Bagotosios kaime – mėginimai tapti bagotais

Tarp Kazlų Rūdos miškų yra Bagotosios kaimas. Tikriausiai nuo seno žmonės ten pasiturinčiai gyveno. Nežinia, kokiais turtais anuomet bagotiškiai galėjo didžiuotis, bet dabartiniame Bagotosios kaime klesti dideli ūkiai, o besikuriančios jaunos šeimos garsėja įdomiais verslo sprendimais. Šeimos ūkį „Daržo bitės“ čia kuria jaunieji ūkininkai Viktorija ir Vytautas Dūdoniai. Jų sodyboje nėra avilių ir ne medų šie ūkininkai kopinėja, bet lyg bitės darbštuolės pluša savo daržuose. Jie augina smidrus, moliūgus ir šitake grybus.

Ūkininkavimo pradžia – dovanota avis

Iš buto Kazlų Rūdoje į Bagotosios kaimą Viktorija ir Vytautas su dviem vaikučiais atsikraustė per COVID-19 piką. Sūnelis buvo mėnesio amžiaus ir dukrytė dar mažutė, tad nutarė, kad geriausia per pandemiją pabūti vienkiemyje pas mamą. Čia užsibuvo iki šiol, subrandino verslo planus ir pradėjo ūkininkauti. Nors Kazlų Rūdoje jauna šeima statosi namą, tačiau kol kas visos investicijos nusėda Bagotosios kaimo sodyboje.

Ūkininkavimo pradžią Dūdoniai visgi skaičiuoja ne nuo pandemijos, o nuo netikėtos mamos dovanos, kai savo žentui, gimusiam balandžio mėnesį po avino žvaigždyno ženklu, ji nutarė padovanoti avį. „Tai įvyko 2017 m. Mama pažadėjo tą avį kaime auginti, bet tai buvo Vytauto nuosavybė. Tada dar nusipirkome avį su dviem ėriukais ir užregistravome bandą. Pradėjome vis dažniau čia atvažiuoti, nes reikėjo pasirūpinti savo avelėmis, kurių bandą vis didinome. Išbandėme įvairias veisles. Pradėjome nuo Romanovų veislės, kai praėjome avininkystės pradžiamokslį, įsigijome senovinių lietuviškų škudžių, kurios patiko labiausiai, auginome ir sufolkų, keletą Lenkijos žemumų avyčių. Bandoje buvo net 25 avys, dabar likę 14 avelių, daugiausia – škudžių. Savo avis vadiname kraštovaizdžio architektėmis, kurios vėliau atsiduria ant stalo. Kiekvieną pavasarį aveles kerpame, o vilną naudojame pastatams apšiltinti. Kai kas šiltina šiltnamius, šunų būdas, naminių paukščių namelius. Daržininkai vilną naudoja augalams mulčiuoti. Daržų „influenceriai“ labai reklamuoja šį metodą, kitąmet bandysime pamėginti ir mes“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo jaunoji ūkininkė Viktorija.

Nusprendė auginti smidrus ir moliūgus

Tačiau ne tik avelės atviliojo jauną šeimą į kaimą. Prieš penkerius metus Viktorija čia pasodino ir pirmuosius smidrų krūmelius. „Kai paklausia, ką auginame, pirmiausia sakau, kad vaikus, hektarą smidrų, daugiau nei hektarą moliūgų ir apie vieną arą šitake grybų. Turime 2 ha savos žemės, iš valstybės nuomojamą 1,17 ha plotą, o šiemet išsinuomojau dar 26 arus. Plėstis nelabai yra kur, nes visur aplink yra stambūs ūkininkų ūkiai. Vyras buvo pagrindinis iniciatorius, skatinęs ūkininkauti. Norėjome daryti ką nors ne kaip visi. 2017 m. nusipirkau 20 smidrų krūmelių, tada dar 10, o paskui – 500. Šiemet pasisodinome 17 500 smidrų krūmelių. Tai įėjo ir į jaunojo ūkininko paramos programą, kuria nutarėme pasinaudoti, dėl jos šįmet atsirado didelis smidrų laukas, traktorius, vandens gręžinys. Labai daug lėmė jaunųjų ūkininkų įsikūrimui skirta europinė parama, be jos viskas būtų trukę ilgiau. Didžiausias stebuklas mums buvo traktorius, kuris iškart palengvino visą gyvenimą ir darbus kaime“, – sprendimu džiaugėsi ūkininkė.

Pasak Viktorijos, smidrų kilogramo kaina prasideda nuo 10–12 Eur, paskui krenta iki 6–8 Eur. Yra kas augina didelius plotus ir nori kuo greičiau išsiparduoti, tad numuša kainas. Kiek smidrų pavyks užauginti, priklauso nuo to, koks bus pavasaris, jei užklumpa šalnos, gali nerasti, ką skinti, nes smidrai labai jautrūs šalnoms. Dūdoniai, saugodami smidrus nuo pavasarinių šalnų, vakarais juos apdangsto, rytais atidengia, užsiėmimas, anot jų, kaip su mažais vaikais. Jiems labai rūpi augalų kokybė, tad laukų kol kas nepurškia jokia chemija. Tikisi, kad smidrai augs 10–15 metų ir duos vis geresnį derlių.

Šiemet didžiausią turimos žemės plotą „Daržo bitės“ paskyrė moliūgams. „Pirmus metus auginome moliūgus. Siunčiausi brangių sėklų iš Šveicarijos, nors visi atkalbinėjo, kad pirmaisiais metais taip nerizikuočiau, tačiau man įdomu daryti tai, kas nauja, ir siekti aukštos kokybės. Taigi, šveicariškas moliūgų sėklas pirmiausia išauginau daigais, tai buvo geras sprendimas, nes moliūgai spėjo užaugti, jų buvo daug, o daug kam, kas sėklas sodino tiesiai į dirvą, jie nespėjo užaugti, nes prasidėjo šalčiai. Beje, metai buvo labai prasti moliūgams. Keletą kartų jie užmirko, teko keturis kartus moliūgus atsėti, buvo šalta, augalai sužydo daugiausia vyriškais žiedais, nebuvo moteriškų. Po tuos laukus nežinia kiek tūkstančių žingsnių įminta, kiekvienas moliūgas, iki jis atkeliavo į namus, buvo po keliolika kartų darže apžiūrėtas, puoselėtas, glostytas. Šiemet moliūgus teko gana anksti nuimti, nes pasirodė pirmosios šalnos. Ne tik dienomis, bet ir naktimis teko moliūgus rinkti ir gabenti į šiltesnę buveinę. Kai kas galvoja, kad aplink Kazlų Rūdą vien tik lengva, smėlėta žemė. Nieko panašaus, yra tokių molingų plotų, kad palijus neįmanoma kojų iš dirvos ištraukti. Moliūgus ir smidrus stengėmės sodinti lengvoje dirvoje, kurią pagerinome avyčių mėšlu“, – pirmosiomis moliūgų auginimo patirtimis dalijosi ūkininkė.

Susidomėjo šitake grybais

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje.

Susijusios temos - skaitykite: Daržo bitės, Bagotosios kaimas, Vytautas ir Viktorija Dūdoniai, šitake grybai