Bičių karalijoje yra visko: nuo duonelės iki medaus desertų

Prieš dešimt metų, 2011-aisiais, „Ūkininko patarėjas“ Plungės rajone, Didžiuosiuose Mostaičiuose, bitininkaujančią Giedrę Grigaitytę-Indrašienę karūnavo „Bičių karaliene“. Moteris ir šiandien tebevaldo daugiau kaip dviem šimtais šeimų apgyvendintą savo karaliją – mažąją bendriją „Grigaičio bitynas“.

Užsukęs į šį nuostabų kampelį kiekvienas gali nusipirkti ne tik medaus, bet ir bičių duonelės, ir žiedadulkių, ir vaško, ir pikio, ir pačių įvairiausių medaus desertų. Pasirinkimas neįtikėtinai platus: medus su žiedadulkėmis, mėlynėmis, šaltalankiais, čiobreliais, pipirmėtėmis, svarainiais, aronijomis... O panorėjusieji sustiprinti ar atnaujinti savo turimas darbininkių šeimas parsiveš ir Bakfasto bičių motinėlių. G. Grigaitytė-Indrašienė turi ir nemažai nukleusų (bičių motinėlių susiporavimo vietų).

Susikūrė iš natūrinių mainų

Sodybą Didžiuosiuose Mostaičiuose šeima nusipirko 2010 m. Ne kartą Grigaičių žvilgsniai vis už jos užkliūdavo, mat įspūdingai atrodė 1830 m. statyta troba, ūkiniai pastatai, didžiulis sodas, o ir kelios kartos čia gyvenusių žmonių kaime garsėjo padorumu ir gerumu. Iš kur Grigaičiai visa tai sužinojo? Ogi, kol jie tą sodybą nusipirko, ištisą dešimtmetį šiame kaime laikė savo bites. Iki to laiko Grigaičių mažosios bendrijos centras buvo Klaipėdos rajone, Medsėdžiuose, kur jie valdė ne tik bityną, bet ir 8 hektarus žemės. Dar 14 hektarų nusipirko kartu su sodyba Mostaičiuose.

Bityno istorija prasidėjo... nuo natūrinių mainų. Ėjo 1981-ieji, kai Klaipėdos krašte žinomas fotografas Gintautas Grigaitis fotografuodamas medyje pastebėjo bičių spiečių. Fotosesijos užsakovui jis pasiūlė: aš jums – nuotraukas, o jūs man – spiečių. Taip ir sukirto rankomis. Po ketverių metų šeimos galva jau dirbo Vėžaičių kolūkio bityne, o Šiūparių kaime kūrė savo bityną.

Po G. Grigaičio mirties visą šią grožio, kvapų ir garsų prisodrintą karalystę valdo keturios moterys: seserys Giedrė, Alina ir Jūratė bei jų mama Dalė Grigaitienė. Giedrės vyras Marius – agronomas, sodininkas, apželdintojas, tad ant jo pečių – senasis ir jau paties pasodintas sodas bei naujų avilių gamyba. Kaip sakė D. Grigaitienė, darbų pasidalijimas aiškus: Žemės ūkio akademijoje bitininkystę baigusi Giedrė sukasi apie avilius, architektė Alina ir pedagogė Jūratė veda edukacinius užsiėmimus. Tiesa, šiuo metu Jūratė su vyru karininku trejiems metams išvykusi į Italiją, tad tenka suktis be jos. Na, o raktus nuo visų veiklų, kaip ir dera, savo kišenėje laiko šeimininkė – D. Grigaitienė.

Edukacija ir apiterapija

Sodyboje rengti edukacinius užsiėmimus – D. Grigaitienės sumanymas. Ir nieko nuostabaus, nes ji – pradinių klasių mokytoja. Kai pagal programą trečiokams tekdavo pasakoti apie bites, ji į klasę atsinešdavo ir korių, ir bityne naudojamos įrangos. Tačiau tai nebuvo labai patogu, todėl, kai tik šeima Didžiuosiuose Mostaičiuose nusipirko sodybą, mokytoja iškart nusprendė, jog čia tokiai veiklai pati tinkamiausia vieta. Ir, nieko nelaukusi, griebėsi darbo. Vos užbaigus kosmetinį trobos remontą, ji atsivežė savo klasę. Buvo ką tik paliję. Vaikai lakstė, blaškėsi ir mokytoja iškart pamatė ir suprato, kas negerai bei ką reikia daryti, kad edukacijų dalyviams būtų įdomu ir patrauklu. Dabar organizatorės vos spėja registruoti visus, norinčius pabūti jų sodyboje. Kai kas čia atvažiuoja antrą, trečią kartą. Ir patikėkite, verta.

