Bičių diena seniausioje šalies tyrimų bazėje jau be bičių

Gegužės 20-ąją, per patį sodų žydėjimą, minima Pasaulinė bičių diena. Seniausia Lietuvos bitininkystės mokslinių tyrimų bazė Dotnuvos Akademijoje šią dieną pirmąkart pasitinka be bičių. Visos bičių šeimos parduotos aukcione.

Pardavė viešajame aukcione

Lietuvos agrarinių mokslų ir miškų centro (LAMMC) direktoriaus pavaduotojas Žemdirbystės instituto veiklai dr. Antanas Ronis „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad visos 80 bičių šeimų, laikytų Dotnuvos, Baisogalos ir kituose bitynėliuose, buvo parduotos per pirmąjį aukcioną, įvykusį gegužės pradžioje. Kito planuoto aukciono neprireikė.

Užsiregistravo vienuolika aukciono dalyvių, tarp jų – ir Seimo narys, bet jis taip ir nepasirodė – matyt, pasikeitė planai. Žmonės susidomėjo, mat buvo pasklidusi žinia apie Seimo narių grupės iniciatyvą plėtoti miesto bitininkystę. Tačiau bent jau Dotnuvos bitės ant parlamento stogo tikrai nedūgs.

Atvyko devyni aukciono dalyviai, visi jie įsigijo po keletą bičių šeimų.

Pardavimo kaina už bičių šeimų nuo pradinio 60 Eur lygio buvo pakelta šiek tiek daugiau nei dešimčia eurų. Dalis avilių liks netoliese, bičių šeimas įsigijo kai kurie Žemdirbystės instituto kaimynai.

Sprendimas nebuvo lengvas

Sprendimas padėti tašką šio bityno istorijoje nebuvo lengvas, brendo ilgai. Jis susijęs su mokslinių tyrimų personalu – jo trūksta, o jauni žmonės čia ilgai neužsibūdavo. LAMMC direktoriaus pavaduotojas svarstė, kad šiai sričiai reikia ypatingo atsidavimo, o tokių fanatikų neatsirado: „Pamato – sunku, sudėtinga. Gal sąlygos ar finansavimas neypatingas. Padirba ir išeina.“ Jau kurį laiką atskiro Bitininkystės skyriaus nebuvo – jį teko prijungti prie Ūkio skyriaus. Pastaraisiais metais likęs tik techninis personalas, trys žmonės. Už medų gautos pajamos nepadengdavo padaliniui išlaikyti reikalingų išlaidų. „Medaus dar turime, jei domina...“ – šypsodamasis siūlė dr. A. Ronis.

Žvelgiant istoriškai, jau buvo susitraukęs

Žvelgiant istoriškai, pastaruoju metu Žemdirbystės instituto bitininkystės padalinys labai susitraukė. Klestėjimo laikais, sovietmečiu, Bitininkystės skyriuje dirbo mažiausiai penki mokslo darbuotojai, dar daugiau – techninio personalo, o bičių šeimų skaičius siekė 700. Nepriklausomoje Lietuvoje bitininkystės padėtis ėmė keistis. Sparčiai daugėjo bitininkų, augo ir medaus pasiūla.

Keičiantis rinkai, Žemdirbystės institute bičių šeimų skaičius pradėjo mažėti. Tapo vis sunkiau parduoti medų. Paklausą mažino šiose vietose įsikūrusių bičių ganyklų augalų pasikeitimas – intensyvios žemdirbystės regione vis daugiau buvo auginama rapsų. „Rapsų medų žmonės nelabai mėgsta. Nežinau, kodėl, bet suformuota tokia nuomonė, kad rapsų medus prastesnis“, – konstatavo dr. A. Ronis.

Taigi leidžiamės į trumpą ekskursiją – į praeitį, prisimindami bitininkystės padalinio istorijos raidą.

Veikla tęsėsi šešis dešimtmečius

Tuomečiame Lietuvos žemdirbystės institute (LŽI) veislinis bitynas buvo įkurtas 1959 m. Jono Balžeko (1925–2012) iniciatyva. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje įsteigtas atskiras bitininkystės tyrimų padalinys. Įdomu, kad per visą jo gyvavimo istoriją buvo vos trys vadovai. 1993 m. dr. J. Balžeką vyresnįjį pakeitė dr. Jurgis Račys, o paskutinis ryškus sektoriaus veiklos tarpsnis susijęs su dr. Jonu Balžeku jaunesniuoju (1952–2021). Pamainos jam neatsirado.

