 1 kg pieno mokėti vienu kitu centu daugiau.
Kitose ES šalyse pieno supirkimo kainos yra didesnės. Lietuva jau maždaug keturis–penkis mėnesius yra tarp valstybių, kuriose pieno supirkimo kaina mažiausia ES, todėl net ir tam tikras papildomas pieno poreikis galėtų bent kiek pajudinti kainą į viršų.
Jeigu iš tikrųjų arabai nupirktų Estijos pieno gamyklą, kaip dabar skelbiama, teoriškai regione galėtų padidėti žalio pieno poreikis. Tokiu atveju Estijoje galbūt būtų perdirbama daugiau vietinio pieno, mažiau jo reikėtų atsivežti iš kitų šalių. Tai galėtų turėti įtakos ir Lietuvos rinkai, nes atsirastų papildomas žaliavos poreikis, o mūsų pieno gamintojams galėtų būti pasiūlyta šiek tiek didesnė kaina. Drauge tai darytų įtaką ir esamiems Lietuvos pieno perdirbėjams. Tačiau kol kas tai tik svarstymai. Pieno rinką lemia kelios pagrindinės tendencijos – pieno poreikis ir pieno gamyba. Jeigu pieno poreikis mažėja, o gamyba ES mastu didėja, natūralu, kad tai atsispindi ir kainose.
Teko kalbėtis su kitų ES šalių atstovais, ir visur jaučiamas susirūpinimas dėl sudėtingos padėties pieno rinkoje. Be to, Europoje yra ir kitų veiksnių, galinčių turėti įtakos rinkai. Nemažoje dalyje Europos šią vasarą vyravo didelės sausros ir karščiai. Tai turi įtakos pašarams, jų kiekiui ir kokybei, o kartu gali paveikti ir pieno gamybą. Jeigu dėl nepalankių oro sąlygų kai kuriose šalyse pieno gamyba sumažėtų, tai taip pat galėtų pakeisti pasiūlos ir paklausos santykį. Todėl situacija rinkoje dar gali keistis. Jau dabar kalbama, kad nuo rugpjūčio ar rugsėjo pieno supirkimo kainos galėtų pradėti didėti. Tačiau ar iš tikrųjų taip bus, parodys tik rinkos duomenys.

Gamyba koncentruojasi

Kalbant apie didelius pieno ūkius, taip pat kyla klausimas, kur bus realizuojamas jų pagaminamas pienas. Pvz., Ramūnas Karbauskis yra pastatęs labai didelę karvių fermą, kuri minima kaip viena didžiausių Europoje. Kiek teko girdėti, didžiojoje fermoje gali būti laikoma apie 3 tūkst. karvių. Tačiau jų vizija yra dar gerokai didesnė – ateityje turėtų būti gal net šešios fermos, kuriose būtų laikoma maždaug 24 tūkst. karvių. Tada būtų statoma ir perdirbimo gamykla, nes planuojama, kad šešiose fermose būtų pagaminama apie 900 t pieno per dieną.

Tačiau, manau, tai nėra artimiausių metų projektas. Tam gali prireikti net kokių 20 metų. Pirmoji ferma, kiek suprantu, buvo statoma apie trejus metus, o dar reikia laiko ją užpildyti karvėmis, pasiekti numatytą produktyvumą ir pradėti dirbti visu pajėgumu. Taigi nuo statybos pradžios iki realios pilnos gamybos gali praeiti kokie penkeri metai.
Jeigu būtų statomos dar kelios fermos, o vėliau – ir perdirbimo gamykla, visas šis procesas taip pat tikrai neįvyktų labai greitai. Todėl tai yra ateities projektas. Galbūt taip ir bus, galbūt tokia kryptis iš tikrųjų taps Lietuvos ateities žemės ūkio modeliu.
Labai svarbu atkreipti dėmesį ir į Lietuvos pieno sektoriaus statistiką. Matome, kad karvių skaičius ir ūkių skaičius mažėja, tačiau pieno gamyba per pastaruosius metus išlieka gana stabili. Tai rodo, kad pieno gamyba vis labiau koncentruojasi stambesniuose ir produktyvesniuose ūkiuose. Juose laikomos produktyvesnės karvės, didėja karvių skaičius, o patys ūkiai tampa efektyvesni. Būtent tokie ūkiai ir padeda išlaikyti bendrą pagaminamo pieno kiekį, nors smulkių pieno gamintojų skaičius mažėja labai sparčiai. Liepos mėn. duomenimis, jų yra tik šiek tiek daugiau nei 7 tūkst. Anksčiau jų buvo dešimtys tūkstančių.
Iš viso Lietuvoje karvių laikytojų yra apie 14 tūkst., tačiau maždaug pusė jų pieną sunaudoja savo reikmėms arba nedideliais kiekiais parduoda kitais būdais. Todėl komerciniam perdirbimui skirto pieno gamintojų skaičius yra gerokai mažesnis. Todėl šiuo metu yra situacija, kai, pieno gamintojų skaičiui katastrofiškai mažėjant, didesni ir efektyvesni ūkiai išlaiko bendrą pieno gamybos kiekį. Jeigu ateityje rinkoje atsirastų papildomo pieno poreikis, tai galėtų būti labai svarbu likusiems Lietuvos pieno gamintojams.

Lems konkurencija

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. rugpjūčio 21 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.