„Vasara niekada neišeina tyliai. Ji palieka laiškus ten, kur mažiausiai tikimės – džiovintų gėlių puokštėse. Jose slypi keistas ilgesys to, kas praėjo. Net jei spalvos išblunka, esmė išlieka – trapūs, tikri prisiminimai ir pažadas, kad ši nuostabi kaita nesibaigs, o tu ir toliau būsi jos dalis“, – „Ūkininko patarėjui“ teigia A. Bazarienė, sutikusi pasidalyti savo mintimis ir kūrybos procesu.
Pasak pašnekovės, kai lauko augalai išgyvena ramybės laikotarpį, natūralių, švelnių spalvų kompozicijos tampa gražiu vasaros prisiminimu – išsaugo kvapą, formą ir mažą istoriją. Tačiau už romantiško vaizdo slypi kasdienis, kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis darbas. „Aš negalvoju, kad mano surišti vainikai labai gražūs – vis pasijaučia žinių trūkumas. Bet kai padarysiu kokį šimtą, gal ir būsiu patenkinta“, – juokiasi ji.
Gėles A. Bazarienė augina jau apie 25 metus – tai jos hobis ir aistra. Net 15 metų ji dirbo želdynų projektavimo srityje – kūrė, prižiūrėjo aplinką. Nors šiandien šio darbo nebedirba, meilė augalams niekur nedingo. „Gal tiksliau – ji tapo liga“, – šypteli ŪP pašnekovė.
Daug įkvėpimo suteikė ir naujas sklypas, kuriame visus medžius, krūmus ir gėlynus ji sodino pati. Tą troškimą auginti stiprino ir kelionės su Lietuvos gėlininkais – pasivažinėjimai po botanikos sodus, Europos parkus, nuolatinis bendravimas su bendraminčiais. „Mes vieni kitus kažkaip visada palaikome“, – kalba A. Bazarienė.
Tinkamų džiovinimui augalų nėra tiek daug, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „Kadangi gyvenu kaime, turiu pažįstamų ūkininkų, pas kuriuos galiu pasipjauti avižų, kviečių, miežių. Juk paprastai į lauką nenueisi ir nenusipjausi. Aš pjaunu iš eilės – nuvažiavusi į lauko vidurį nebrendu“, – pasakoja moteris.
Didžiausia pagalbininkė – mama. „Tėtis mirė pavasarį, todėl mamą atsivežiau gyventi pas save. Ji vis sakydavo: „Duok man darbo.“ Tai aš pjaudavau įvairius augalus, veždavau namo, o ji juos valydavo. O valymo tikrai daug – reikia nuvalyti lapus, surišti vienodo dydžio ryšulėliais, padžiauti. Mamos darbas buvo valyti, todėl tiek daug visko ir prisidžiovinau“, – dėsto ŪP pašnekovė.
A. Bazarienė pasakoja, kad netoli Bubių per kviečių lauko pakraštį buvo tiesiamas kelias iki naujų sklypų. „Iš ten parsivežiau glėbį kviečių varpų. O šiemet kviečiai ypač gražūs – drėgmės sočiai, varpos didelės, stiebai ilgi“, – prisimena ji.
Sausais augalais moteris susidomėjo tik prieš trejus metus. Pradėjo džiovinti augalus pažįstamų floristų poreikiams, tik vėliau sugalvojo pamėginti ir sau. Ir šiemet didžioji dalis bus suruošta floristams. „Iki tol daugelio augalų aš apskritai nesodinau. Tinkamos džiovinti gėlės – daugiausia vienmetės, o aš jų beveik neauginau. Todėl teko atiduoti dalį daržo vienmetėms ir pasisėti“, – pasakoja ŪP pašnekovė. Šiuo metu ji augina visų veislių šlamučius, penkių veislių šėryčius, taip pat gausybę kitų augalų, kuriuos pati šmaikščiai vadina „šiaušaliukais“ ar „uodegytėmis“. Pradėjusi gilintis į sausų augalų pasaulį, ji užmezgė ryšius su verbų pynėjais, kurie patys augina žaliavas – su jais keitėsi sėklomis, nes parduotuvėse pasirinkimas nėra didelis.
Pasak gėlininkės, laukai pilni tikro gėrio. „Linus sėjau pati, nes Šiaulių r. jų niekur nerasi. O man linai labai patinka“, – pasakoja moteris. Kai kuriuos augalus ji purškia dažais, tačiau, kaip pati sako, dar ne visus spėjo panaudoti – dabar pats darbymetis. „Dalį augalų dažau medvilniniais dažais. Tai labai kruopštus, net „kruvinas“ darbas. Nudažius reikia akimirksniu išdžiovinti, kitaip augalas iš karto pelys. Todėl dažau nedaug – labiau mėgstu palikti natūralius“, – aiškina ji.
Ypač tinkamos džiovinti yra avižos. Tačiau pievose galima rasti ir kitų įdomių augalų, primenančių avižas. „Yra tokių, kurių pavadinimų net nežinau, bet jos labai gražiai atrodo. Tik reikia pasivažinėti – natūralių pievų šiandien išlikę labai mažai“, – pastebi A. Bazarienė. Ji prisimena, kad kūryba ją lydėjo visada. „Kai reikėdavo kam nors dovanai pavasarinės puokštės, kai jau žydi tulpės ar narcizai, aš gėlių niekada nepirkdavau. Jau daugybę metų pati suvynioju puokštę. Galbūt ne veltui baigiau tuometį Telšių taikomosios dailės technikumą“, – šypsosi moteris.
„Surišti vienokią ar kitokią neprofesionalią puokštę manyje buvo nuo seno. Bet vainikai atsirado tik šiemet“, – pasakoja A. Bazarienė. Anksčiau kalėdiniams vainikams ji prisiskindavo pušų šakelių, įkomponuodavo dar kokį augalą, tačiau šiemet prisidžiovino tiek daug žaliavos, kaip niekada.
„Šluotelines hortenzijas irgi reikia laiku nuskinti – pernai skyniau per vėlai, tai visos rudos. Pastebėjau, kad ne visų veislių hortenzijos tinka – ne visos gražiai sudžiūva. Šiemet jau trečia vasara, kai ruošiu augalus, tai atsirado šiokia tokia patirtis“, – prisipažįsta ji. Sausų augalų rinkimas – nesibaigiantis procesas. „To, ką radai birželį, rugpjūtį jau neberasi. Jei smilgos žydi birželį – jos tada pačiame gražume. Liepos pabaigoje jos jau išbirusios. Bitkrėslės – vėl savaip. Dirviniai dobilai yra labai gražūs, bet jų skynimo laikas labai trumpas“, – aiškina ŪP pašnekovė.
Juodgrūdes A. Bazarienė augina pati. „Subręsta galvutės – tokios sėkladėžės, tarsi burbuliukai. Laukuose jų nenusiskinsi“, – tikina ji. Tinka ir miskantų šluotos, svarbu tik nepavėluoti jų nuskinti: „Jeigu pavėluoji – jos pradeda pūkuotis.“
Augalų įvairovė yra didžiulė, ir daugelį jų, anot moters, tereikia pastebėti, nes pati gamta juos išaugina – tik reikia žinoti, ką, kada ir kur panaudoti.
VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. lapkričio 28 d. numeryje!
Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją
arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,
arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.
Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt
bei Perlo terminaluose.
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.