Be Kovo 11-osios nešvęstume šiandien valstybės šimtmečio

Nepriklausomybę paskelbusią tarpukario Lietuvą jau po mėnesio pirmoji savanaudiškais sumetimais pripažino Vokietija, Antrąją Lietuvos Respubliką tik beveik po metų – mažytė Atlanto vandenyno sala Islandija. 1918–1923 m. dėl Lietuvos laisvės žuvo apie pusantro tūkstančio savanorių, šauktinių ir šaulių, 1990–1991 m. – 13 Vilniaus TV bokšto gynėjų ir 9 muitininkai, policininkai, pasieniečiai, savanoriai. Kada buvo lengviau iškovoti nepriklausomybę – prieš šimtmetį ar prieš 28 metus? Kodėl Kovo 11-osios akto signatarų nevadiname „žmonėmis, kurie sukūrė Lietuvą“, kaip Vasario 16-osios nutarimą pasirašiusių Lietuvos Tarybos narių?

Laisvės troškimą paveldėjo iš tėvų „Jeigu ne Kovo 11-oji, šiandien valstybės šimtmečio nešvęstume. Epochas, kurias nusako abi datos, galima lyginti tik statistiškai, bet ne jausmais. Atgimimo sąjūdį subūrė, 1990 m. valstybės nepriklausomybę atkūrė tarpukario Lietuvos kartos vaikai, pokario partizanų, tremtinių palikuonys“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė. Vis dėlto, anot B. Valionytės, 1988–1990 m. ne tik sovietai slopino Lietuvos nepriklausomybės siekius, bet ir dalis mūsų visuomenės nenorėjo „staigių“ permainų, vylėsi, kad į „švediškos gerovės valstybę“ bus lėtai einama „step by step“ („žingsnis po žingsnio“) nesiutinant Kremliaus. O didžiųjų Vakarų valstybių ambasadoriai išsigandę išsisukinėjo, tiesiai neatsakė į Sąjūdžio atstovų, apsilankiusių Vakarų Vokietijos, Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ambasadose Maskvoje, klausimus, ar jų vyriausybės pripažins laisvą Lietuvą.

Prisitaikėlių filosofija „Deja, lietuviams būdinga ilgaamžė, iki šiol neišnykusi bjauri savybė – prisitaikėliškumas, dviveidiškumas. Prisimenu, kai dirbau Biržų miško pramonės ūkyje (1974–1978 m. – red. past.), įmonės iškilmių salėje ant scenos kabėjo didžiulis šūkis: „Įgyvendinsime SSRS kompartijos XXV suvažiavimo nutarimus!“, o apačioje daug kuklesnis profesinis miškininkams svarbus užrašas: „Gamta – mūsų namai“. Biržų krašte, kuriame gyveno 5 proc. latvių, tik kelios šimtosios procento rusų, visi kiti – lietuviai, įstaigose dar kalbėdavome lietuviškai, o didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje, rusifikacijos mastai buvo grėsmingi. Lietuvoje vėliausiai iš Baltijos šalių 1988 m. susikūrė Nepriklausomybės sąjūdis“, – aiškino Signatarų klubo prezidentė.

Nešvari rinkimų kampanija Pasak B. Valionytės, žaliųjų judėjimas, kuriam ji priklausė, pirmasis 1988 m. pradėjo žadinti Lietuvą. „Tylomis sėdėdavome prie sovietų karinių bazių tvorų, iškėlę plakatus: „Red army go home“ („Raudoji armija – namo“)“, „Kareivi, imk milinę, grįžk pas savuosius“. Kai tauta patikėjo savo jėgomis, pakilo. 1990 m. vasario 24 d. bei per papildomus kovo ir balandžio balsavimus į Aukščiausiąją Tarybą (AT) išrinkti net 105 Sąjūdžio atstovai (iš 141 deputato). Tai buvo konstitucinis kvorumas. Tauta mums suteikė mandatą skelbti Nepriklausomybės aktą. Padarėme tai be kraujo, bet AT rinkimų kampanija buvo nešvari. Kandidatavau Biržų 97-ojoje apygardoje. Stabtelėjus per vieną rinkimų kelionę kažkas atsuko mūsų „Žigulio“ ratą. Tik dėl laimingo atsitiktinumo mes, dvi damos, neatsidūrėme griovyje ir neužsimušėme“, – apie juodąsias rinkimų technologijas, kurias jau prieš 28 metus naudojo rusų slaptosios tarnybos, pasakojo Signatarų klubo prezidentė B. Valionytė, dabar susitikinėjanti su jaunimu, moksleiviais, abiturientais, besistengianti išsklaidyti kai kurių jų keistas sampratas apie Kovo 11-ąją.

