Avininkystė traukiasi lyg Šagrenės oda

Avininkystės sektorius išgyvena ne pačius geriausius laikus. Staigiai ūgtelėjęs po žemės ūkio strategų entuziastingų raginimų vietoje kiaulių, kurias „papjovė“ afrikinis kiaulių maras, avių auginimas bei gaunamos europinės ir valstybės finansinės paramos, dabar ėmė trauktis. Pastaraisiais metais Lietuvoje mažėja ir avių, ir avių ūkių. Visaip propaguota aviena populiari dar netapo ir lietuviai jos valgo nedaug. Pasiūlai viršijant paklausą, sunku parduoti avieną vietinėje rinkoje, o jei tai ir pavyksta, smulkių ūkininkų, kurių avininkystės sektoriuje yra dauguma, didžiąją pelno dalį „suvalgo“ tarpininkai.

Mažėja ir avių, ir ūkių

 „Avininkystės situacija yra sudėtinga. Antri metai iš eilės mažėja ir augintojų, ir avių skaičius. Tai lėmė įvairios priežastys – pradedant realizavimo sunkumais ir baigiant klimato sąlygomis. Pernai buvo sausra, ir dalis ūkių nesugebėjo pasigaminti pašarų žiemai. Ši tendencija, kai dėl pašarų stygiaus likviduojami avių ūkiai, pernai pasireiškė ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Lietuvos avių augintojų asociacijos (LAAA) vadovas Žilvinas Augustinavičius.

Avininkyste Lietuvoje daugiausia užsiima smulkūs ūkiai. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, 2017 metais Lietuvoje buvo laikoma daugiau nei 190 tūkst. avių, praėjusių metų pabaigoje – per 180 tūkst., o šių metų balandžio 1 dieną buvo registruotos 169 078 avys – per metus (nuo praėjusių metų balandžio 1-osios) jų sumažėjo 1,9 proc. Balandžio 1 dieną Lietuvoje buvo įregistruota 10 327 avių ūkių – 2 ,2 proc. mažiau nei pernai tuo pačiu metu.

Daugiausia avių registruota Alytaus, Anykščių ir Vilniaus rajonų savivaldybėse. Dauguma – smulkūs ūkiai, kuriuose laikomos 1–2 ir 3–5 avys (atitinkamai 2 313 ir 2 275 ūkiai). 98 ūkiai laiko po 101–150 avių, daugiau nei 151 avį laiko 107 ūkiai.

„Tarp jų yra visai mažų ūkių, kurie avis augina savo reikmėms – aprūpina šeimą mėsa, o jos perteklių parduoda draugams, pažįstamiems, kaimynams. Yra ir tokių ūkių, kuriems avys reikalingos aplinkai tvarkyti – kad nereikėtų šienauti paleidžia ganytis avis, kurios ir nuėda žolę“, – sakė Ž. Augustinavičius.

Pasiūla viršija paklausą  

Avių augintojai patiria sunkumų dėl menkos avienos, ėrienos paklausos vietos rinkoje, mažų supirkimo kainų. Eksportuoti avieną į kitas šalis gali tik stambūs ūkiai, nes smulkūs negali pasiūlyti didelių avių kiekių eksportui ar net reguliariam tiekimui į vietos didžiuosius prekybos tinklus.

Kol kas avienos pasiūla Lietuvoje viršija paklausą. Smulkiesiems ūkininkams nėra lengva realizuoti mėsą. Dalis jų ketina mažinti avių bandas ar apskritai atsisakyti šios gyvulininkystės šakos.

Vilniaus rajone Grigorijus Bedrovas avis augina jau aštunti metai. Jo ūkyje – 50 sufolkų ir merinosų veislių avių.

„Aviena Lietuvoje nėra populiari: daugumai žmonių per brangi, todėl realizuoti ją nelengva. Norėdami parduoti avieną, ėrieną, skelbimus įdedame į interneto tinklalapius, apie tai pranešame pažįstamiems, draugams. Laikomės tik dėl nuolatinių pirkėjų. Kieno kišenė leidžia, tie labai vertina tokią mėsą. Šiemet bandysime mažinti bandą. Avys nėra mano pragyvenimo šaltinis. Savo reikmėms tiek nereikia, o iš tokio dydžio avių ūkio neišgyvensi. Juo labiau, kai avieną realizuoti yra sunku“, –  pasakojo G. Bedrovas.

