Arboristė: „Jei galėčiau, atgimčiau pušimi“

Močiutės pamokos

Smalsu, kokie Rasos vaikystės prisimi­nimai, koks pirmas medis ją prisijaukino. „Pirmus kartus lipau į medžius vaikystėje. Dariau tai tiesiog iš smagumo. Nežinau, ar yra vaikų, kuriems nesinori to daryti. Kaip dabar pamenu labai patogią laipioti obelį mūsų kieme, po kurią karstėmės abu su broliu. Vėliau buvo įdomus etapas, kai studijų metais keliaujant po Lietuvą ir lankantis prie kokio įdomesnio medžio vis kildavo noras į jį įlipti, pabūti su tuo medžiu kitaip, pasėdėti jame, o ne tik prisiglausti prie kamieno“, – vaikystės priminimais dalijosi pašnekovė.

Užaugusi mažame Pervalkų kaimelyje Aukštaitijoje, netoli Pasvalio, Rasa didžiuo­jasi, kad moka pasvaliečių tarmę. „Mano didžiausia meilės gamtai mokytoja buvo močiutė, tėčio mama, su kuria viename kambaryje daugelį metų gyvenau. Puikiai sutarėme, ji mane mokė kantrybės, kaip prižiūrėti kambarinius augalus, kurių buvo pilni namai. Vienas ankstyviausių vaikystės atsiminimų – kai močiutei atnešiau spy­gliuotą kaštoną ir paklausiau, kas tai. Ji paaiškino, kad tai kaštono vaisius, kuris greitai sunoks ir jo viduje pamatysiu gražią blizgančią rudą sėklą, o iš jos, jei tik norėsiu, galėsiu užauginti medį“, – pasakojo Rasa.

Baigusi socialinio darbo studijas Vilniaus universitete, ji daug sa­vanoriavo ir jautėsi galinti dirbti socialinį darbą su garbaus amžiaus žmonėmis, kuriems reikia pagalbos. „Ketvirtame kurse pradėjau savanoriauti privačiame darželyje. Tuomet supratau, kad mano pašaukimas – pedagogika. Pradėjusi dirbti ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, įgijau pedagogo kvalifikaciją Mykolo Romerio universitete, paskui – pradinio ir prieš­mokyklinio ugdymo studijos Vilniaus kolegijoje. Esu dirbusi ir vaikų darželyje, ir mokykloje. Dabar vėl sugrįžau dirbti į darželį. Šiuo metu studijuoju arboristiką profesinio rengimo centre „Sodžiaus meis­trai“, – sakė iššūkius mėgstanti ir nuolat žinių siekianti jauna moteris.

Komandinis darbas

Arboristika Rasa susidomėjo gimus antrajai dukrai. Kartą, kai vos mėnesio sulaukusi mažylė ramiai snaudė mamai ant rankų, ji vartė neseniai gautą knygą „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“. „Varčiau, skaitinėjau ir perskaičiau pa­sakojimą apie pirmąją Lietuvoje moterį arboristę Ingą Gaidelytę. Sužavėjo jos istorija, mintis, kad yra specialybė, kurią įgijęs gali rūpintis medžiais ir po juos laipioti. Pradėjau internete ieškoti, kas tai ir koks yra arboristo darbas, – pasakojo Rasa. – Pirmiausia susipažinau su Renal­du Žilinsku, kuris šiuo metu ir yra mano mokytojas, vėliau teko garbė pabendrauti ir su I. Gaidelyte.“

Pasak Rasos, arboristikos pradedama mokytis nuo medžio kaip augalo teorinio pažinimo. Arboristams būtinos žinios apie jų sandarą, sistemas, poreikius ir visa kita. Norint padėti medžiams, vien meilės ir noro neužtenka. Aukštuminės arboristikos specialistams reikalingas ir fizinis pasirengimas, atkaklumas, drąsa. Kaip ir daugumoje šiuolaikinių specialy­bių, būtinas nusiteikimas nuolat tobulėti, nes moksliniais tyrimais grįsta informacija nuolat kinta.

Būtinas gebėjimas ir noras bendradar­biauti, nes arboristai dirba komandoje ar bent su pora. Mačiusiesiems, kaip dirba šie žmonės, kyla klausimų, kaip įveikti aukščio baimę, kaip išvengti traumų. „Padeda suvokimas, kad apraišai mane tvirtai ir patikimai laiko, svarbu juos saugiai užsirišti. Traumų dar neturėjau, esu atsargi ir laikausi saugos reikalavimų, kurie yra gana griežti“, – sakė pašnekovė.