Pakilo iš imperijų griuvėsių Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, akademiko, profesoriaus Antano Buračo nuomone, ir sukurti, ir atkurti valstybę sudėtingiau negu laimėti mūšį. „Abiem atvejais, ir 1918 m., ir 1990 m., pavyko išsilaisvinti palankiai susiklosčius geopolitinėms aplinkybėms. Prieš 100 metų – dėl suiručių Rusijoje, 120 metų valdžiusioje Lietuvą, ir Vokietijoje, tuo metu okupavusioje mūsų kraštą. Buvo kilusi grėsmė, kad rusų raudonarmiečiai, 1919 m. pavasarį užgrobę du trečdalius Lietuvos, užims ir Kauną, kuriame posėdžiavo mūsų Vyriausybė. Jeigu Vokietija nebūtų pralaimėjusi Pirmojo pasaulinio karo, Lietuva po kunigaikščio Uracho (karaliaus Mindaugo II) sparnu ar kaip kitaip būtų priklausiusi nuo Berlyno malonės. 1990 m. Sovietų Sąjungos ekonomika buvo beveik žlugusi, Maskva dėl gyvybiškai svarbių paskolų buvo priversta tartis su Vakarais, kurie prašė nesigriebti prievartos prieš Baltijos tautas, pagalbą Sovietų Sąjungai siejo su Kremliaus ir Vilniaus derybomis. Be to, tuomet sovietai su amerikiečiais derino sutartį dėl branduolinio nusiginklavimo, kad sumažintų branduolinio karo, kurio niekas negali laimėti, grėsmę“, – priežastis, kodėl 1918 m. ir 1990 m. Lietuva pakilo iš imperijų griuvėsių kaip antikinės mitologijos paukštis feniksas iš pelenų, „Ūkininko patarėjui“ minėjo A. Buračas.

Papildė viena kitą Apie Vasario 16-osios nutarimą pasirašiusius Lietuvos Tarybos narius net visuomeninės televizijos laidų ciklas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ nufilmuotas. Praėjo Kovo 11-osios akto 20-metis, 25-metis, ateis trisdešimtmetis, bet apie Atkuriamojo Seimo narius taip iškilmingai nebus kalbama. „Ūkininko patarėjo“ pašnekovų nuomone, tai turėtų būti ne konkuruojančios, bet papildančios viena kitą datos. Jeigu ne Kovo 11-osios signatarai, Vasario 16-oji būtų tik sentimentalus prisiminimas, panašiai kaip nepavykęs Vytauto Didžiojo bandymas karališkai karūnuotis. „1918 m. Lietuvos Taryboje posėdžiavo ne visa mūsų šviesuomenė. Daug inteligentų, žinomų žmonių 1915–1918 m. buvo emigravę į Rusiją arba į Vakarus. Lozanoje (Šveicarija) veikė Lietuvių informacinis biuras, ten pat Lozanoje, taip pat faktinėje Šveicarijos sostinėje Berne, Švedijos sostinėje Stokholme valstybės atkūrimo laikais buvo surengtos garsiosios Lietuvių konferencijos. 1990 m. į Aukščiausiąją Tarybą susirinko nemažas mūsų kūrybinės ir techninės inteligentijos būrys“, – prieštaravo A. Buračas.

Visi negalėjo tilpti Pats akademikas A. Buračas į Atkuriamąjį Seimą nekandidatavo, bet 1989 m. kovo 26 d. buvo išrinktas į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, o 1989 m. rugpjūčio 6 d. kaip Sąjūdžio Seimo tarybos narys bei Lietuvos mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos pirmininkas pasirašė garsųjį Gotlando (Švedija) komunikatą, kad visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. „Visi negalėjome tilpti į Atkuriamąjį Seimą. Manęs nelabai traukė valstybininko darbai, nejaučiau noro kurti politinių koalicijų ir joms priklausyti. Iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ne tik aš vienas nepasukau į parlamentinę politiką. Rašytojas Justinas Marcinkevičius irgi nėjo į Aukščiausiąją Tarybą, kitas garsus sąjūdininkas, Sąjūdžio Seimo narys kompozitorius Osvaldas Balakauskas – taip pat“, – aiškino A. Buračas.

