Aukuba ir gunera - išbandytos Lietuvoje

Kolekcininkas Kostas JURKEVIČIUS

Jei mes rašytume apie aukubos ir guneros auginimą ant palangės namuose, tai tikrai nebūtų egzotika, bet šį kartą mūsų augintinės auga kieme, po Lietuvos dangumi. Kaip žinome, ne tik giedru, bet ir pūguotu, šaltu, debesuotu. Ir vis dėlto tai įmanoma. 

Japoninė aukuba

Japoninė aukuba (Aucuba japonica), kaip jau byloja pats pavadinimas, kilusi iš Japonijos, bet itin plačiai auginama ir Vakarų Europos šalyse. Kartais ji dar pavadinama japonišku lauru, nors iš tiesų su juo visai nesusijusi. Rūšinis augalas pasižymi vienspalviais žaliais lapais, bet yra nemažai dekoratyvinių formų, kurios skiriasi lapų margumu. Margalapės formos auginamos dažniau už rūšinius augalus.

Europoje auga be rūpesčių Dažnas augalų mylėtojas namie yra auginęs difenbachiją, o margalapė aukuba savo išvaizda kaip tik ir primena šį augalą. Tad kartais tenka matyti nustebusius veidus, išvydusius aukubą lauke: „Ką, difenbachija žiemoja?“. Aukubos – įprasti Vakarų ir Vidurio Europos parkų, gatvių augalai. Olandijoje iš jų formuojamos iki 2 m aukščio išvaizdžios gyvatvorės, kurios žavi ne tik margais lapais, bet ir gražiomis, didelėmis, raudonomis uogomis (paragauti dar neįsidrąsinau). Anglijoje, kaip ir mūsų dievinamos budlėjos, plinta natūraliai apleistose teritorijose.

Dengti teks Lietuvos aukuba žinoma kaip kambarinis arba terasų augalas vasarą. Taip ir aš ilgą laiką vertinau šį augalą, bet kai viename Vienos parke išvydau vešlų 2 m aukščio platų krūmą, kuris visam parko kampui suteikė žaismingumo, nutariau daugiau sužinoti apie jos galimybes. Literatūroje šis augalas priskiriamas 6 ir aukštesnėms klimato zonoms. Priminsiu, kad mūsų pajūris ir yra priskiriamas 6 zonai, bet štai  Alytus – jau 5 zona. Pagal įvairius šaltinius aukuba pakenčia iki -17 °C šaltį. O mūsiškė žiema retai sustoja iki šios atžymos. Tad iš karto tapo aišku, kad be apsaugos ši gražuolė neaugs.

Pirmąją aukubą pražudė užsitęsęs pavasaris Pirmąjį augalą į gruntą pasodinau gal prieš 10 metų. Žiemai labai šiltai uždengiau, bet pavasario jis nesulaukė. Ta žiema pasižymėjo itin giliomis pusnimis, kas lyg ir gerai tokiems augalams, bet pavasaris labai užsitęsė ir buvo nepastovus. Dieną sniegas stipriai tirpdavo, o naktį užšaldavo. Sniego pusnys sukietėjo ir augalo vieta lygioje vietoje tapo savotiška duobe, per dieną prisipildančia tirpsmo vandeniu, kuris naktį virsdavo ledu. Tai ir pražudė aukubą.

Pagaliau – sėkmė Antrąjį augalą jau sodinau kitoje vietoje, tiesa, dabar jis dar perkeltas prie tvenkinuko. Parinkau tokią vietą, kad nepasikartotų pirmoji nesėkmė – kad vanduo turėtų kur nubėgti. Dabartinis augalas pasiekė metro aukštį, iškentė visas atšiaurias žiemas, auga vešliai. Po žiemos nukenčia tik keli viršūniniai lapai, bet greitai atželia, per vasarą priaugina daug naujų šakelių ir lapų. Žydi, bet uogų nebrandina, nes yra dvinamis, o antrojo kitos lyties augalo šalia nėra. Užėjus šalčiams augalo lapai nuleipsta, suledėja, tampa trapūs, bet atšilus atsigauna ir vėl lyg niekur nieko tiesiasi į saulę.