LAMMC Žemdirbystės institutas išsiskyrė bičių selekcija, taip pat bičių higieninės elgsenos, atsparumo varoatozės erkėms tyrimais. Veisliniame bityne buvo išlaikomos, pagal individualią atranką veisiamos keturios skirtingos Krajinos bičių linijos, kuriamas Lietuvos medunešio ir klimato sąlygoms prisitaikęs Krajinos bičių ekotipas. Naudos turėjo visi Lietuvos bitininkai – bičių motinėlių paklausa buvo didžiulė, pavėlavus užsirašyti į eilę, bičių motinėlių tekdavo ieškoti kitur.

Daug pastangų skirta vietinių bičių populiacijos tyrimams. Sovietmečiu buvo įkurtas vietinių bičių rezervatas Kuršių Nerijoje, 1974 m. LŽI pavesta metodiškai vadovauti veislininkystės darbui. Tačiau bičių ligos ir kiti veiksniai lėmė, kad apie 2008 m. instituto bityne vietinės bitės išnyko. Mokslininkai pripažino, kad atrasti lietuviškų bičių faktiškai neįmanoma.

Vis dėlto 2017–2019 m. mokslininkai dar kartą įvertino vietinių bičių (Apis mellifera mellifera) genofondo išlikimo galimybes. Paaiškėjo, kad bitynuose, kuriuose bitininkaujama tradiciškai (gaudant spiečius ir nekeičiant motinų), apie 45 proc. motininių linijų priklauso vietinio medunešės bitės porūšio genofondui. Taigi, atkurti Lietuvos vietinę bitę įmanoma. Tam reikėtų naudoti motininių linijų haplotipus, aptiktus Karšuvos girios ir Molėtų rajono (Kamastos kraštovaizdžio draustinio) vietinių bičių populiacijose.

Iš buvusio spektro bitininkystės srities mokslinių tyrimų dabar liko tik bičių produktų kokybiniai tyrimai. Juos Genetikos ir fiziologijos laboratorijoje atlieka dr. Violeta Čeksterytė.

Viskas turi pradžią ir pabaigą

LAMMC direktoriaus pavaduotojas Žemdirbystės instituto veiklai dr. A. Ronis ŪP pripažino – negalima teigti, kad atsisakęs bityno institutas nieko nepraranda, juk padalinys gyvavo 60 metų. Visgi paties fakto jis nedramatizuoja, nes viskas turi savo pradžią ir pabaigą. O bitininkystės mokslas Lietuvoje nenutrūko, yra tęsiamas, stiprias pozicijas užima Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija. Pasaulis globalėja, tad pokyčiai neišvengiami. Keičiasi mokslinių tyrimų kryptys ir uždaviniai, kinta ir bitininkų įpročiai.

Bangų dėl įvykio nekilo

Bitininkų bendruomenė į LAMMC Žemdirbystės instituto bityno likvidavimą pažvelgė labai ramiai, kaip į natūralų dalyką. Bangų dėl to niekas nekėlė.

Pasidomėjome, ar dėl Dot­nuvoje nutrūkusių bitininkystės mokslo tyrimų širdies neskauda Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkui Viktorui Pranckiečiui. Paaiškėjo, kad jis įvykio taip pat nesureikšmina. Matyt, tyrimų temos nebuvo aktualios ir reikalingos sektoriui, o mokslo darbuotojai, natūralu, eina dirbti ten, kur gali normaliai uždirbti.

Kiek kitaip įvykį vertina Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis. Jo požiūriu, bitininkystės tyrimų uždarymas institute, negebėjimas išlaikyti 1–2 mokslininkų yra skandalingas dalykas. „Tai turbūt nonsensas, nė vienoj šaly taip nebūtų“, – pareiškė jis, darydamas išvadą, kad tai yra dar vienas žemės ūkio mokslo žlugdymo požymis. Būtų mokami tinkami pinigai –  mokslininkų atsirastų.

Socialinio tinklo ir redakcijos nuotraukos