Braškių auginimo verslas – ne tik saldus

Lėmė gamtos ir ekonominės sąlygos

Ūkininkas R. Kvietkus yra kilęs iš Raseinių r., Gabšių k. „Mano tėvas buvo agronomas. Jo dėka išmokau vairuoti, tėvas leisdavo man, dar visai vaikui, važinėti po kolūkio laukus. Daug ko tėvas išmokė. Bet kai aš pats pradėjau kurti savo ūkį, tėvas mano ketinimų nesuprato. Būdamas augalininkas, tuo laiku augindamas linus, cukrinius runkelius, bulves, apie uogynų auginimą turėjo susidaręs ne kokią nuomonę. Tėvui uogos pirmiausia buvo greitai gendantis produktas, keliantis daug rūpesčių dėl realizacijos“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo ūkininkas.

Ūkininkavimo pradžioje R. Kvietkus šiltnamiuose bandė auginti agurkus, vėliau laukuose įveisė juodųjų serbentų, aviečių, prieš 25 m. pasodino pirmuosius braškių kerelius ir galiausiai pasiliko prieš šių uogų auginimo.

Tokį apsisprendimą, pasak ūkininko, lėmė tiek gamtos, tiek ir ekonominės sąlygos. „Lietuviškų žiemų ypatumai nelabai tinkami, pavyzdžiui, avietėms. Kai orai šiltesni, aviečių sultys suteka į stiebus, o kai temperatūra nukrinta žemiau nulio – stiebai peršąla. Juodųjų serbentų nusprendžiau nebeauginti dėl tuo metu labai smarkiai kritusių šių uogų supirkimo kainų. Juodieji serbentai – žaliavinės uogos, jų daug neparduosi tiesiogiai pirkėjui. Tampi priklausomas nuo supirkėjo. Su braškių realizacija yra kiek kitaip. Pats augintojas gali nuspręsti, už kokią kainą ir kam parduoti“, – kalbėjo Šiaulių r. ūkininkas.

Nelengva pradžia

Nusprendus užsiimti braškininkyste, R. Kvietkui teko važinėti į Lenkiją, išmokti lenkų kalbą. Lenkijoje, pasak ūkininko, labai daug Nyderlandų, Vokietijos, Italijos firmų atstovų, kurie nori parduoti su braškėmis susijusias technologijas, ir jie privalo mokėti lenkų kalbą. Braškininkystės mokslas Lietuvoje nėra labai remiamas – dėl per mažai tam skiriamų lėšų nevykdomi rimti tyrimai.

Pirmaisiais metais R. Kvietkus šaldytų braškių daigais apsodino nedidelį plotą. Naujas verslas įsibėgėjo nelengvai. „Dar nebuvo patirties, kaip tinkamai sodinti šaldytus daigus. Po pirmosios žiemos labai daug daigelių, apie pusė hektaro, iššalo. Supratau, kad vien nusipirkęs daigų ir juos pasodinęs, nebūtinai užsidirbsi. Pradėjau ieškoti daugiau informacijos. Buvo 2001–2002 m. Internetas tuomet dar buvo tik pradėjęs plisti, nebuvo toks visagalis, kaip dabar. Gelbėjo draugai lenkai. Su vienu iš jų – Rafalu – bendraujame iki šiol“, – pasakojo ŪP pašnekovas.

Nenudžiugino ūkininko ir pirmieji braškių derliai. Tiesa, vėlesniais metais iš hektaro pavykdavo priskinti ir 20 t braškių, ir dar daugiau. R. Kvietkus įsigilino į daugelį braškių auginimui reikalingų dalykų ir sėkmingai pradėjo juos taikyti praktikoje.

Pasuko ir kitu keliu

Ūkininkas pasakojo, jog braškes bandė auginti ne tik atvirame grunte, bet ir šiltnamiuose, siekdamas pratęsti jų sezoną. Bet, pasak R. Kvietkaus, yra toks rugsėjo pirmosios sindromas – baigiantis rugpjūčiui, potencialūs pirkėjai „prilaiko“ pinigus artėjantiems naujiems mokslo metams.