Priežiūra žiemą Jai patinka derlinga, vidutinio drėgnumo ir įvairaus rūgštumo (pH nuo 4,5 iki 8) žemė, pusiau pavėsinga vieta. Žiemai aplink augalą reikia prismaigstyti tvirtų pagalių ir užėjus šalčiui apsukti agroplėvele bei kita šilumą sulaikančia ir vėjo nepraleidžiančia medžiaga, šaknis būtina mulčiuoti. Vieno augalo, be atramos, apsukti izoliacine medžiaga nepatartina, nes sušalęs tampa trapus ir nuo sniego svorio gali sulūžti.

Dauginti nesudėtinga Aukubų dažnai galima rasti prekybos centrų augalų skyriuose. Jos pristatomos kaip kambariniai augalai ir parduodamos vazonuose. Be to, jos nesunkiai dauginamos. Galima atsivežti iš kitų kraštų uogų su sėklomis, kurios gerai dygsta. Iš sėklų išdygę augaliukai paveldi tėvų savybes (margus lapus), yra gyvybingi, pakenčia pavėsį, gerai žiemoja. Bet lengviausia dauginti šakelėmis, kurios be didesnių pastangų įsišaknija drėgnoje žemėje.

Aš – už aukubą Šis augalas tikrai nusipelno vietos mūsų soduose. Prižiūrėti teks daugiausia tik rudenį, kai ruošiamas žiemoti. Sodintinos šalia vandens telkinių, greta kitų vienspalvių augalų. Gražiai atrodo šalia kitų visžalių didžialapių panašaus aukščio augalų – lauravyšnių, ypač rododendrų, bet taip pat tiktų derinti ir su mažesniais – viržiais bei kitais kiliminiais visžaliais augalais. Taip galima suformuoti 8–9 mėnesius žaliuojančią augalų grupę, į kurią pažiūrėjus lapkričio (ar kaip šiais metais ir sausio) saulėtą dieną gali sutrikti dėl metų laikų.

Brazilinė gunera

Įvairios gunerų rūšys paplitusios Pietų Amerikoje, Havajuose, Naujojoje Zelandijoje. Bet gausiausia jų Pietų Amerikoje. Vienos įspūdingiausių – brazilinės guneros (Gunnera manicata). Jos natūraliai paplitusios Serra do Mar kalnuose pietryčių Brazilijoje. Guneros priklauso augalams, auginantiems vienus didžiausių lapų, net 1,5–2 m pločio. Ir toks lapas stiebiasi į dangų ant maždaug 2 m ir aukštesnių sultingų, storų ir spygliuotų kotų. Įspūdingi ir žiedynai, panašūs į milžiniškus butelių plovimo šepetėlius. Savo išvaizda guneros panašios į mūsų rabarbarus, tik labai jau peraugusius.

Atsargi pradžia Guneros mėgsta drėgną ir vidutiniškai šiltą orą, nuolat drėgną ir labai humusingą, purią dirvą. Jos plačiai auginamos Europos parkuose. Dažniausiai įkurdinamos prie tvenkinių, upelių. Vakarų Europos šalyse klimatas gana švelnus, todėl žiemai nedengiamos arba tik lengvai užklojamos. Rytų Europoje, kaip ir Lietuvoje, žiemą jos reikalauja kur kas rūpestingesnės apsaugos. Mano pažintis su gunera prasidėjo neakivaizdžiai – internete. Ir tik 2006 m. pavyko ją įsigyti – už nusmurgusį mažiuką „rabarbariuką“ sumokėjau 50 Lt. Vasarą ji praleido lysvėje, o žiemą – rūsyje. Bet jau kitą žiemą liko lauke, tik atsargumo dėlei dalis krūmo vėl keliavo į vėsų rūsį, kur ir dabar praleidžia visas žiemas.

