Aurimas Valujavičius: kiek žmonės myli, tiek jie ir gins savo kraštą

Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą, kaip ypatingas žygdarbis, yra įsirėžęs visų mūsų sąmonėje. Kodėl jums buvo svarbu šį simbolinį skrydį atkartoti?

Darius ir Girėnas skrido iš Niujorko į Kauną, aš rinkausi irkluoti iš Europos žemyno į Ameriką – nuo Ispanijos iki Majamio, kad būtų patogiausia išplaukti ir prisišvartuoti su valtimi. Iš Ispanijos ypač patogu išplaukti, o iš pietų pusės Majamis yra artimiausias. Atkartoti Dariaus ir Girėno skrydžio valtimi neįmanoma, todėl mano plaukimas yra simbolinis paminėjimas. Užburtas ratas – Darius ir Girėnas skrido iš vakarų į rytus, o aš plaukiau iš rytų į vakarus.

Turbūt daugumai sumanymas perskristi Atlantą anuomet atrodė beprotybė. Ir mano kelionė daugumai atrodė beprotybė. Bet toks buvo Dariaus ir Girėno tikslas, tokia jų svajonė – tapti istorijos dalimi. Jie rizikavo, darė namų darbus, planavo, organizavo, ieškojo partnerių tam, kad jų Odisėja įvyktų. Aš manau, už tai lietuviai myli ir prisimena Darių ir Girėną, nes tai žmonės, esantys vienu laipteliu aukščiau už tuos, kurie savo svajonių siekti bijo. Turėjau gerą progą priminti visuomenei, kad galima padaryti daugiau, būti aukščiau savo galimybių ribos, ne tik gyventi savo dėžutėse. Galima truputį plačiau pagalvoti ir pasistengti, kad gyvenimas būtų įdomesnis.

Jūsų kelionė per Atlantą tapo gražiu gyva patirtimi išgyventos istorinės atminties pavyzdžiu. Ar jums istorija yra gyvas įkvėpimas?

Yra geras pasakymas, kad verta skaityti knygas, nes žmonės, gyvenę prieš šimtus metų, išgyveno tas pačias problemas kaip ir jūs. Todėl visų problemų sprendimai jau aprašyti. Keičiasi amžiai, keičiasi metai, viskas tobulėja ir kai kurių atsakymų senose knygose neberasime. Bet moraliniai dalykai, santykiai, gyvenimo klausimai jau buvo sprendžiami šimtmečiais ir visi atsakymai yra knygose.

Prisiminti istoriją yra verta ir naudinga. Be to, smalsu žinoti, iš kur atėjai ir kokioje žemėje vaikštai, ką mindai po savo kojomis. Bet iš kitos pusės, reikėtų atsiminti, kad mes irgi kuriame istoriją.

Jeigu labai primityviai nugyvensime gyvenimą, po savęs pėdsako nepalikdami, tai ateities kartos mokysis tik senąją istoriją, o ne tai, ką sukūrėme mes. Aš labai džiaugiuosi, kad man pavyko paminėti Dariaus ir Girėno istoriją ir tuo pačiu, kurti šiuolaikinę Lietuvos istoriją.

Iš kur atsiranda valios perplaukti ar perskristi Atlantą?

Visoms negandoms ir pavojams buvau nusimatęs planą B, C ir D – kaip išvengti pavojaus, kaip susitaisyti, susiremontuoti. To buvo siekiama per discipliną, per valią, per alkį įdomiau gyventi, alkį siekti savų svajonių ir nepasiduoti visuomenės suformuotoms normoms, taisyklėms, kaip žmogus turi nugyventi savo gyvenimą. Visada esu alkanas nuotykiams, tai ir yra mano varikliukas. To Lietuvos piliečiams ir viso pasaulio piliečiams palinkėčiau – turėti daugiau alkio svajonėms. Mes dažnai pasvajojame, bet dar dažniau mums neužtenka ryžto. Esame labai įpratę viską gauti greitai ir tuojau pat, tačiau dažniausiai taip nebūna. Romos taip pat per dieną nepastatė. Taip ir su svajonėmis – dėl jų reikia dirbti. Turi būti alkanas, turi būti disciplinos ir daug darbo. O be to, man nepatinka į kairę ar dešinę dalintis savo svajonėmis, bet kai didieji namų darbai jau padaryti, galiu sau leisti apie juos papasakoti. Sėkmė mėgsta tylą.

Kokios mintys užplūsta, kai sunkiausia?

Mes, vyrai, ir be minčių, tuščia galva užmiegam. Daug visko pragalvojau, bet daugiausia buvo teigiamų minčių – apie draugus, apie šeimyną, apie tai, ką norėčiau nuveikti, ką jau nuveikiau, kokios buvo mano ankstesnės kelionės. Turiu didelį minčių, prisiminimų bagažą, turiu apie ką galvoti, ką prisiminti – kur išliejau prakaitą, kraują, kur buvo smagu, kur buvo sunku. Gyvendavau tokiais prisiminimais, kai Atlante būdavo ilgu irkluoti. Mano patirtis mane gelbėjo ir stiprino.

Tai sudėtingiausia kelionėje – monotonija?

Ir taip, ir ne – svarbu susidėlioti rutiną, kad turėtum aiškią dienotvarkę. Iš pradžių būna keista, nes plaukimas valtimi – neįprastas keliavimo būdas. Bet paskui, kai įsivažiuoji, žinai savo pareigas, žinai ką po ko daryti, žinai kiekvieną daiktą savo valtyje, kada tavo poilsio ir irklavimo laikas, tuomet įsivažiuoji ir pats Atlantas tampa tau draugiškesnis.

Pademonstravote ypatingą valią ir ryžtą. Kalbant apie pilietinį pasipriešinimą, ar žinotumėte, koks jūsų vaidmuo valstybės gynyboje?

Taip, žinau. Manau, kad viskas priklauso nuo to, kiek tu myli savo namus. Kiek yra miela būti Lietuvoje, kiek čia išgyveni akimirkų. Aš Lietuvoje svarbių akimirkų turiu labai daug. Mano pozicija valstybės gynime yra aiški. Tačiau yra ir kitokių žmonių – vieniems Lietuva yra tik tarpinė stotelė, kiti gyvena čia tik iš reikalo, dar kiti – tikrai myli. Aš manau, šiuo klausimu tegali būti tik vienas atsakymas – kiek žmonės myli, tiek jie ir gins savo kraštą.

Aš taip pat visada žinojau, ką noriu veikti. Noriu pamatyti pasaulį, noriu žmonėms jį parodyti, keliaudamas transporto priemonėms, kurios varomos žmogaus jėgos. Valia ir ryžtas man labai padeda ir smagu, kad kitus įkvepiu darydamas tai, kas man pačiam faina. Taip aš prisidedu prie Lietuvos – savo švietėjiška veikla, savo kelionėmis.

Krašto apsaugos ministerijos (KAM) informacija

L. Tamošiūno/KAM ir A. Valujavičiaus asmeninio archyvo nuotrauko