Bilioniškiai legendas paverčia istorija

Istoriją „išrausė“ patys

Kiekvieną vasario 25-ąją ant Bilionių piliakalnio rengiama šventė Pilėnų did­vyriams pagerbti – ši 1336 m. diena paminėta Vygando Marburgiečio kronikoje, kuri ir yra vienintelis istorinis šaltinis, leidžiantis kalbėti apie XIV a. įvykusią tragediją.

„Niekas iš mūsų tos istorijos nežinojo, kol neužlipom su kastuvais ant piliakalnio. Ten vėliavą keldavome, šokome, bet kokią istoriją šita žemė saugo, ne­įsivaizdavome – niekas anksčiau tos vietos netyrinėjo“, – sakė vienas aktyviausių Bilionių bendruomenės narių, buvęs seniūnas Zenonas Levickis.

Kartu su bendruomenės pirmininke Virginija Geštautiene jie pasakojo, kad į talką Klaipėdos universiteto docentui Gintautui Zabielai pirmą kartą ant piliakalnio buvo pakviesti 2017 m. vasarą. Kelias savaites, dar pasikvietę Zitą Grūdienę, ėjo kaip į darbą: susideda pietums lauknešėlį ir rausiasi, nežinodami net ko ieško. Tą vasarą nedaug ir terado, bet atkasė nedidelių akmenų grindinį, kuris paskatino tolimesnius tyrimus. Jau kitą vasarą tas grindinys ilgėjo, paskui iš žemės pradėjo lįsti kirviai, ietigaliai, pabiro Romos imperijos monetos. Ilgiausiai teko raustis iki degintinų kapų. Per tris ekspedicijas kaimo žmonės, vadovaujami Klaipėdos universiteto docento, surinko apie 124 kilogramus kaulų.

„Niekada nemaniau, kad radusi kauliukų taip apsidžiaugsiu. Paskui atėjo mintis, jog tai žmonių kaulai. G. Zabiela prisipažino, kad važiuodamas į Bilionius netikėjo, jog pavyks ką nors padaryti. Jam buvo pažadėta, kad kasinėti padės bendruomenė. Sako, žiūriu – ateina diedukas ir dvi moteriškėlės, galvoju, Dieve, ką aš su anais dirbsiu. Bet kai mes su juo dvi savaites diena dienon kaip į darbą ėjom, pasidžiaugė, kad dar nebuvo turėjęs ekspedicijos, kur šitaip įsijungtų bendruomenė“, – smagiais prisiminimais dalijosi V. Geštautienė.

Pasak jos, archeologiniai tyrimai sustiprino bendruomenę, leido pasijusti vieninga. Iš pradžių ėjo kasinėti, nes reikėjo padėti G. Zabielai, paskui patiems tapo įdomu, ką dar ras. Daugybė žmonių ir palaikė, ir rėmė, kiek galėdami.

Tikėjimą įkvepia ne tik legendos

Pasak Z. Levickio, iki ekspedicijos vietiniai žinojo tik legendą apie ant kalno stovėjusią pilį, buvusius įtvirtinimus. Archeologiniai tyrimai įrodė, jog ta pilis tikrai buvo ir tikrai sudegė: nuodėgulių aptiko tiek, kad teko kasti kastuvais – sudegę rąstai gulėjo krūvomis.

„Pilėnai ar ne Pilėnai, gal niekada ir nepavyks įrodyti, tačiau pilis buvo ir tai faktas. Sako, jog Pilėnus patvirtintų kovos ženklai, o čia jų nėra. Kas žino, ar ta kova tikrai buvo, gal pilies gynėjai pasidavė be jos. Bet ir taip aišku, kad V a. čia įvyko kažkokia tragedija, o XIV a. pilis buvo pastatyta ant degėsių. Gaila, kad to šimtmečio kultūrinis sluoksnis suardytas – piliakalnis buvo dirbama žemė“, – pasakojo ekspedicijos dalyviai.