Drėgmės mėgėja Didžioji gunera pasodinta prie tvenkinuko, bet ne ties vandens lygiu. Šiltesnio klimato šalyje jai labiausiai patiktų pusę krūmo „apgyvendinti‘ vandenyje, bet Lietuvoje tai būtų mirties nuosprendis – gilus įšalas sušaldytų šaknis. Gunera mėgsta drėgmę, tai pastebiu kiekvieną vasarą. Jei tik kokią savaitę nelijo, nepaliejai, stiebai sulinksta, lapai suglemba, nusileidžia prie žemės. Ir tik palieta ji vos ne akyse atsigauna ir išsistiebia. Todėl jai palankiausios lietuviškos vėsios ir lietingos vasaros. Aprašytų aukščių ir pločių Lietuvoje, žinoma, ji nepasieks, nes per trumpa vegetacija, per šaltos žiemos. Bet ir Lietuvoje jos augimas įspūdingas: spygliuoti kotai ištįsta iki 1 m aukščio, o lapai taip pat spygliuotomis apačiomis siekia apie 1 m į plotį. Antrąją vasaros pusę išaugina savo įspūdingus žiedynus, bet jų neišskleidžia, nepražysta – vasara jau būna besibaigianti. Nors dėl to nepikta – žiedai smulkučiai, nepastebimi, neįspūdingi, tad užtenka žiedyno vaizdo.

Žiemą būtina apsaugoti Guneros priežiūra nesudėtinga. Jos tikrai neužgoš kiti augalai, nes pati išsikerojusi viską paskandins šešėlyje. Svarbiausia sudaryti palankias sąlygas. Gunera mėgsta kuo trąšesnę dirvą, kuri, kaip jau minėjau, nuolat turi būti drėgna. Tinka nedidelis pavėsis, bet ne visą dieną. Gali augti ir saulėkaitoje, bet tada šaknys turi gauti užtektinai drėgmės, kitaip nuo saulės lopais išdega lapai. Žiemai reikia uždengti taip, kad gruntas aplink šaknis neiššaltų. Uždengti nesunku, nes rudenį nušalus lapams lieka tik neaukšti stori pumpurai, kuriuos galima užpilti pjuvenomis, lapais, durpėmis ir uždengti kita šiltinamąja bei drėgmės nepraleidžiančia medžiaga. Kasmet atidengdamas po žiemos, pumpurus randu apšarmojusius, bet žemė būna be įšalo, augalas gyvas. Kartą neuždengus rudeninės šalnos (apie -10 °C) nušaldė purpurą, bet išlikusios šaknys pavasarį išaugino naują ir augalas atgijo.

Sėkmingo auginimo receptas: vasarą reikia itin derlingo grunto, negailėti trąšų, lepinti drėgme, o žiemą gruntas turi būti kuo sausesnis, visiškai apsaugotas nuo sušalimo. Gunera savo sunkiai nusakomu dinozaurišku, prieštvaniniu ir grubiu grožiu traukia visus. Joks prašalaitis nepraeis pro šalį jos nepastebėjęs, nepačiupinėjęs. Ir nors atrodo atšiauriai, bet yra taiki ir nepavojinga: spygliai pirštų nesubadys, odoje neliks, tai greičiau tik pagąsdinimas. Nepavojinga ir vaikams ar kitiems smalsiems ragautojams, nenuodinga, nepasižymi alerginiu poveikiu. „Prisijaukinta“ gunera dabar man atrodo tokia lietuviškai rami, sava, net draugiška. Kiekvieną kovą pirmasis darbas sode – nukapstyti mulčią ir išvysti kumščio dydžio, trikampius it dinozaurų dantys, gunerų pumpurus, kuriuos labai norisi parodyti pavasario saulutei. Tinkamai pasodintas ir deramai prižiūrimas šis augalas – puikus akcentas, bet kuriam sodui suteikiantis išskirtinumo.

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.