Balys Dainys apie transplantacijų eros pradžią Lietuvoje: grįždavau į namus miegoti, daugiau niekam jėgų nelikdavo...

Kai daugiau nei prieš pusę amžiaus Lietuvos medicinos entuziastai ryžosi pirmajam inksto persodinimui, tai, pasak vieno pagrindinių šios istorinės operacijos dalyvių, medicinos metro profesoriaus habilituoto biomedicinos mokslų daktaro urologo Balio Dainio, prilygo galvos prisiuvimui.

„Jums tikriausiai net sunku įsivaizduoti, kaip tada viskas vyko“, – prisimena žmogus legenda, kuriam priklauso daug Lietuvos medicinos „pirmų kartų“, tarp jų ir 2000-aisiais atlikta pirmoji kepenų persodinimo operacija. „Ir apie kepenis, ir apie inkstus visokiausių istorijų čia galėčiau papasakoti, bet viską darėme ligonių labui. Gal kas galvoja, kad mes pasakojame nebūtus dalykus, net giriamės, bet stengėmės žmonėms padėti kaip tik galėjome – negailėdami nei savo sveikatos, nei laiko, nei jėgų. Deja, ne visi mus suprato. Esu visko prisiklausęs... Nacionalinio transplantacijos biuro tada nebuvo, turėjome viskuo pasirūpinti patys.“

„Dabar tai viskas veikia kaip pateptas mechanizmas, o tada... Pats važiuoji, prašai, o artimieji atsisako pritarti donorystei. Daug iš kaimyninių šalių gaudavome ir patys siųsdavome – į Minską, Rygą, Maskvą. Nuveždavome greitosios pagalbos automobiliu tiesiai į oro uostą ir įduodavome lakūnams... Tie juokdavosi, sakydavo – vėl su savo keistais krepšiais, nusibodote mums. Skambindavome kolegoms, kad įdėjome svarbų krovinį, kad atvažiuotų pasiimti. Patys lėkdavome į oro uostą mums taip atsiųstų donorinių organų. Dabar pabandyk ką nors taip įsiūlyti į lėktuvą...“

Tiesa, pirmasis Lietuvos medikas, rimtai domėjęsis inksto transplantacija ir net dalyvavęs eksperimentinėse operacijose buvo akademikas Vladas Kuzma. Apie tai ne tik aprašė monografijoje „Inksto ir šlapimo takų atstatymo klausimu“ (Kaunas, 1932), bet ir tais pačiais metais šia tema apsigynė daktaro disertaciją. Deja, 1942-aisiais akademikas mirė, o galimybe persodinti inkstus Lietuvoje buvo rimčiau susidomėta tik po kelių dešimtmečių.1964-aisiais to ėmėsi profesorius Egidijus Barkauskas. Atliko ne vieną eksperimentą, tačiau vėliau pasuko kraujagyslių chirurgijos keliu.

Sudėtingais eksperimentais pirmajai inksto transplantacijai, paragintas profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus, ruošėsi ir urologas Balys Dainys.

„Daug dirbome, eksperimentavome. Tais laikais užsieniuose išminties pasisemti negalėjai, tai visa išmintis buvo iš Maskvos. Važiuodavai ten per pažįstamus, nusiveždavai butelį, prie butelio susėsdavai, klausinėdavai. Buvo ir publikacijų iš užsienio, toks vienas žurnalas bibliotekoje, kurį buvo sunku gauti. Informaciją rinkdavome visokiais būdais – net laikraštyje ką rasdavome, kad kažkas transplantuota Lenkijoje. Buvo kažkokių knygučių verstų jau išleista. Tas schemas jau žinojome iš kažkur, net nežinau iš kur...

Galiausiai patys ryžomės daryti. Kas buvo sunkiausia? Viskas vyko pirmą kartą. Imunologija dar buvo primityvi. Reikėjo suderinti visus veiksmus – kada imti ligonį, kada jį migdyti. Buvo iššūkių, kaip dabar sakoma. Dabar visi žino, ką kada daryti, o tada viskas buvo nauja, visi visko klausinėjo“, – prisimena vienas iš transplantacijos Lietuvoje pradininkų, Lietuvos medicinos metras Balys Dainys.

„Klausiate, kodėl apie tai nieko nerašėme? Kodėl neišleidau jokios prisiminimų knygos? Tiesiog nebuvo kada. Džiaugdavomės, kai galėdavome pamiegoti. Anksčiau nei kreipdavai dėmesį į tai, nei manydavai, kad tai kažkam įdomu. Grįždavau į namus miegoti, daugiau niekam jėgų nelikdavo... Už didžiausius pinigus nebūčiau galėjęs dar kažko pasižymėti...“

Inkstų transplantacijų istorija Lietuvoje

1974-ųjų balandžio 25 dieną Vilniuje docento Vytauto Kleizos, tuometinio Sovietinės Lietuvos sveikatos ministro, vadovaujama chirurgų komanda atliko pirmąją gyvosios donorystės inksto transplantaciją.

„Daug visko užsimiršta, bet pirmi kartai išlieka ilgam. Išsaugojau ir donorės lapą. Jame parašyta, kad į eksplantaciją Kaune parsivežti inkstų vykome dviese su Valerijumi Ostapenko, dabar garsiu mamologu, profesoriumi habilituotu daktaru. Kažkas užrašė, kad tai buvo jau 251 transplantacijos operacija“, – prisimena pirmąją en bloc inkstų transplantaciją Lietuvoje atlikęs profesorius Balys Dainys.

1980-ųjų gegužę inkstai Lietuvoje, Vilniuje, pirmą kartą buvo persodinti en bloc metodu – kai donoras yra vaikas iki penkerių-septynerių metų (priklauso nuo svorio), abu inkstai eksplantuojami kartu ir implantuojami vienam recipientui su abiem šlapimtakiais.

Nuo 2000-ųjų gegužės inkstų transplantacijos operacijos pradedamos atlikti ir antrame Lietuvos transplantacijos centre – Kauno klinikose.

2008-aisiais VUL Santaros klinikose atlikta pirmoji Baltijos šalyse kasos ir inksto komplekso transplantacija.

2010-aisiais VUL Santaros klinikose pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos regione bei Rytų Europoje atlikta gyvosios donorystės inksto transplantacija, kuomet donoro ir recipiento kraujo grupės skirtingos.

2014-aisiais pirma kartą Kauno klinikose atlikta gyvosios donorystės inksto transplantacija.

2015-aisiais pirma kartą Kauno klinikose atlikta en bloc inkstų transplantacija.

2023-iaisias pirma kartą Kauno klinikose atlikta gyvosios donorystės inksto transplantacija, kuomet donoro ir recipiento kraujo grupės skirtingos.

2023 m. lapkritį VUL Santaros klinikose atlikta pirmoji simultaninė kepenų ir inksto transplantacija.

Vien per praėjusius metus Lietuvoje atlikta 100 inksto transplantacijų. Šiuo metu šio organo transplantacijos laukia daugiau nei 130 recipientų, tarp jų – 6 vaikai.

Partnerio turinys

Titulinėje / B. Dainio asmeninio archyvo nuotraukoje: pirmoji transplantacija.