Vienintelis jų noras – pratęsti Bilionių piliakalnio tyrinėjimą. Nors padaryta daug, ne tik beveik patvirtinta Pilėnų legenda, bet ir išleista knyga, dar yra nemažai netyrinėtų vietų. O bilioniškiams labiausiai norisi įbesti kastuvus rytinėje ir šiaurinėje kalno pusėje, kur legenda byloja buvus duris į piliakalnį. Seni žmonės pasakojo, jog kažkada kalnas užslinko ir durys dingo, tačiau duriant pagaliu, toje vietoje esą tarsi kažkas barkštelėdavo.

Kad piliakalnis yra ženklas, kuris identifikuoja Bilionius, seniūnė Loreta Dau­­kantienė įrodė ir Heraldikos komisijai, siūliusiai seniūnijos herbe naudoti kitus simbolius.

„Tai svarbiausias mūsų krašto akcentas, pagal jį esame atpažįstami, piliakalnio pažiūrėti važiuoja žmonės iš tolimiausių kraštų. Todėl Bilionių herbe jis turi būti – tokia bendruomenės valia. Džiaugiamės, kad pavyko tai įrodyti, tad jau turime savo herbą bei vėliavą“, – teigė seniūnė.

Tačiau Bilionių piliakalnis, dar vadinamas Švedkalniu, pasak L. Daukantienės, prarastų pusę savo žavesio, jei šalia jo nebūtų etnografinės sodybos, kur šeimininkaujanti Edita Navardauskienė per keletą metų atkūrė XIX a. gyvenimo realijas.

„Dabar sodyboje, kuri yra tarsi mažosios Rumšiškės, vyksta visi pagrindiniai renginiai, čia žmonės atvyksta pasimėgauti ramybe, pajusti pernelyg greitai bėgančių šimtmečių dvasią“, – tikino Bilionių seniūnė.

Šventės su išliekamąja verte

Bilionių piliakalnis atgyja ne tik tada, kai pagerbiami žuvę Pilėnų gynėjai, kai į kalną joja raiteliai, vyksta archajiniai žaidimai, dega laužai, skrieja į taikinius iš lankų paleistos ietys. Liepą piliakalnis tiesiog pražysta – prie jo kuria tautodailininkai, vyksta edukacijos, rengiamos pramogos šeimoms. Seniūnė neslėpė, jog į renginius susirenka daug smalsuolių iš visos Lietuvos.

„Bilioniškiai gal norėtų labiau tradicinių švenčių su koncertais, šokiais, bet bendruomenės nuomonė nepajudinama. Aplink vyksta tradiciniai bažnytiniai atlaidai, po jų – koncertai, kas nori, gali nuvažiuoti. O mūsų renginiai kitokie, norime, kad jie turėtų išliekamąją vertą“, – tikino Bilionių bendruomenės pirmininkė V. Geštautienė.

Tautodailininkų pleneras, rengiamas jau septinti metai, Bilionius taip išgražino, kad stebisi net didesnių miestelių gyventojai. Nedaugelis žino, jog 1995 m., kai čia buvo nuspręsta įkurdinti seniūnijos centrą, aplink buvusio kolūkio kontorą ganėsi karvės – iki pat langų priėjo savininkų susigrąžinta žemė. Savivaldybei pasisekė dalį jos išpirkti, todėl ganyklas reikėjo pertvarkyti – įrengti takus, pasodinti želdinių, papuošti ža­liuosius plotus. Bendruomenė tą da­rė mažiausiomis sąnaudomis, rengdama ir įgyvendindama projektus.

„Seniūnijos gyventojai kartais klausia, kam tie plenerai reikalingi, kokia iš jų nauda. Didelė! Per šešerius metus sukurta daugybė skulptūrų, kurios papuošė kaimą, jis tapo išskirtiniu. Kvie­čia­­me menininkus kurti ne tai, ką jie norėtų, o ko reikia mums – per plenerus atnaujinti visi senkapių ir kapinynų kryžiai, Gulbių kaime pastatytas Alvydo Pociaus koplytstulpis etnologui Nor­ber­tui Vė­liui. Beje, garsiausią savo krašto žmogų įamžinome ir prie seniūnijos. Su­prantu, kad žmonėms reikia ir asfaltuotų gatvių, šaligatvių, bet jei nerengsime plenero, nuo to pinigų keliams nepadaugės“, – aiškino L. Daukantienė.

