Ateitis priklauso prisijaukinusiems sėkmę ūkiams

Šilalė – gyvulių augintojų kraštas. Nors pastaraisiais metais senoji ūkininkų karta pasuko į mėsinę gyvulininkystę, pieno ūkiai čia vis dar labai stiprūs, o daugelis sėkmingai eina ekologinio ūkininkavimo keliu. Sėkmės receptų į Šilalę važiavo ieškoti ir žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas.

Specifika – pagal ūkininkavimo sąlygas

Žemės ūkio ministras jau lankėsi Aukštaitijoje, žvalgėsi pakaunės ūkiuose, todėl šįkart daug dėmesio skyrė pienininkystei, kuri yra mūsų šalies maisto pramonės varomoji jėga. Norėdamas susipažinti su skirtingų regionų ūkininkavimo specifika, žemės ūkio ministras pasirinko Šilalę.

Seimo narys Jonas Gudauskas žemės ūkio ministrui rekomendavo aplankyti Nijolės ir Česlovo Legačinskų pienininkystės ūkį, pasikalbėti su Inga ir Vygantu Jokubaičiais, Pajūralyje planuojančiais statyti naują fermą ir plėsti ekologinį pieno ūkį. Žadeikiuose ministro laukė dvi ūkininkų Dambrauskų kartos, o Vabalų kaime – ekologinio pieno ūkio savininkai Daiva ir Ernestas Kairiai. Tačiau didelį įspūdį K. Navickui paliko visiškai kitoks Onos ir Gedimino Sungailų ūkis – vos 30 ha žemės turintys ūkininkai augina įvairiausias netradicines kultūras ir nemažą dalį jų perdirba patys.

„Šio krašto ūkininkų pasirinkimas priklauso nuo žemės derlingumo. Čia prastesnės sąlygos plėtoti augalininkystę, tačiau ūkininkai laiko daug gyvulių, turi sukūrę nemažai pieno ūkių, plėtoja ekologinio pieno gamybą. Norėjau pajusti, kurie ūkininkai turi perspektyvą, visas sąlygas išlikti ir sieti su kaimu savo ateitį, o kurie dirba tik tam, kad išgyventų, o apie ateitį nebegalvoja. Su visais daug kalbėjomės, jie man pažadėjo atsiųsti savo pastebėjimus“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė ministras K. Navickas.

Šilalėje žemės ūkio ministrui pavyko apčiuopti ne tik sėkmės receptą. K. Navickas pamatė ateities ūkį, kuriame tvarkosi – melžia karves ir gyvulius šeria – robotai. Pasikalbėjęs su Antanu ir Artūru Dambrauskais, žemės ūkio ministras padarė išvadą, kad perspektyvaus ūkio be inovacijų sukurti nepavyks, tokiu keliu teks eiti visiems, todėl reikia apie tai galvoti rengiant ateinančio finansinio laikotarpio paramos sąlygas.

Ūkį kuria dvi kartos

Antanas ir Artūras Dambrauskai – dviejų skirtingų ūkių savininkai. Jaunasis ūkininkas Artūras valdo mišrų ūkį – turi 80 ha žemės ir augina 50 galvijų. Jis taip pat padeda tėvams, sukūrusiems 130 melžiamų karvių ekologinio pieno gamybos ūkį. Gyvulininkystės technologijų magistras sujungė tėvų patirtį ir naujausias inovacijas, todėl Dambrauskų ūkyje galima pamatyti, kokia ateitis laukia pažangių ūkių.

Robotizuoti savo ūkį Dambrauskai pradėjo 2015 m. Melžimo robotas pasiteisino labai greitai, todėl, įvykdę įsipareigojimus, ūkininkai iškart parengė dar vieną projektą ir gavo paramą ne tik antram melžimo robotui, bet ir robotizuotai šėrimo sistemai „Trioliet“ įsigyti.

„Trioliet“ – nepakeičiama mūsų pagalbininkė: sumaišo pašarus pagal parengtus kelis racionus, išdalija juos karvėms 12 kartų per dieną. Jos sočios, laimingos ir sveikesnės nei anksčiau, o mes sutaupome maždaug trečdalį pašarų ir daug degalų“, – ministrui pasakojo Artūras ir iškart pademonstravo, kaip sistema veikia. Kompaktiškas 3 kub. m talpos vagonėlis su vertikaliais maišymo sraigtais pavažinėjo nuo vienos pašarų talpyklos prie kitos ir tuoj pat pasuko viršuje nutiesta kontaktine elektros linija į fermą dalyti pašarų karvėms, kurios tingiai kėlėsi ragauti „šventinių“ vaišių.

„Šiuolaikiškam ūkiui visiškai tinka pajuokavimas, kad vadovauti galima ir neišeinant iš namų: kas vyksta tvarte, galima pažiūrėti įsijungus telefoną ar kompiuterį, o darbus atlieka robotai. Manau, kad netolimoje ateityje taip dirbs daugelis ūkių. Ūkininkams jau dabar reikėtų apie tai galvoti, o mes turime atkreipti dėmesį rengdami ateinančio laikotarpio žemės ūkio finansavimo prioritetus“, – po apsilankymo Žadeikiuose „Ūkininko patarėjui“ tvirtino žemės ūkio ministras.

Teisingas pasirinkimas – mišrus ūkis

Pavakarį nuvykęs į Vabalų kaime įsikūrusį Kairių pieno ūkį, K. Navickas ne tik apėjo visus tvartus, pasigėrėjo švariais gyvuliais, patikrino, kaip gyvenvietėje įsikūrę ūkininkai tvarko srutas ir mėšlą, bet ir rado laiko su jaunaisiais ūkininkais pasikalbėti prie arbatos puodelio.

Ernestas pasakojo, kad ūkininkauti pradėjo prieš 11 metų. Pirmuosius trejus metus dirbo kartu su tėvais, o paskui pradėjo kurti savo šeimos ūkį. Gavęs paramą jauniesiems ūkininkams įsikurti, augino telyčias, mėsinius galvijus. Ūkis plėtėsi, atrodė, kad auginti gyvulius yra visai neblogai, todėl pasirinko pieno gamybą.

Dabar iš 75 karves laikančių Kairių ūkio AB „Žemaitijos pienas“ kasdien išsiveža po 1 t ekologiškai pagaminto pieno. Tačiau ūkininkai už jį gauna kone tiek pat, kiek mokama už pagamintą įprastai – tik po 27,4 ct/kg, nors ekologiškai produkcijai pagaminti reikia daugiau sąnaudų, ypač darbo jėgos.

„Matome, kaip ekologiško pieno kaina parduotuvėje kyla, o mes daugiau negauname. Buvo 5 ct skirtumas – džiaugėmės, nes mums tai daug, bet dabar ir to nėra. Grūdininkai per tą dešimtmetį prasigyveno, išplėtė savo ūkius, nes atsirado naujų rinkų, o gyvulių augintojai ir liko toje pačioje padėtyje“, – neslėpė nuoskaudos E. Kairys.

Žemės ūkio ministras apgailestavo, kad Lietuvoje ekologinės produkcijos vartojimas neauga, todėl įmonės ūkininkams kainų nekelia.

Pasikalbėjęs su ekologinio ūkio savininkais apie akcizais neapmokestintų degalų poreikį, K. Navickas pripažino, kad būtų išmintinga ekologiniams ūkiams, ypač laikantiems gyvulius ir auginantiems jiems pašarus, degalų normas diferencijuoti, nes ekologiniuose ūkiuose degalų poreikis didesnis.

„Mes tikrai už tai, kad žmonės laikytų gyvulius, surasim tam paramos. Grūdininkams nebebus taip gerai, kaip buvo. Tie ūkiai, kurie yra ekologiniai ir mišrūs, turi tikrai neblogą ateitį – supratau, kad tokiu keliu ir reikia eiti. Tai, ką šiandien pamačiau, tikrai įkvepia. Tam, kad jauni žmonės nenusiviltų ir nepabėgtų iš kaimo, turime galvoti, kokios būsimojo finansinio laikotarpio pagalbos priemonės jiems būtų tinkamiausios“, – svarstė ministras K. Navickas.

Sėkmingas mažo ūkio verslas

Naujajame Obelyne įsikūręs O. ir G. Sungailų ūkis – visiškai kitoks: vos 30 ha turintys ūkininkai verčiasi augalininkyste, perdirba savo pačių užaugintą produkciją ir ją sėkmingai parduoda ūkininkų turgeliuose bei sveiko maisto parduotuvėse.

Sungailai seniai turi nemažą šilauogių plantaciją, braškyną, augina smidrus, o nederlinga žemė jiems nėra didelis trūkumas, nes tokiose dirvose visai neblogai auga speltos, iš jų miltų ūkininkai ne tik gamina įvairius visų grūdo dalių produktus, bet ir kepa šakočius.

Visus laukus apvaikščiojęs, patikrinęs, kaip dygsta žirniai ir genimi šilauogių krūmai, net įvertinęs O. Sungailienės šiltnamį, K. Navickas stebėjosi ūkininkų darbštumu ir ilgai negalėjo atsitraukti nuo austriško grūdų malūno – pripažino, jog tokio gražuolio dar nebuvo matęs.

„Su ministru pasikalbėjome draugiškai, apie viską, kas svarbu gyvenant kaime. Ministrą nustebino žinia, kad paprastų šiltnamių, kuriuos ūkininkai kas kelerius metus perkelia į kitą vietą, negalima deklaruoti. Klausė, ar netrūksta darbininkų. Nėra kaime darbininkų, nes nėra nedirbančių žmonių – mūsų krašte visi ūkininkai, visi kuo nors užsiima“, – pasakojo O. Sungailienė.

Naujojo Obelyno ūkininkai dėl sunkaus gyvenimo žemės ūkio ministrui nesiskundė, priešingai – pasidžiaugė, kad gera Lietuvoje gyventi, gali dirbti tiek, kiek nori, tai, ko širdis nori, o kaime gyventi dar ir smagu.

Apsilankius tokiame mažame ūkyje, kur mažytis verslas tapo pragyvenimu šaltiniu ir finansiniu pagrindu, pasak K. Navicko, labai aišku, kas yra ūkininkavimo sėkmė. Ji aplanko tuos, kurie savo darbą mato kaip gyvenimo prasmę, o ūkininkavimas jiems yra pasididžiavimą ir malonumą keliantis užsiėmimas.

Daiva BARTKIENĖ

ŪP korespondentė

Autorės ir ŽŪM nuotraukos

2021-05-04