Aktą pakišo po durimis Bet istorinėmis 1990 m. kovo dienomis A. Buračas nesėdėjo sudėjęs rankų, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos įgaliotas stengėsi, kad Kremliaus propagandos kvailinama sovietų imperija sužinotų tiesą apie Kovo 11-osios aktą. „Buvau tas žmogus, kuris su istoriku Alfonsu Eidintu padaugino rotaprintu 1990 m. kovo 11-ąją mūsų AT paskelbtus dokumentus. Dar pridėjome ekonomistų išvadas, ar Lietuva skolinga Sovietų Sąjungai, ir Lietuvos–Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12-osios taikos sutartį, kurią palaimino pats tuometis sovietų ideologijos stabas Vladimiras Leninas. SSRS sostinėje, „Maskvos“ viešbutyje, kur gyveno liaudies deputatai, daliai jų po kambarių durimis pakišome tuos dokumentus. Visiems neužteko. Kai kurios rusės deputatės piktinosi, kodėl joms brukama medžiaga apie Lietuvos nepriklausomybę“, – juokėsi ekonomistas A. Buračas. Pasak Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario A. Buračo, prasidėjus SSRS liaudies deputatų neeiliniam suvažiavimui, kompartijos vadovas Michailas Gorbačiovas 1990 m. kovo 13 d. spirgėjo, nenustygo vietoje, norėjo, kad iš pradžių suvažiavimas jį išrinktų pirmuoju (ir, kaip paaiškėjo 1991 m. po Belovežo sutarties, paskutiniu) SSRS prezidentu. „Paskui liaudies deputatai išklausė mūsų atstovo miškininko profesoriaus Vaidoto Antanaičio pranešimą, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Kremliaus suvažiavimų rūmuose kilo šurmulys, pažangesni sovietų liaudies atstovai gaudė V. Antanaičio žodžius, nedrąsiai paplojo, bet dauguma tą žinią sutiko priešiškai“, – vaizdžiai nuotaikas Kremliuje po Lietuvos šuolio į laisvę apibūdino mokslininkas ir visuomenės veikėjas A. Buračas.

Kadaise buvo daugiau idealizmo

Dr. Algis Povilas KASPERAVIČIUS Istorikas

1918-aisiais buvo sunkiau. Tada Lietuva neturėjo jokių valdymo struktūrų. Tik kaimų seniūnai buvo lietuviai, bet jais vėliau Lietuvos Vyriausybė nelabai galėjo pasikliauti. Viską valdė vokiečių administracija. Tais laikais Lietuvos priešų buvo net keletas – ne tik Vokietija nenorėjo paleisti mūsų šalies, bet ir sovietų Rusija siekė susigrąžinti Šiaurės vakarų kraštą, o su Lenkija, kuri taip pat atsikūrė, teko ginčytis ir kovoti dėl sienų. 1990 m. Vakarai delsė iš naujo pripažinti Lietuvą, nes nerimavo, kaip baigsis tas procesas, ar nepakenks „tarptautinei įtampos mažinimo politikai“, gal sukels naują Maskvos ir Vašingtono šaltąjį karą. Dėl tokios sudėtingos, painios padėties Kremlius irgi vengė žiauriau užgriūti Lietuvą: 1990 m. ekonomine blokada jie mūsų nepalaužė, 1991 m. sausio–rugpjūčio sovietų karas su Lietuva buvo chaotiškas, SSRS vadovai išsigynė, kad jį pradėjo, prieš mus metė „nežinia kam pavaldžias“ sukarintas struktūras, pavyzdžiui, ypatingosios paskirties milicijos būrį OMON. 1918 m. buvo daugiau idealizmo. 1990 m. Lietuvai trūko prelato Mykolo Krupavičiaus, Prezidento Antano Smetonos sukirpimo politinių veikėjų. Be to, Kovo 11-osios aktą pasirašė labai daug signatarų, net 124. Daugelis – anksčiau nieko nenuveikę. Balsavo, porą metų pasėdėjo parlamente ir dingo iš visuomenės akiračio. O dvidešimt Vasario 16-osios nutarimo signatarų buvo iškilios asmenybės. Į Kovo 11-ąją Lietuva ėjo trumpiau, o Vasario 16-oji buvo ilgo tautinio sąmonėjimo, praregėjimo, susitelkimo kulminacija, apogėjus.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS ŪP korespondentas