Krašto turtas – kūrybingi žmonės

Bilionių seniūnija užima tik 3,7 tūkst. hektaro, o aštuoniuose kaimuose gyvena vos 360 žmonių. Bet čia – tikroji Žemaitija, kur visi kalba gimtąja tarme, o kraštovaizdis banguoja lyg jūra. Ant kalno molis arba smėlis, apačioje durpės – tokioje žemėje grūdų neužauginsi, to­dėl dauguma laiko gyvulių, parduoda pieną. Tiesa, žmonių gyvenimo būdas pastaruoju metu labai keičiasi. Vyres­nio amžiaus ūkininkai atsisako ūkių dėl jėgų trūkumo, jaunesni juos keičia į darbą mieste.

Geriausias pavyzdys – Aurelija And­reikienė, dar neseniai ūkininkavusi, bet įsidarbinusi Laukuvos vaikų dienos centre individualios priežiūros darbuotoja. Jos ūkyje dabar karaliauja danieliai, vaikštinėja sidabrinis fazanas, yra pentardų, vištų ir ančių – sodybos šeimininkams visa tai teikia džiaugsmo, džiugina svečius, maitina poetišką Aurelijos sielą. Jos eilėraščiai įgarsinami, net tampa dainomis, o įkvėpimas kurti dažniausiai ateina, dirbant įprastus ūkio darbus, išgyvenant ramią, paprastą kasdienybę.

Tokia pat kukli, kaip ir Aurelija, yra Bilionių bibliotekininkė Irena Leontjevienė, taip pat kurianti eilėraščius. Kol kas visi jie tik sąsiuvinyje, nes autorė savo kūriniams kelia didelius reikalavimus, dažnai juos tobulina. Irena yra dar ir pašaukta mezgėja, to amato išmokusi vaikystėje, kai paslapčiomis vis pagriebdavo ir pratęsdavo mamos pradėtus mezginius. Jos megztos kojinės papuoštos tautiniais raštais ir niekuo ne prastesnės nei tautodailininkų. I. Leontjevienė jau 30 metų triūsia Bilionių bibliotekoje. Skaitytojų čia nedaug, pernai buvo virš šimto, tačiau žmonės mėgsta užeiti į biblioteką – vieni pavartyti laikraščių ir žurnalų, kiti pasiimti knygos, pasikalbėti.

Bilionių laisvalaikio salės darbuotoja

ir bendruomenės pirmininkė V. Geštautienė pripažino, kad karantinas išblaškė žmones, įpratino būti namuose, o pakeisti tą jau sunku. Dėl to pabiro ir kaimo teatras, tačiau patys aktyviausi randa kuo užsiimti – pasak Virginijos, tapo pasakoriais, iš Druskininkų festivalio „Žodis žodį gena“ į Šilalę vežančiais pagrindinius prizus.

Kūrybingų žmonių Bilionių apylinkėse yra daug, tik ne visi savo kūrybą parodo. Būtent iš čia paplito bibliotekininkės I. Leontjevienės močiutės Marcijonos Banevičienės išsaugotas žemaitiško deserto „Meškos šūdukas“ receptas. Juo dabar vaišinami svečiai, V. Geštautienė rengia edukacijas ekskursijoms. Sūrių gamyboje niekas neprilygsta Leo­nidai Paalksnienei. „Stungaičių malūne“ dirbanti finansininkė yra tik­ra auksarankė – pina vainikus, kuria puokštes ir šventines kompozicijas, kurios laimi daugelyje konkursų, bet sūriai yra labiausiai ištobulintas produktas. Slegia juos net penkių rūšių – kepa, marinuoja, gamina lydytus, pagardintus ožrage, česnakais, kmynais, o bene labiausiai didžiuojasi senoviniu rūgštaus pieno sūriu, kurį slėgdavo jos močiutė. Paklausus, kiek karvių turi, Leonida rodo į pievą už seniūnijos lango – joje ganosi trys žalmargės. Seniūnė įsitikinusi, kad L. Pa­alksnienė galėtų kurti verslą, nes tokių sūrių nei savame kaime, nei Šilalės parduotuvėse nenusipirksi.

