Ašara ant iškarpytos bažnyčios

Prieš keletą metų karpinių malonumą atradusi L. Šufinskienė pasakojo, kad nuo vaikystės buvo linkusi prie gražių darbų. Mėgo piešti, siuvinėti, megzti, vėliau išbandė dekupažo techniką, kūrė lėles. Tik su vąšeliu nesusidraugavo. „Ką reikėdavo, tą ir pasidarydavau. Bet dažniausiai viską išdovanodavau. Jeigu tik pagirdavo, tai ir atiduodavau. Todėl, būdavo, net neturėdavau darbelių rengiamoms parodoms. Moterys neša mezginius, nėrinius, siuvinius, o aš – neturiu nieko“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo tautodailininkė.

Prieš daugelį metų, dar dirbdama Gruzdžių gimnazijoje, L. Šufinskienė pirmą kartą prisilietė ir prie karpinių. Rankdarbius mėgusi moteris iškarpydavo vaikams popierinių skirtukų. Galbūt ir šis pomėgis būtų tik vienas iš daugelio L. Šufinskienės užsiėmimų, tačiau kolegės tautodailininkės Rasos Šiškuvienės paraginta, nusprendė nebesiblaškyti, kurdama įvairius rankdarbius, ir pasirinko tik karpinius.

Moters negąsdino didelio kruopštumo reikalaujantys popieriaus karpiniai. Atvirkščiai – kuo mažesnės, smulkesnės detalytės, tuo būdavo įdomiau dirbti, kurti.

L. Šufinskienės karpiniai nėra visai tradiciniai, simetriški, liaudiškų motyvų. Tautodailininkei labai patinka karpyti įvairius pastatus, pavyzdžiui, dvarus, bažnyčias. „Langeliai, kryželiai, plytos. Karpau, pjaustau – ir saldu širdy. Taip gimė Gruzdžių simboliai – bažnyčia ir ąžuolas. Esu iškarpiusi Kryžių kalną. Tik prieš tai nuvykusi prifotografavau įvairiausių Kryžių kalno vietų, kad karpydama prieš akis turėčiau ir geriau prisiminčiau. Detalės man – labai svarbios, mėgstu tikslumą“, – apie savo kūrybinius ieškojimus pasakojo gruzdiškė. Beje, prieš imdamasi karpyti konkretaus pastato atvaizdą, moteris būtinai pasidomi ir jo istorija, vėliau – nusifotografuoja. Neturėdama Meškuičių bažnyčios nuotraukos, ilgai vargo karpydama...

Dažniausiai L. Šufinskienė prie karpinių sėda vėlų vakarą ir, kaip sako, krebždena iki 2–3 val. nakties. „Kartais man kompaniją palaiko vyras. Jis tuomet žiūri televizorių, bet dažniausiai bežiūrėdamas ir užmiega fotelyje“, – šypsojosi pašnekovė.

Nepaisant malonaus, įtraukiančio kūrybinio karpymo proceso, yra ir viena karpinių meistrei didžiulį stresą kelianti dalis – baigto karpyti darbo priklijavimas. „Matuoju dešimt kartų, dukra padeda priklijuoti. Porą valandų užtrunkame, kol vieną karpinį priklijuojame. Bet tikrai ne visada viskas pavyksta. Prilipinai ir – nebenulupsi, nebenuplėši. Yra darbų, aplaistytų ašaromis. Turiu labai užsispirti, kad bet kokiu atveju darbą pabaigčiau“, – prisipažino L. Šufinskienė. Karpinių autorė apgailestavo ir dėl to, kad karpiniuose neįmanoma perteikti spalvų, šešėlių.

Paklausta, iš kur toks pomėgis daryti įvairius gražius darbus, L. Šufinskienė atsakė trumpai: „Genai.“ Tautodailininkės senelis buvo stalius, dar meistraudavo verpstes, rankšluostines. Giminėje būta ir audėjų, mezgėjų.

„Mūsų tautos genuose daug kas užkoduota. Kad ir tos pačios iš popieriaus iškarpytos užuolaidėlės, staltiesėlės, populiarios dar XIX a. Per svarbiausias šventes namus lietuviai puošdavo baltais karpiniais. O kai popieriaus labai trūko, karpiniams panaudodavo laikraščių pakraščius. Gaila, kad daug darbo, kantrybės reikalaujantys, tik geras emocijas teikiantys karpiniai – trumpalaikis, labai trapus grožis“, – apgailestavo L. Šufinskienė.

Autorės nuotraukos

Viršelio nuor.: Tautodailininkė Liongina Šufinskienė karpiniais susidomėjo prieš keletą metų.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.