Investicijos į gyvybę

Medžius, kuriuose darbavosi sa­varankiškai, Rasa kol kas skaičiuoja ant vienos rankos pirštų. „Dirbome savarankiškai su kolege ir kitais bendramoksliais be mokyto­jo priežiūros. Dirbantis aukštyje arboristas visada turi dirbti su pora. Vienas dirba medyje, kitas – apačioje ir jie nuolat komu­nikuoja. Tai svarbu dėl saugumo, – sakė R. Mažuikienė. – Susižeisti labai lengva. Tiek įsipjauti, tiek prasikirsti lūpą su karabinu ar panašiai. Apie įvairius nubrozdinimus ar mėlynes po kiekvieno lipimo net neverta kalbėti, tai atrodo savaime suprantama. Pavojingiausi sužeidimai, matyt, būtų dirbant su elektriniu ar benzininiu pjūklu. Dėl to ir esame mokomi ypač atsakingai laikytis saugumo reikalavimų.“

Visa arboristų ekipuotė įlipti ir dirbti medyje kainuoja daugiau nei 1 000 eurų, neskaičiuojant šiam darbui pritaikytos ap­rangos. „Aprangai galima pataupyti, nors yra tokių dalykų kaip tinkama avalynė, kuri taip pat labai svarbi ir geriau naudoti kokybišką. Tačiau lynams ir karabinams, apraišams negalima taupyti. Tai įranga, skirta gyvybei išsaugoti, todėl turi būti sertifikuota, įsigyjama iš specializuotų parduotuvių. Daug maloniau dirbti su kokybiškais ir pritaikytais įrankiais. Dar­bui prie medžio ant žemės naudojami specifiniai įrankiai, pavyzdžiui, oro kastuvai, kurie labai brangūs. Lietuvoje šiuo metu tokių kastuvų yra tik du.“

Smalsu, ką arboristai veikia žiemą? Kada jiems pats darbymetis? „Priklauso, kokia žiema. Jei šilta, arboristai gali dirbti, nes darbui svarbiausia oro sąlygos. Medžius genėti galima iki –5 °C šalčio. Svarbu, kad oras būtų nelietingas ir ne per stiprus vėjas. Žinoma, vasarą, kai vyksta pats augimas ir žaliavimas, ir žmogui daug maloniau dirbti, ir medžiai lengviau ištveria genė­jimus“, – sakė moteris. Tačiau, pasak jos, praėjusi vasara buvo per karšta. Tokiomis sąlygomis arboristai, jei jiems brangi sveikata, turėtų nedirbti.

Padėtų tik švietimas

Arboristus dažnai vadina medžių gy­dytojais. Rasa sako, kad yra ne visai taip. „Mūsų mokytojas R. Žilinskas vis kartoja, kad arboristai medžių negydo. Medis gydosi pats, mes tik šiek tiek jam pade­dame, padarome tai, ką geriausiai šiuo metu žmogus išmano apie augalus, – sakė pašnekovė. – Medžiai kaip ir žmonės – visi skirtingi ir su charakteriu. Ilgai liepa man buvo labai mylimas medis, turiu ir konkre­tų klevą, su kuriuo esu užmezgusi savitą ryšį. Šiuo metu atrandu, kad ypač mane kviečia ir kalbina pušys. Dar obelis man labai miela, sava ir jauki. Apie daugybę medžių galėčiau papasakoti, ką jie man reiškė skirtingais gyvenimo etapais ir koks buvo ryšys su jais.“

Ne paslaptis, kad daugumos požiūris į medžius žiaurus, o jų priežiūra nemokšiška. Miestuose matome amputuotas liepas ir ne tik jas. Ką daryti, kad žmonės atsitokėtų? Dėl ko Rasai labiausiai skauda kalbant šią tema? Pasak jos, švietimas – vienas tinkamiausių būdų žmonėms atsitokėti. „Aš irgi tik pradėjusi mokytis sužinojau, kad medžiui nupjauti viršūnę – kaip žmogui nukirsti galvą. Tik žmogus iš karto miršta, o medis – lėtai. Iki tol neatrodė nieko tragiško, kai matydavau, kaip elektrikai geni medžius po laidais. Taigi tikiu, kad kuo daugiau apie tai kalbėsime viešai, kuo daugiau bus socialinės reklamos ir švieti­mo, tuo greičiau keisis požiūris į medžius. Labiausiai mane skaudina suvokimas, kad asfaltuotas kelias, papildomas metras ar centimetras dirbamo lauko, aikštė iš trinke­lių tampa didesne vertybe nei medis, kuris taip pat yra gyvas sutvėrimas. Apmaudu, kad ir esantieji valdžioje į medžius žiūri tik per naudos prizmę. Juk jų teikiama nauda žmonėms yra daug didesnė nei medienos kietmetriai.“

Jei kitame gyvenime galėtų rein­karnuotis ir grįžti į žemę medžiu, jauna moteris sakė, kad pasirinktų pušį. Ji sva­joja nuvykti į Ameriką ir prisiliesti prie įspūdingųjų sekvojų bei mamutmedžių.

„Rasų“ korespondentė Nijolė BARONIENĖ

Rasos Mažuikienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.