Vos įžengus į kiemą, pasijunti tarsi kitame pasaulyje... Kai ten lankėmės, buvo šilta diena. Kaip tik baigė žydėti obelys, tad net mažiausiam vėjeliui krustelėjus, obelų žiedlapių debesėliai atsiskirdavo nuo medžių ir šiek tiek paplaukioję, nusileisdavo ant žolės. Dūzgė bitės, nežinia apie ką lalėjo paukščiai. Garsai nutilo, peržengus senosios trobos slenkstį. Žvilgsnis iškart prilipo prie nematyto medsukio. Tai pastebėjusi D. Grigaitienė paaiškino, kad tokio, kaip šis, neturi net bitininkystės muziejus. Įdomus ir Klaipėdos krašto šiaudinis avilys, ir dūminė... Iš senų daiktų muziejėlio patenki į šiuolaikinę klasę, kur edukacijų dalyviai ne tik išklauso pažintinę paskaitą, bet ir pažiūri filmuką.

„Išėjus iš klasės, jei būna didelis būrys, vaikus padalijame į dvi grupes – maždaug po 15, – pasakojo mokytoja. – Tada viena grupė eina sukti vaško žvakių, kiti su Giedre keliauja prie stiklinio avilio. Paskui keičiamės, o kai vėl visi susirenka į būrį, traukiame išsisukti medaus. Po to į daržinę – medaus laižyti. Patikėkite, medaus atsivalgyti negalima...“ Užsukęs į daržinę, iškart supranti, kodėl ši erdvė taip patinka vaikams. Ne vien todėl, jog čia jie gali medaus pasmaguriauti, bet ir dėl pačios aplinkos. Retam miesto vaikui nepatiks vietoj kėdės pasėdėti ant supresuotų šiaudų ryšulių. Suaugusieji dažniausiai iškart pasuka prie daržinės kampe įrengtos parduotuvėlės, kad ir sau, ir namiškiams lauktuvių parvežtų.

„Jei būna ir tėvelių, – tęsė pasakojimą mokytoja, – palydime juos į apiterapijos namelį. Ten jie gali pailsėti ant specialių gultų. Namelyje tokie yra du, o po kiekvienu – keturi aviliai padėti. Visa edukacinė programa „Svečiuose pas bitininką“ užtrunka dvi valandas.“

Įsivaizduoju, kaip smagu „ant bičių“ pagulėti. Vos tik įžengus vidun net galva apsisuka nuo vaško ir bičių medaus kvapo. Tave tarsi apglėbia tokia dūzgianti ramybė, jog net akys limpa. O jei tektų čia dvi valandas pagulėti, kažin ar tos valandos neprabėgtų malonius sapnus besapnuojant...

Bitynas – Giedrės valdos

Kai pasukame prie avilių, iniciatyvą perima G. Grigaitytė-Indrašienė. Moteris prisimena, kad tik ji viena su tėčiu dažniausiai prie bičių traukdavo, todėl, baigus vidurinę, neteko ilgai galvos laužyti ir rinktis būsimą specialybę. Į klausimą, ar jos šeima čia ir gyvena, Giedrė atsakė: „Čia – mano darbas, kurio nenoriu painioti su asmeniniu gyvenimu. Be to, ir sodyboje mane ne kiekvieną dieną galima rasti, nes bitynas išvežiotas į 15 vietų. Dalis bityno miškuose, kiti aviliai – pamiškėse ar pas medingus augalus auginančius ūkininkus. Yra apskaičiuota, jog bitės 20-čia procentų padidina augalų derlingumą. Gaila, bet dar ne visi ūkininkai tai supranta.“

Bitininkė sakė, kad šioje sodyboje – jos dvyliktasis sezonas. Ar nors viena jos ir Mariaus dukra paseks mamos pavydžiu? „Nežinau, – nusišypso moteris, – anksčiau vyresnioji Augustė bičių visiškai nebijojo, o dabar nė už ką prie avilių neina. Kol kas baimės nejaučia Rugilė, bet ar nenutiks taip kaip sesei – ūgtelės ir nebenorės?“

O gal norės? Gal ateis laikas, kai Augustė ar Rugilė, kaip ir jų mama, užsidės Bičių karalienės karūną ir ims vadovauti karalijai, kurioje tiek daug spalvų, kvapų, tiek daug grožio...

Roma MĖČIENĖ

ŪP korespondentė

Autorės nuotraukos

2021-06-24