Tuomet braškių augintojas pasuko daigų dauginimo keliu. R. Kvietkus teikia praktines išvažiuojamąsias jaunųjų braškių augintojų mokamas konsultacijas apie braškynų įveisimą, tręšimo planų sudarymą. Lietuvoje, ūkininko tvirtinimu, mažai specialistų-praktikų, daugiausia specialistų-teoretikų, kurie braškių nėra net čiupinėję.

Sulos ledai ir lesyklėlės

Ateityje ūkininkas R. Kvietkus norėtų auginti daugiau ankstyvųjų braškių, bet radikalių permainų savo ūkyje nėra numatęs. „Nelabai ką gali ir planuoti tolimesniems laikams dėl dabartinės situacijos. Matome, kas darosi su naftos kainomis ir iš to išplaukiančiomis visomis pasekmėmis, su trąšų brangimu, su žaliuoju kursu. Lietuvoje nėra efektyvių priemonių nuo kenkėjų. Sudėtinga, nestabilu, todėl kažko konkretaus planuoti nesiimu, kai viskas pasaulyje taip greitai ir nenuspėjamai keičiasi“, – prisipažino R. Kvietkus.

Ūkininkas šalia braškių auginimo anksčiau yra prekiavęs beržų sula, iš jos gaminęs ledus, ketinęs pardavinėti raugintą sulą. Tačiau R. Kvietkus neturi nuosavo miško, o valdiškuose miškuose užsiimti pramonine sulos gamyba negalima. „Mano paties „dėka“ lazda kitu galu man pačiam ir atsisuko. Per didelė viešumo kaina“, – teigė pašnekovas.

R. Kvietkus su žmona yra bandę ir dar kitokių verslų. Pavyzdžiui, pynė kalėdinius vainikėlius, lesyklėles iš nužievintų vytelių. Šios 2007 m. laimėjo Vilniaus kalėdinės mugės originaliausio gaminio prizą.

Gyvena mieste, ūkininkauja kaime

R. Kvietkus prisipažino, jog jis su žmona yra netipiniai ūkininkai. „Gyvename mes Šiauliuose, o ūkininkaujame kaime, nuo miesto nutolusiame 22 kilometrus. Per sezoną būname ūkyje, nes važinėti pirmyn–atgal ir gana dažnai būtų gana sudėtinga“, – pridūrė ūkininkas.

Palengva įsibėgėjant pavasariui, R. Kvietkus jau yra numatęs artimiausius būtinus sezoninius braškių priežiūros darbus. Neilgai trukus braškės bus tręšiamos, sodinami nauji daigai. Kas ketverius metus braškių plotai keičiami naujais daigais dėl geresnio ir kokybiškesnio derliaus. Lietuvą, pasak ūkininko, jau pasiekė europinė mada pirkti tik stambias uogas. Smulkesnių uogų pirkėjai nebenori...

R. Kvietkaus braškyne auginamų braškių veislės yra nuo pačių ankstyviausių iki pačių vėlyviausių, išskyrus remontantines. Braškių sezonas trunka apie du mėnesius. Ūkininkas vienu metu yra auginęs ir 6 ha braškių. Tačiau dėl realizavimo niuansų plotus gerokai sumažino, įsitikinęs, jog mažesniuose plotuose yra lengviau užauginti kokybiškas uogas ir parduoti be įtampos.

„Konkurencijos nejaučiame. Galima už tai padėkoti lietuvių prieraišumui lietuviškoms braškėms. Kauno, Vilniaus kraštų braškių augintojams aktualus braškių importas iš Lenkijos. O pas mus, aplink Šiaulius, pirkėjai renkasi mūsų uogas, kurios skinamos tik prinokusios. Ne taip, kaip atvežtinės, svečioje šalyje nuskintos dar su baltais galais ir visiškai paraudusios transportuojant“, – pastebėjo ūkininkas.

Rito KVIETKAUS nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja