Praktika rodo, kad žemos temperatūros pavojingiausios būna tada, kai augalai pasiekia dulkinių diferencijavimo etapą, nes jaunų varpų atsparumas šalčiui smarkiai sumažėja. Kai augalai susiduria su žemomis temperatūromis BBCH 30–32 tarpsniu, tuomet jaunų varpų diferenciacija sustoja, o tai lemia nevaisingumą arba smarkų derliaus sumažėjimą, dėl kurio derlingumas gali sumažėti 30–50 proc.
Galima atsikvėpti, nes šiemet šalnos užklupo augalus nepasiekus šio tarpsnio. Gal tik viename kitame Pietų Lietuvos ūkyje yra tokių kviečių. Žiūrėkime, kam dar gali turėti įtakos žemos temperatūros? Fotosintezei. Fotosintezė yra augalų medžiagų apykaitos ir energijos transformavimo šaltinis. Fotosintezės aktyvumas tiesiogiai priklauso nuo abiotinių stresų, pavyzdžiui, sausros sukelto bei aukštos ir žemos temperatūros streso. Todėl fotosintezės charakteristikos leidžia agronomams įvertinti augalų augimo būklę ir atsparumą stresui. Dažnai fotosintezės rodikliai naudojami augalų reakcijai į stresą arba atsakui į panaudotas priemones bei jų efektyvumui vertinti. Pavasario žemos temperatūros stresas neigiamai veikia augalų augimą ir vystymąsi, nes daro įtaką fotosintezei, o vėliau – sausųjų medžiagų kaupimuisi ir pasiskirstymui, o tai gali tiesiogiai lemti derlingumo ar derliaus kokybės sumažėjimą.
Dėl to konsultantai, matydami orų prognozes, intensyviai ragino ūkininkus ruošti augalus žemoms temperatūroms. Tačiau įvertinę, kad daugelis ūkininkų nespės to padaryti, jie rekomendavo atsisakyti purškimo prieš stresą ir vietoj to purkšti praėjus stresinėms sąlygoms. Kai kurie ūkininkai norėjo pasitikslinti rekomendacijas, todėl šią situaciją stengiausi paaiškinti labai paprastai. Pavyzdžiui, ar prieš javapjūtę imatės priemonių apsaugoti kombainą nuo gaisro, ar paliekate viską, kaip yra, ir džiaugiatės jau degančio kombaino gesinimu? Paprastai atsakymas būdavo: „Supratau.“
Pasvarstykime rimtai. Šiuolaikinė augalininkystė vis labiau primena „Alisos Stebuklų šalyje“ pasaulį – technologijų tiek daug, kad kartais augintojai jaučiasi lyg patekę į Alisos urvą, kur kiekvienas buteliukas žada stebuklą, o kiekviena nauja formulė – dar vieną „slaptą raktą“. Tarp visų šių sprendimų vis dažniau iškyla klausimas – kuo iš tiesų efektyviausiai valdyti augalų stresą? Pirmiausia reikia išsiaiškinti, su kuo geriausia valdyti augalų stresą. Daugelis atsakys, kad geriausia naudoti amino rūgštis, o jei dar kartu su kaliu, tai iš viso puiku. Lieka klausimas, kada jas naudoti – prieš stresą ar po jo.
Šiuolaikinėje augalininkystėje ūkininkai daug dėmesio skiria ne tik pagrindiniam augalų tręšimui mineralinėmis trąšomis ar apsaugai nuo ligų, bet pastaruoju metu vis labiau populiarėja ir augalų fiziologinių procesų valdymas. Viena dažniausiai minimų priemonių patikimam procesų valdymui – amino rūgštys. Dažniausiai amino rūgštys reklamuojamos kaip priemonė, padedanti augalams lengviau ištverti sausrą, šalnas, karštį, herbicidų poveikį, kai kuriems augalams – persodinimo stresą ar kitus nepalankius veiksnius. Tačiau ne vienam augintojui, įsigijus amino rūgščių, kyla logiškas klausimas, kada jas naudoti efektyviausiai – dar prieš augalams patiriant stresą ar po jo. Viskas priklauso nuo streso tipo, augalų būklės, naudojamos amino rūgščių formulės ir, suprantama, lūkesčių. Vis dėlto agronominėje praktikų patirtyje galima išskirti kai kurias aiškias tendencijas.
Pirmiausia, kai kam galimai reikia priminti, kas yra amino rūgštys augalams. Trumpai ir paprastai – organiniai junginiai, iš kurių augaluose sintetinami baltymai, jos dalyvauja beveik visuose gyvybiniuose procesuose: fermentų, chlorofilo sintezėje, azoto apykaitoje, energijos perdavime, antioksidacinėje augalų ląstelių apsaugoje, audinių regeneracijoje, streso signalų valdyme. Esant stresui, augalas daug energijos skiria apsauginiams procesams, tarsi „pamiršta“ augimą – taip save apsaugo. Išpurškus amino rūgštis, dalis šių medžiagų panaudojamos greičiau, todėl sumažėja energetinės sąnaudos. Puikiai žinome vidutinio klimato zonos pavasarius. Augalai po permainingos žiemos būna „pavargę“, dėl to pirmasis purškimas rapsams ar kviečiams turėtų būti derinamas su amino rūgštimis. Amino rūgščių ar kitų priemonių naudojimas prieš stresą yra prevencinė technologija.
Daug mokslininkų ir konsultantų pabrėžia, kad amino rūgštys veiksmingiausios tada, kai naudojamos prieš prognozuojamą stresą. Tokia logika grindžiama tuo, kad augalai turi būti pasiruošę iš anksto. Tuomet kada tai aktualu? Jei prognozuojamas temperatūros kritimas, amino rūgštys gali padėti aktyvinti apsauginius mechanizmus, stiprinti ląstelių membranas ir gerinti osmosinį slėgį.
Prieš karščio bangą ar sausrą tinka tam tikros amino rūgštys (pvz., prolinas), siejamos su geresniu vandens balansu ir ląstelių apsauga. Taip pat prieš herbicidų purškimą, ypač kai augalai nukentėję nuo žemų temperatūrų bei nepakankamo drėgmės kiekio. Kai kurie specialistai rekomenduoja naudoti amino rūgštis prieš planuojamą cheminį stresą, kad augalai būtų stipresni ir lengviau toleruotų veikliąsias medžiagas, nes mums tik atrodo, kad augalai nepajunta, tačiau augalų viduje vyksta „lengvas chaosas“, nusinešantis tam tikrą dalį derliaus.
Taigi, prevencinio naudojimo privalumai – augalai geriau pasiruošia stresui, trumpesnis augimo sustojimas, greitesnė adaptacija, mažesni derliaus nuostoliai. Tačiau pagrindinis trūkumas, kad ne visi stresai prognozuojami. Jei nežinoma, kada stresas pasireikš, prevencinis naudojimas gali būti mažiau ekonomiškai efektyvus.
VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. gegužės 5 d. numeryje!
Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją
arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,
arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.
Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt
bei Perlo terminaluose.
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.