Ūkininkas sakė, jog galbūt svarstys ir galimybę visai atsisakyti avininkystės.

„Dėl avienos realizavimo sunkumų, vien rinkos kaltinti negalima, nes užauginus kokybiškus ėriukus juos tikrai įmanoma parduoti ir ne už tokią jau žemą kainą“, – tvirtino asociacijos vadovas Ž. Augustinavičius.

Reikiamos kokybės ėriukų užauginti nepavyks, pasak Ž. Augustinavičiaus, jei laiku nebus atliekami profilaktiniai darbai – dehelmintizacija, kirpimas, nagų priežiūra, taip pat, jei gyvūnai nebus tinkamai šeriami.

„Kai kuriems ūkininkams nepasiseka užauginti reikiamos kokybės ėriukų dėl požiūrio – neva avys nereiklios, Dievulis užaugins. Tad jei avis „augina“ tik Dievulis, o ūkininkas nieko neprisideda, tai ir kokybės pasiekti nepavyksta“, – sakė asociacijos vadovas.

Avininkystės sektorius gerokai paaugo, kai dėl afrikinio kiaulių maro ūkininkai buvo skatinami vietoj kiaulių auginti kitus gyvūnus. Be to, buvo valstybės parama ir veislinių gyvūnų įsigijimui kai kuriems rajonams pereinant iš kiaulininkystės į kitas sritis. Dabar procesas pakrypo į priešingą pusę – mažėja avių ir jų ūkių skaičius.

„Dar tada sakiau, kad nebus taip, kad tie, kurie augino kiaules staiga sėkmingai ims auginti tiek pat avių. Jų auginimo specifika skiriasi. Avims reikalingos ganyklos, visai kitokia pašarų bazė, kitokie nei kiaulėms tvartai. Tai reikalavo nemažų investicijų, pasiryžimo, žinių“, – sakė Ž. Augustinavičius.

Didžioji dalis pelno – tarpininkams

Zarasų rajone ūkininkaujantis Andrius Juozaponis augina apie 150 avių – Lietuvos juodgalves, taip pat Lenkijos žemumų avis. Beveik dešimt metų avininkyste užsiimantis ūkininkas parduoda ir gyvas avis veisimui, ir skerdieną.

„Mano ūkis nėra didelis: turiu savo klientų ratą. Kai ateina skerdimo metas, visus klientus informuoju naudodamas informacines technologijas – feisbuko puslapį, mesindžerį ir kt. Mėsą pristatau ją užsisakiusiems klientams. Kadangi gyvenu dviejose vietose – žiemą Kaune, vasarą Zarasų rajone (ūkį prižiūri samdomi darbuotojai), tai didžiąją dalį mėsos išvežu į didmiestį – Kauną, nes čia kainos du kartus ar net daugiau didesnės nei mažesniuosiuose miestuose. Neįsivaizduoju, kaip realizuoja mėsą ir kaip išgyvena tie ūkininkai, kurie neturi galimybės jos parduoti didmiesčiuose“, – sakė A. Juozaponis.

Jei mažesniuose miestuose avienos kilogramą ūkininkas gali parduoti už 4–4,5 Eur, tai  Kaune – maždaug už 8,5 Eur. Tokia kaina, pasak ūkininko, pusė bėdos.

„Parduotuvė avienos kilogramą jau parduoda vidutiniškai už 18 Eur, bet pačiam ūkininkui steigti parduotuvę neapsimoka, per dideli jos išlaikymo kaštai – reikia įrangos, mokėti už patalpų nuomą, algą pardavėjui. O įstatymas toks, jog nesvarbu, ar pas tave žmogus dirba puse etato ar ketvirčiu, mokesčius reikia mokėti kaip nuo viso etato. Tad vienas darbuotojas „kainuoja“ darbdaviui apie 600 eurų. O kad turėtum tuos 600 eurų, kiekvieną mėnesį reikėtų parduoti mažiausiai tris ėriukus. Todėl man geriausia išeitis – pardavinėti pasitelkiant informacines technologijas“, – tvirtino A. Juozaponis.

