Bityno šeimininkai į ateitį žvelgia užtikrintai

Savęs paieškos

Greitai 32-ejų sulauksiantis L. Jankūnas gimė ir augo netoli Tytuvėnų, Užpelkių k. vienkiemyje. Jo tėvas Povilas Jankūnas buvo girininkas. Tytuvėnuose baigęs mokyklą, L. Jankūnas išvyko pakeliauti po pasaulį. Jaunam vyrui teko pagyventi ir padirbėti Kroatijoje, Bulgarijoje. Galiausiai tytuvėniškis grįžo į Lietuvą ir Vilniaus universitete baigė geografijos studijas. Ne vienus metus dirbo renginių organizatoriumi.

„Dar studijuodamas susipažinau su iš Ignalinos krašto kilusia būsima žmona Vaida. Vilniuje, kuris mums nors ir labai patiko, sukūrę šeimą, nenorėjome gyventi. Mėgdami keliauti, pamatyti kitų kraštų gamtą, svajojome įsikurti ramesniame miestelyje. Tačiau dėl konkrečios vietos – Tytuvėnų ar Ignalinos – gerokai teko pasiginčyti – kiekvieną traukė į savo kraštą. Galiausiai grįžome arčiau mano tėviškės, įsikūrėme Šiauliuose. Tik bitynas ties Tytuvėnais“,– „Ūkininko patarėjui“ pasakojo L. Jankūnas.

Susidomėjo vaikystėje

Luko tėvas turėjo keletą bičių šeimų ir prie bičių nuo mažens vesdavosi jį su broliu Pauliumi. Būdamas trylikos metų, L. Jankūnas jau buvo prisiskaitęs apie bites ir pradėjo jomis užsiimti savarankiškai. „Ilgai bitininkystė buvo kažkur šalia manęs. Kaip reikia bitininkauti, mokėjau, supratau, bet užsiėmiau kitais darbais. Bityną pradėjome auginti prieš keliolika metų. Atsirado pirmieji pinigai. Nusprendėme savo gyvenimą pasukti būtent bitininkavimo kryptimi, bet ir dabar iš šio užsiėmimo dar neišgyvename. Su žmona dirbame kitus darbus. Esu Šeduvoje įsikūrusio žydų istorijos muziejaus „Dingęs štetlas“ edukatorius. Bet kartu vystome bitininkystę, tikime jos ateitimi, daug į ją dedame vilčių ir darbo“, – teigė ŪP pašnekovas.

Šiuo metu bityne – 100 bičių šeimų. Metų pabaigoje bičių šeimų turėtų pagausėti iki 150. O kitais metais, bitininko nuomone, bus pasiekta ir 200 šeimų. Visos bitės įkurdintos vaizdingose ir miškingose Tytuvėnų apylinkėse, tarp Tytuvėnų, Radviliškio ir Kelmės. „Mes su žmona ir broliu – jaunesnioji bitininkų karta, tad nežadame sustoti nė ties 200 bičių šeimų“, – pridūrė bitininkas.

Pradžia nelengva

Bitininkavimu užsiima ne tik V. ir L. Jankūnai, bet į šį verslą yra įsitraukę ir jo artimieji. „Prireikus, tėvas gali greičiau ir lengviau prie bičių nuvažiuoti, nes gyvena netoli bityno. Brolis, nors įsikūręs Klaipėdoje, per laisvas dienas grįžta pagelbėti. Didžiąją dalį darbų bityne padarome savaitgaliais. Tačiau kartais tenka ir ilgiau užtrukti, pavakaroti ar dėl bičių iš savęs „pavogti“ valandą kitą miego. Draugus retai bematome. Apie keliones vasarą tik pasvajojame. Bet manau, jog nelengva yra kiekvieno verslo pradžia. Bitininkavimas – ne išimtis“, – pastebėjo ŪP pašnekovas.

Nemažą dalį visų bičių produktų sudaro įprastas ir kreminis medus. Bitininkai renka bičių duonelę, žiedadulkes, pikį. Dar lieja ir vaško žvakes. Tuo daugiau, pasak L. Jankūno, užsiima žmona, jis tik tiekia žaliavą. Ateityje bitininkai svajoja ir apie daugiau bičių produktų. Ketina gaminti arbatą su medumi, pridėti liofilizuotų produktų ir pan.