Savo verslą galėtų kurti ir Nijolė Mikutienė, nepralenkiama gėlių auginto­ja ir mezgėja. Prieš 15 metų susirgusi, moteris į lovą neatgulė tik dėl to, jog be darbo negali būti nė minutės. Kai gėlynuose paskausta nugarą, griebia mezginį. O jau gražumas jos nunertų ir numegztų skraisčių, apsiaustų, palaidinių, riešinių – nors vežk į tautodailės konkursus. Nijolei neįtikėtinai sekasi dauginti gėles, ypač egzotines, kurių jai švenčių proga padovanoja vaikai. Namuose auga bananas, ananasas, angelo trimitu vadinama aukštoji brugmansija – toli gražu ne viskas, kuo moteris gali pasigirti. O žiemą pro jos namus važiuojantieji į Aukštagirę specialiai prasuka pasigėrėti kalėdiniais papuošimais – kitos tokios švytinčios sodybos aplink nesurasi.

„Bilioniuose yra daug žmonių, kurie kažką daro, tik neparodo. Kūryba suteikia šiam kraštui patrauklumo, todėl norėčiau juos paskatinti išeiti į dienos šviesą. Tai, ką jie daro sau, savo artimiesiems, galėtų pasiūlyti ir kitiems, parduoti turgeliuose – juk pavaišinti svečią naminiu sūriu yra daug maloniau, nei prekybos centre nupirktu pro­duk­tu. Taip atsiskleidžia mūsų krašto savastis“, – įsitikinusi L. Daukantienė.

Aukštagirė tampa pramogų centru

Jei Bilionių piliakalnis vilioja istorijos mėgėjus, tai netoli esanti Aukštagirė jau tampa pramogų centru. Ir ne tik žiemą – visus metus žmonės važiuoja nuo apžvalgos bokšto pasigėrėti unikaliu Že­maitijos kraštovaizdžiu. Šalia kalno daugiau kaip 60 metų gyvenanti Marija Mikutienė gimė netoli, už miško, bet vienuolikmetę su tėvais okupantai iš­vežė į tremtį. Grįžo tik 1958 m., ištekė­jo, užaugino penkis vaikus ir niekur iš Aukštagirės nesitraukė. Dabar yra vie­na iš dviejų šio kaimo gyventojų.

Bet nėra Šilalėje kito kaimo, kuris galėtų pasigirti turintis tiek daug lankytojų.

„Iš kur tie žmonės – važiuoja ir važiuoja keliu. Matytumėt, kiek jų čia atvyks­ta“, – stebėjosi 85-erių M. Mikutienė.

Ir pripažino, jog tas nuolatinis judėjimas leidžia nesijausti kalno atskirtai nuo pasaulio.

Marija nugyveno nelengvą gyvenimą, kuriame buvo visko – bado, netekčių Irkutske, gražių momentų, auginant vaikus, daug džiaugsmo, žiūrint į vienuolikos anūkų šeimas, belaukiant trylikto proanūkio. Gyvenimą moteriai primena spintoje saugomi rankdarbiai: pakilnoja juos, parodo proanūkėms, pasidžiaugia gražiais siuvinėtais, nertais raštais, pasvarsto, ar dar bus kada nors kam nors šie daiktai reikalingi.

Kuo daugiau žmonės turi svajonių, tuo turtingesnis tampa kraštas, kuriame jie gyvena. Bilioniams tokių žmonių netrūksta, todėl jei Šilalės rajone ir yra turizmas, tai pirmiausia jis yra čia, kur mistinis milžinas iškratė savo pypkę ir paliko mūsų kartai ne tik legendas.

Daiva BARTKIENĖ/ŠILALĖS ARTOJAS

AUTORĖS nuotr.