Jis apgailestavo, kad įstatymai ūkininkams nėra palankūs. Jie negali mėsos parduoti tiesiai kavinėms – tą daryti gali tik per skerdyklas, o tai papildomi kaštai – pervežimas, pristatymas ir kt.

„Bendradarbiauti su kavinėmis ūkininkams, kurie, kaip aš, augina apie pusantro šimto avių, sudėtinga ir dėl valstybės nustatytų įvairių apsaugos, biurokratinių priemonių, ir dėl to, kad kavinei reikia reguliariai pristatyti tam tikrą kiekį mėsos. O 150 avių sąlyginai yra labai mažai, norint laikytis tokių įsipareigojimų. Todėl ūkininkų didžiąją dalį pelno „suvalgo“ tarpininkai. Jie superka avis, veža į skerdyklas, mėsą pristato į kavines“, – teigė A. Juozaponis.

Pačiam užsiimti vadyba, produkcijos realizacijos tinklo sukūrimu ir tuo pačiu gamyba, laukų, technikos priežiūra, ūkininko nuomone, nėra taip paprasta.

„Tai daryti lengviau yra stambesniems ūkininkams, kurie dirba jau kitu lygiu – į ūkį yra investavę apie 1,5 milijono eurų, sukūrę gerai veikiančią tam tikrą struktūrą. O jei ūkininkas taip, kaip aš, turi 150–200 ha žemės, kuri yra ne vienoje vietoje, o išmėtyta ploteliais, kažką panašaus daryti nėra lengva“, – tvirtino A. Juozaponis.

Vilną tenka užkasti  

Avių augintojai susiduria ne tik su mėsos, bet ir su vilnos realizacijos sunkumais.

„Lietuvoje nėra kas perdirba avių vilną – gal tik maži cechai tuo užsiima, o didelio perdirbimo nėra. Didieji gamintojai naudoja atvežtinę vilną. Jie gauna didelę partiją vienodos kokybės ir švarumo atvežtinės vilnos, o iš mūsų, smulkiųjų avių augintojų, iš vienų gautų kokybišką, kitų – nelabai, todėl jie atsisakė lietuviškos vilnos“, – teigė LAAA vadovas Ž. Augustinavičius.

Avių augintojams, pasak Ž. Augustinavičiaus, belieka vilną naudoti nebent savo reikmėms arba sandėliuoti ir laukti geresnių laikų, gal pavyktų kažkada eksportuoti.

Avių augintojas G. Bedrovas sakė, jog vilną tenka išmesti – dažniausiai ja blogus kelius „paremontuoja“.

„Karšyklos pageidauja, kad vilna būtų švari, išplauta, be to, reikia didesnių kiekių, nei gali pasiūlyti nedidelis avių ūkis. Tad vilnos daugelis ūkininkų neturi kur dėti“, – tvirtino G. Bedrovas.

Avių ūkio Zarasų rajone savininkas A. Juozaponis teigė, jog dauguma rajono avių augintojų vilną tiesiog užkasa.

„Lietuvos perdirbėjai pasistatė tokias stakles, kurios vietinės vilnos neperdirba. Jie perka vilną iš kitų šalių, – apgailestavo A. Juozaponis. – Aš radau išeitį, kur Lietuvoje dėti vilną – keičiu ją į gatavą produkciją – pagalves, antklodes iš avių vilnos ir jas parduodu. Pats taip pat miegu tik iš savo avių vilnos pagamintoje patalynėje. Labai gaila, kad vilnos perdirbimu Lietuvoje beveik niekas neužsiima ir neišnaudoja esamų galimybių.“

Tik iš lietuviškų ūkių  

Nors avienos vartojimas pastaraisiais metais išaugo, tačiau Lietuvoje, ypač palyginti su Vakarų Europos šalimis, jis dar gana mažas. Tai lemia ir gyventojų perkamoji galia, ir valgymo įpročiai. Lietuviai avienos valgo nedaug ir valgymo įpročių, regis, keisti neketina. Populiariausia mėsa mūsų šalyje – kiauliena, vištiena.

„Aviena populiariausia didžiuosiuose miestuose, nes ne paskutinį vaidmenį atlieka žmonių perkamoji galia, o ji didžiuosiuose miestuose yra didesnė, – sakė LAAA vadovas Ž. Augustinavičius. – Avienos, ėrienos kaina niekada negalės būti tokia kaip paukštienos ar kiaulienos, nes skiriasi auginimo kaštai, avienos savikaina yra didelė. Nors avys ganosi lauke, bet joms reikalingi ir pastatai, ir technika pašarų ruošimui žiemos laikotarpiu, o pagrindinis dalykas yra vislumas.  Per metus iš paršavedės galima sulaukti prieauglio 25 paršiukų, o iš vienos avelės – 1–2 ėriukus.“

Avienos populiarumo stygių asociacijos vadovas sieja ir su tuo, kad šios mėsos nusipirkti galima ne kiekvienoje parduotuvėje.

„Jei žmogus atėjęs į parduotuvę, kurioje lankosi nuolat, neranda produkto ar juo parduotuvė apskritai neprekiauja, tai kitur jis, matyt, ir neieško. Tik avienos tikri mėgėjai važiuoja šios mėsos pirkti į didesnius prekybos tinklus arba perka tiesiai iš avių augintojų“, – sakė Ž. Augustinavičius.

Aviena prekiaujantis parduotuvių tinklas „Maxima“ šviežios avienos siūlo didžiosiose „Maxima XXX“ parduotuvėse, taip pat kai kuriose „Maxima XX“ parduotuvėse.

„Tarp prekybos tinklo „Maxima“ pirkėjų aviena yra pakankamai populiari – nemažai žmonių savo stalui renkasi nekasdienius, kokybiškus maisto produktus. Žinoma, jos populiarumas neprilygsta tradicinių mėsos rūšių – kiaulienos, paukštienos, jautienos, veršienos paklausai, tačiau ir aviena yra mėgstama dalies pirkėjų, – teigė „Maximos“ komercijos direktorė Vilma Drulienė. – Lietuviai prioritetą tradiciškai teikia Lietuvoje užaugintų gyvulių ir paukščių mėsai, ir visa mūsų parduotuvėse parduodama aviena yra tiekiama iš lietuviškų ūkių.“

Iš viso „Maxima“ siūlo 15 skirtingų šviežios avienos rūšių – įvairių mėsos dalių skirtingų svorių pakuotėse. Avieną parduoda tiktai šviežią, šaldytų gaminių nesiūlo. Pirkėjai daugiausiai nuperka avienos kumpio su kaulu, mentės su kaulais ir kaklinės su kaulais, taip pat – smulkintos avienos su jautiena. Kas mėnesį „Maxima“ avienos  parduoda arti 1 700 kg.

„Aviena mūsų šalies pirkėjams dar netapo kasdienio vartojimo preke ir ją renkasi reiklesni, naujovių ieškantys pirkėjai.

Siūlyčiau visiems pasigaminti ir paragauti patiekalų iš avienos. Tai – kokybiška ir skani mėsa, o jos kainos yra prieinamos“, – sakė V. Drulienė.

„Avininkystė yra perspektyvi, bet labai imli, reikalaujanti daug rankų darbo, kantrybės, priežiūros ūkio šaka. Lietuvos ir visos Europos bėda ta, kad avininkystės sektoriuje, kaip ir visame žemės ūkyje, besidarbuojančių žmonių amžiaus vidurkis yra apie penkiasdešimt metų. Ar atsiras jaunų žmonių, norinčių imtis šio darbo, kai iš jo pasitrauks dabartinė penkiasdešimtmečių karta?“ – retoriškai klausė Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas Ž. Augustinavičius.

Violeta GUSTAITYTĖ

ŪP korespondentė