„Senąjį nedidelį cechą jau esame „išaugę“. Todėl šiemet svarbiausias darbas – įsirengti atnaujintas patalpas iki pirmojo medaus sukimo, kuris paprastai būna antrąją birželio savaitę. Greičiausiai nespėsime visko užbaigti, nes labai daug užsiėmimo šiuo metu yra ir bityne. Naujų patalpų pirmiausia mums reikia medaus gavybai, produkcijos bei įrangos sandėliavimui. Vėliau bus įrengtos ir dirbtuvės žvakių liejimui, atsiras kampelis medaus perdirbimui. Galbūt dar tolesnėje ateityje galėčiau savo bityne vesti edukacijas, pasakoti žmonėms apie bites, jų gyvenimą ir svarbą“, – ŪP aiškino bitininkas.

Problemų nekyla

Jis minėjo, kad dabar problemų realizuojant medų jau nekyla. Tačiau visomis išgalėmis stengiasi didinti mažmenos dalį, tiesioginius pardavimus vartotojui. Nors nemažai medaus parduoda ir didmeninėje rinkoje. Pirmaisiais metais, kai bičių šeimų padaugėjo iki 50, natūraliai padidėjo ir medaus kiekis. L. Jankūnas teigė, jog iš pradžių tikrai reikėjo gerokai pasukti galvą, kam ir kur parduoti medų. Be to, ir medaus supirkimo kainos buvo labai menkos, dalis supirkėjų nė į kalbas su bitininku dėl medaus supirkimo nesileisdavo.

„Po kelerių metų bitininkavimo, kai mane žmonės pradėjo pažinti ir aš savo klientus jau žinau, medaus pardavimas tapo paprastesnis. Ir kainą geresnę galima gauti“, – apie pirmuosius savarankiško bitininkavimo žingsnius pasakojo L. Jankūnas.

Žiemą išgyveno neblogai

Per žiemą bitės, pasak bitininko, jo bityne išgyveno neblogai, nors praradimų ir neišvengta. Yra dėl ligų, ypač varozės, mirusių bičių šeimų. Iš viso pavasario nesulaukė apie 15 proc. visų bityno bičių šeimų.

„Varozė jau tapo didžiule problema ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Domiuosi, su kokias iššūkiais susiduria kitų šalių bitininkai. Visur bites puola erkutės, o bitininkus spaudžia supirkimo kainos“, – pridūrė ŪP pašnekovas.

Šis pavasaris, pasak bitininko, įsibėgėja lėtai, trūksta ir šilumos. Medingieji augalai žydėti pradeda palengva. Kiek bitėms bus iš to žydėjimo naudos, paaiškės vėliau.

„Kiekvieną dieną atsidarau orų programėlę, kaip ir dauguma bitininkų. Apniukę ir lietingi orai medunešiui netinka. Laukiame šiltų dienų“, – tikino L. Jankūnas.

Medaus įvairovė

Nors bitynas įkurdintas netoli miško ir bitės prineša daugiausia miško augalų medaus, bet nepavyksta išvengti ir pramoninių. „Bitė – ne karvė, jos nepririši. Ieškodamos nektaro, bitės gali nuskristi ilgesnius negu 2 km atstumus. Aplinkui mus neblogos žemės, ūkininkai augina ir rapsus. Bitės ir šiuos augalus aplanko. Bet daugiausia medaus prineša iš šaltekšnių, klevų, liepų. Man visoks medus skanus, nors, žinoma, skirtingų augalų medaus skonis skiriasi“, – pasakojo bitininkas.

Pavasarį suneštas medus dažniausiai yra šviesesnis. Jei suneštas iš pienių žiedų, būna šiek tiek intensyvesnio skonio. Vien rapsų medus yra labai šviesus, pats švelniausias, tik labai greitai, maždaug per savaitę, sustingsta – kristalizuojasi.

„Vasaros medus – įvairesnis, priklauso nuo žydinčių augalų. Liepų žiedų medus gali turėti net mentolio skonio. Vėlyviausias – grikių medus. Jis ryškaus, aštraus skonio, tamsios spalvos, gana ilgai lieka skystas. Tik mūsų krašte grikių, pirmiausia dėl našios žemės, ūkininkai nedaug augina, nėra tokio įpročio. Todėl ir grikių medaus Kelmės r. retai pasitaiko“, – vardijo bitininkas.

Paskutinysis medus, kurį pavyksta gauti ne visais metais, pasak L. Jankūno, yra viržių medus. Aplink Tytuvėnus, Radviliškį yra natūralių, neeksploatuotų pelkių su dideliais viržynų plotais. Viržių medaus išskirtinumas – malonus aromatas, puikus skonis. Tačiau, bitininko tvirtinimu, viržių medų labai sunku išsukti. Medus labai tvirtai laikosi koriuose, beveik kaip želė.

Rudenį bitės iš laukų pakraščių ar apleistos žemės prineša usnių medaus, kuris gali nustebinti neįprasta medui beveik violetine spalva.

Parama padėtų

Bitininkas minėjo, kad jie naudojasi Tiesioginių investicijų į bitininkystę programos parama. Tačiau skiriamos sumos nėra didelės, kiek daugiau negu 1 tūkst. Eur. Dar po keletą eurų gaunama kiekvienos bičių šeimos maitinimui ir paruošimui žiemai – cukraus įsigijimui, rudenį – preparatams varozei gydyti.

Smulkiesiems ir vidutiniams bitininkystės ūkiams sudaryta galimybė pretenduoti į paramą jaunajam ūkininkui. „Bandysime rašyti projektus. Kol kas be tiesioginės paramos bitininkystės sektoriui, kitos paramos negauname, kaip ir išmokų už bičių šeimas. Bitininkystės ūkį plėtojame iš savo lėšų, savo darbu, entuziazmu“, – atviravo L. Jankūnas.

Prieš keletą metų Dzūkijos bitininkai parodė iniciatyvą ir po truputį pradėjo atgaivinti Lietuvos tamsiųjų bičių rasę. Už šių bičių šeimą bitininkai gali gauti išmokas. „Mūsų bityne daugiausia Bakfasto rasės bičių. Su jomis paprasta dirbti, bitės darbščios, nėra linkusios spiesti, labai ramios, švelnios. Galima tinkamu oru prie jų drąsiai eiti ir be specialios aprangos. Dar tvirtai nenusprendėme, ar ir toliau šios rasės bites laikysime. Galbūt pereisime prie itališkų bičių“, – apie įvairius galimus tolesnio bitininkavimo variantus svarstė bitininkas.

Nuo „Velniakelio“ iki „Tyrų medaus“

Šeimos bitynas Užpelkio k. vadinasi „Tyrų medus“. Rytų Žemaitijoje tyras, tyrelis reiškia pelkę. O Tytuvėnų krašte, kur įsikūręs bitynas, pasak L. Jankūno, pelkių tikrai yra ne viena ir ne dvi. Tarp jų ir viena didžiausių Lietuvoje – Didysis tyrulis.

Bitininkui pavadinimas asocijuojasi ir su tyrumu, natūralumu.

„Ilgokai rinkome savo šeimos bityno pavadinimą, galbūt iš dalies tai stabdė ankstesnį prekių ženklo vystymą. Svarstėme pavadinti paprastai, pagal pavardę. Buvo kilusi mintis pasivadinti ir „Akmenų rūžos“ arba „Velniakelio“ vardais, „Velnio bitėmis“, nes šalia bityno sugulę išskirtiniai akmenų ruožai, įrengtas pažintinis takas. Bet ėmėme abejoti – o gal ne visiems tokie „velniški“ pavadinimai tiks, gal atrodys keistai. Tyrai, manau, gražus žodis, suteikiantis tik geras emocijas“, – savo bityno pavadinimo reikšmę aiškino L. Jankūnas.

Luko JANKŪNO nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja